Fiksuoja kauniečiai: Panemunės parke tuoj neliks medžių

Sekmadienio popietę su naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ redakcija susisiekęs kaunietis pasidalijo vaizdais iš Panemunės miško parko.

„Panemunės parke tuoj neliks medžių“, – rašė nuotraukomis pasidalijęs skaitytojas.

Jose matyti, kad keli parke netoli pėsčiųjų tako ir upės esančių medžių kamienų žievė yra apgraužta.

Nors aštriadančių darbininkų kadruose nematyti, galima daryti prielaidą, kad tai – bebrų darbas.

Primename, kad upinis bebras (Castor fiber) – didžiausias Lietuvos graužikas ir unikalus aplinkos inžinierius.

Kaip nurodo Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, šie gyvūnai atlieka neįkainojamą ekologinį vaidmenį formuojant bei išlaikant vandens ekosistemas. Nors šiltuoju metų laiku jie daugiausia tenkinasi žoline augalija, rudenį jų elgsena iš esmės pasikeičia.

Remiantis Medžiotojų klubo „Tauras“ pateikiama informacija, rudenį bebrai tampa ypač aktyvūs: jie dirba ne tik temstant ar ryte, bet ir visą naktį, o kartais net dienos metu. Pagrindinis šio suaktyvėjimo tikslas – pasiruošimas žiemai. Bebrai tvirtina bei remontuoja savo užtvankas ir trobeles, užtikrindami, kad vandens lygis telkinyje išliktų aukštas, o įėjimai į būstus atsidurtų saugiai po vandeniu ir neužšaltų.

Kaip pažymi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, bebrai yra vertinami kaip „kertinė rūšis“, gebanti iš esmės pakeisti kraštovaizdį savo statiniais. Rudenį jie intensyviai verčia ir graužia pakrančių lapuočius medžius (ypač drebules bei karklus).

Tuo metu medžiotojų klubo „Debeikiai“ biologinėje apžvalgoje akcentuojama, kad šakas, žievę ir stiebus bebrai plukdo po vandeniu įrengtais kanalais ir krauna tiesiai prie trobelės ar urvo išėjimų. Viena bebrų šeima šaltajam periodui po vandeniu gali sukaupti net iki 10 kubinių metrų šakų atsargų – šis povandeninis „sandėlis“ leidžia jiems maitintis medžių žieve net ir tuomet, kai vandens telkinį padengia storas ledo sluoksnis.