Šv. Kalėdų dieną „Kas vyksta Kaune“ pasiekė širdį gelianti istorija, kurioje aštrus žodis skiriamas žinomai Kauno rajone veikiančiai gyvūnų prieglaudai. Anot merginos, šuo gyveno puikiai, buvo mylimas ir prižiūrimas, kol dingo ir pateko į gyvūnų globos namus.
„Noriu kreiptis į visus! Šuniukas buvo dingęs, šeimininkai dėjo visas viltis, kad jį surastų. Kažkas radę, pririšo ir paskambino VšĮ „Penkta koja“. Jie pasiėmė jį. Buvo kovota dėl jo. Pasakė, kad neatiduos, nes jis neprižiūrimas. Šuo gyveno auksinį gyvenimą, visi jį stipriai mylėjo ir juo rūpinosi.
Šuo būdamas VšĮ „Penkta koja“ užsikrėtė mirtina liga, tada sugalvojo jį atiduot. Jis visiškai bejėgis, silpnas. Kaip jis atrodo dabar ir kaip atrodė prieš visą įvykį, tai nesuvokiama protu, kaip galima taip šunį numarinti. Ir dar sako, šuniukas buvo neprižiūrėtas.
Atsiprašau, būnant namie jo kailis žvilgėjo, jis buvo laimingiausias šuo, kokį tik esam mate, o dabar šuo nepanašus į save. Prašau jūsų dėmesio, jei nesunku, pasidalinkim ir įrodykim, kad šita prieglauda tik ieško aukų, su kuriomis galėtų pašantažuot žmonės ir gaut iš to pelno. Ačiū!“ – gruodžio 25-ąją paviešino kaunietė.
Pasirodžius publikacijai, „Kas vyksta Kaune“ sulaukė ir kitos šios istorijos pusės komentaro – „Penkta koja“ prieglaudos.
„Šuo buvo rastas pririštas grandine. Ne pavadėliu su antkakliu – tiesiog grandine. Pristatytas į „Penktą koją“ policijos. Mes paviešinom šuns nuotraukas – neslėpėm, kaip mus kaltina, pelningam pardavimui. Šeimininkai susisiekė su prieglauda iš viso 2 kartus. Abu kartus sumaišė su purvais.
Šuo nevakcinuotas, neženklintas ir niekaip kitaip netvarkytas. Pasigestas buvo todėl, kad per pažįstamus išsiaiškinom, kam priklauso. Mes įspėjom, kad šuo nevakcinuotas, vadinasi, gali prieglaudoje užsikrėsti parvo virusu. Šeimininkė puikiai žinojo, kas tas parvas yra, nes pati prisipažino, kad jų jau vienas šuo numirė nuo parvo. Bet ir šito šuns nepasivargino paskiepyti. Jei šuo patenka į prieglaudą nevakcinuotas, mes jį vakcinuojame ir perlaikome dar 14 dienų karantiną.
Taip ir paaiškinom. Šeimininkė tuomet dingo. Šuo, vis dėlto, susirgo nespėjus skiepui suveikti. Sirgo smarkiai ir ilgai. Gydėm ir slaugėm. Šeimininkė nesidomėjo. Mes pačios susiradom šeimininkę. Ji mielaširdingai sutiko šunį pasiimti. Sutarėm, kad šunį kastruosim mes prieglaudoje. Šeimininkė tik pasidomėjo, ar jai reiks už tai mokėti. Mes paaiškinom, kad viskas kainuoja, kad procedūras atliekame tik dėka gerų žmonių aukų. Tačiau sąskaitų neišrašom ir nereikalaujam susimokėti.
Po mėnesio Šeimininkė atvyko į prieglaudą ištaikiusi progą – negi čia tik dėl šuns lėksi. Paaiškino mums viską – kaip blogai prieglaudoj, kaip mes čia dabar šunį apkrėtėm, ir ko tik ne. Atgavo šunį vakcinuotą, kastruotą, ženklintą, išgydytą, su nauju galvos gaubtu, su vaistais dar trims dienoms. Nepaliko nė vieno euro. Pasisiūlė vietoj atvežti nebenaudojamų džinsų ir megztinių – mes gražiai atsisakėm, nes neturim nei jų kaip skalbti ir tik užkemšam konteinerius. Paaiškinome, kad šuo kiek „pakūdęs”, kas yra normalu, nes tikrai labai ilgai ir sunkiai sirgo. Dabar belieka gerai maitinti ir rūpintis. Mes savo darbą padarėm.“, – kitą medalio pusę išdėstė įstaigos atstovė.
