Po „Kas vyksta Kaune“ publikacijos, apie tai, kaip moteris skubios pagalbos Kauno klinikose nesulaukė 5 valandas, į redakciją kreipėsi kita skaitytoja, kuri norėjo pagirti gydytojų darbą ir papasakoti apie jos patirtį skubios pagalbos skyriuje.
„Esu girdėjusi tikrai daug neigiamų atsiliepimų apie pagalbą Skubios pagalbos skyriuje ir jau buvau tuo beveik patikėjusi, kol neteko pačiai prašyti pagalbos. Dėl didelių skausmų greitosios pagalbos automobiliu buvau nuvežta į Klinikų skubios pagalbos priimamąjį, po 15 min. jau gulėjau ant apžiūros lovos. Kadangi skausmo priežasties iš karto nenustatė, o kraujo tyrimai rodė didžiulį ir vis didėjantį uždegimo procesą organizme, priėmimo skyriuje praleidau apie 20 valandų“, – apie greitą medikų reakciją pasakojo skaitytoja Elena.
„Ir galiu pasakyti, kad dėmesys buvo visą tą laikotarpį jutau medikų priežiūrą ir dėmesį, tai lietė ne tik mane, bet ir gulinčius greta pacientus. Po penkiolikos minučių buvo paimtas kraujas, išklausyti nusiskundimai, gydytojo atlikta apžiūra, paskirti tolimesni tyrimai (tokie kaip ultragarsas, rentgenas ir kt.), kurie buvo labai greitai ir atlikti, vėl gydytojo vizitas, informacija apie tyrimo rezultatus, tolimesnė eiga, skirti medikamentai. Paprastai po dviejų – trijų valandų pacientai išgirsdavo: guldom į stacionarą, grąžinam į jūsų ligoninę, nukreipiam ambulatoriniam gydymui.
Kažkaip iškilo vaizdas palyginimui apie ligoninių priėmime teikiamą pagalbą iš televizijos serialų, tikrai galiu tvirtinti, kad tai ką mačiau, nenusileidžia jokiems filmams: dėmesys ligoniui, rūpestis už jo sveikatą, medikų sprendimų operatyvumas. Turiu paminėti, kad labai nustebino kad jauno amžiaus medikai turi tokią kvalifikaciją ir atjautos ligoniui“, – apie skubios pagalbos medikų darbą kalbėjo ji.
„Ačiū visiems medikams, dirbantiems tokiame didelės įtampos, greitos reakcijos ir daug žinių reikalaujančiame skyriuje! Mūsų, pacientų, pareiga padėti sau ir kitiems – neburbėti, nebūti „pasaulio bamba“, kai aplinkui daug žmonių, kuriems reikalinga pagalba ir tik medikai gali suprasti, kuriam ji reikalinga pirmiausiai. Būkime kantrūs ir pakantūs!“, – dėkojo skaitytoja Elena.
