Praėjusį savaitgalį Kauną sukrėtė žinia apie su naujagime dingusią moterį. Spėjama, kad kamuojama pogimdyvinės depresijos moteris galėjo nušokti nuo Trijų mergelių tilto. Šis baisus įvykis paskatino garsiau kalbėti apie moterų tarpe paplitusią ligą, tą patį išgyvenusios mamos dalijasi ir savo patirtimi.
„Noriu pasidalinti savo istorija, gal kam tai padės pastebėti ligos ženklus. Atvirai… Tiesiog džiaugiuosi, kad gyvenu! Kad tu, sūnau, jau keturi metai, kaip turi mane, o aš tave! Prieš keturis metus susilaukėme vaikelio. Tiek nėštumas, tiek gimdymas buvo gana sklandūs. Pagimdžiau be nuskausminamųjų, per 5 val. Aš labai seniai norėjau vaikelio, jis buvo labai laukiamas. Tačiau kai gimė, tarsi „perdegiau”… Hormonai, begalinė laimė ir meilė vaikučiui, nuovargis, išsekimas… Viskas susipynė į vieną.
Pradėjau jausti, kad kažkas ne taip, kad pasikeitė ir mano kalba ir bendravimas… Atsirado nerimas. Labai jautriai reagavau, kai vaikas verkdavo. Tada pradėjau „googlinti” ir taip nusistačiau pati sau – depresiją. Pasakiau apie tai artimiesiems. Žinoma, pradžioje jie negalėjo tuo patikėti (nors mano mama baigusi psichologiją). Nuvykau pas psichologę, kuri nustatė man depresiją.
Staiga man pradėjo blogėti… Taip iš depresijos mano liga išsivystė į ūmią psichozę… Man vaidenosi, kad mano vaiką nori pagrobti, vaidenosi balsai, atsirado deja vu jausmas… Bijojau išeiti į gatvę, parduotuvę… Bijojau miegoti, kad atsikėlusi nerasiu savo vaiko. Buvo labai baisu… Galiausiai labai stipriai sunerimo ir mano artimieji. Pamenu, išsikviečiau žindymo specialistę į namus, o man „susivaideno”, jog ji apsimetėlė, atvykusi pagrobti mano vaiko. Išvariau ją… (vargšė liko nieko nesupratusi).
Kai naujagimiui buvo maždaug 2 savaitės, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Tada aš „dingau”. Nei buvę kolegos, nei kaimynai, nei draugai nesuprato, kur aš?! Kodėl neatsakau į žinutes ar skambučius… Ligoninėje pragulėjau mėnesį laiko, nematydama savo naujagimio, „farširuojama”” slopinančiais vaistais… Gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, kaip daržovė… Norėjau pasitraukti iš tokio beprotiško gyvenimo… Nes maniau, kad niekada nebūsiu normali ir amžinai liksiu įkalinta „psichūškėj”. Buvau tarsi visai kitame pasaulyje… Mano mama atvykdavo manęs maudyti, plauti galvos… Norėjau pabėgti iš ten.
Kai mane išleido iš ligoninės, praėjo dar keli mėnesiai, kol pradėjau normaliai kalbėti, kol vėl tapau ta pati – pleputė Sandra. Dar pusę metų gėriau antidepresantus. Negalėjau ar bijojau rūpintis vaiku pati, be pagalbos. Nors tai buvo tarsi sapnas, niekada to nepamiršiu.
Visa laimė, artimųjų dėmesys, meilė ir tinkami daktarai bei vaistai mane išgelbėjo. Todėl šiai dienai jaučiu tarsi misiją kalbėti apie tai, dalintis tuo, ką patyriau… Gal kažkam tai padės. Neslėpkite savo jausmų, palaikykime, pastebėkime, jei kam reikia pagalbos!” – drąsino kaunietė.
„Kas vyksta Kaune” primena, kad prieš savaitę visas policijos pajėgas Kaune sukėlė 27-erių metų moters ir jos vos penkių dienų naujagimės dingimas. Pasak policijos, į juos kreipėsi vyras, kuris atsikėlęs ryte nerado nei savo žmonos, nei penkių dienų naujagimės. Netrukus paaiškėjo skaudi žinia, sekmadienio rytą be smurtinių žaizdų Nemuno upėje buvo rastas 27-erių moters kūnas, o pirmadienį ryte toje pačioje upėje buvo rastas ir naujagimės kūnelis.
Nutikęs baisus įvykis visuomenėje paskatino kalbas apie pogimdyvinę depresiją. Kas tai per reiškinys ir kokie simptomai yra būtini atpažinti, sutiko pasidalinti psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis. Daugiau apie tai skaityti galite čia.
