Atsako advokatė: ar seni straipsniai apie jus gali būti pašalinti?

„Kas vyksta Kaune“ skaitytoja kreipėsi į redakciją, siekdama išsiaiškinti dėl senų nuotraukų ir straipsnių pašalinimo iš interneto.

„Prieš maždaug dvylika metų buvau patekusi į garsiai nuskambėjusį konfliktą su buvusiu darbdaviu. Tuo metu žiniasklaidoje buvo publikuoti straipsniai, mano nuotraukos, nors vėliau paaiškėjo, kad jokių teisės pažeidimų nepadariau, o ginčas baigėsi taikiai. Šiuo metu dirbu visai kitoje srityje, tačiau įvedus mano vardą ir pavardę į interneto paiešką pirmiausia vis dar rodomos tos senos publikacijos. Dėl to patiriu nemalonių situacijų tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Ar galiu reikalauti, kad tokia informacija būtų pašalinta arba bent jau nebūtų lengvai randama?“ – plačiau klausimą advokatei pateikė skaitytoja.

Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.

Skaitytoja kelia klausimą dėl teisės būti pamirštam internete. Skaitmeninėje erdvėje paskelbta informacija dažnai išlieka prieinama daugelį metų, nors aplinkybės, dėl kurių ji buvo paviešinta, seniai praranda aktualumą. Dėl šios priežasties asmenims vis dažniau kyla klausimas, ar jie gali reikalauti, kad pasenusi, jų privatų gyvenimą liečianti informacija būtų pašalinta arba jos prieinamumas būtų apribotas.

Teisė būti pamirštam nėra absoliuti teisė ištrinti bet kokią nepageidaujamą informaciją iš interneto. Ji grindžiama siekiu užtikrinti pusiausvyrą tarp asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir visuomenės teisės gauti informaciją. Kitaip tariant, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar visuomenės interesas susipažinti su konkrečia informacija vis dar yra svarbesnis už asmens interesą nepatirti neigiamų pasekmių dėl senų įvykių.

Tokiose situacijose reikšminga ir tai, kad interneto paieškos sistemos leidžia informaciją rasti vos per kelias sekundes. Net ir seniai archyvuotos publikacijos gali tapti pirmuoju informacijos šaltiniu apie asmenį potencialiam darbdaviui, verslo partneriui ar kitam suinteresuotam asmeniui. Todėl neretai susidaro situacija, kai žmogaus dabartinį gyvenimą ir reputaciją formuoja ne dabartiniai jo pasiekimai, o dešimtmečio ar dar senesni įvykiai.

Teismai, spręsdami, ar konkrečiu atveju egzistuoja teisė būti pamirštam, paprastai vertina šiuos kriterijus: 1) informacijos pobūdį; 2) laiką, praėjusį nuo jos paskelbimo ir aprašytų įvykių; 3) informacijos aktualumą šiandien; 4) asmens vaidmenį visuomenėje ir jo žinomumą; 5) neigiamas pasekmes, kurias sukelia informacijos išlikimas viešoje erdvėje; 6) informacijos prieinamumo mastą internete bei paieškos sistemose; 7) priemonių, kurių prašoma, poveikį žodžio ir spaudos laisvei.

Svarbu pažymėti, kad teisė būti pamirštam gali būti įgyvendinama skirtingais būdais. Vienais atvejais gali būti prašoma visiškai pašalinti publikaciją, kitais – pašalinti ją iš paieškos sistemų rezultatų pagal asmens vardą ir pavardę, o dar kitais – atnaujinti publikaciją papildant ją informacija apie vėliau paaiškėjusias aplinkybes.

Tai leidžia išlaikyti archyvinę informaciją, tačiau kartu sumažinti neproporcingą žalą asmens reputacijai. Faktas, kad informacija žmogui yra nemaloni ar trukdo profesiniame gyvenime, savaime nereiškia, jog ji privalo būti pašalinta. Jeigu publikacija buvo teisėta, atitiko tikrovę ir buvo susijusi su visuomenei reikšmingais įvykiais, žiniasklaidos teisė ją saugoti archyvuose gali būti laikoma svarbesne už asmens interesą jos neberodyti.

Tačiau jeigu kalbama apie seną konfliktą, kuris buvo išspręstas, asmuo nebuvo pripažintas padaręs pažeidimų, o publikacijoje neatsispindi vėliau paaiškėjusios aplinkybės, situacija gali būti vertinama kitaip. Tokiu atveju gali būti pripažinta, kad ilgainiui visuomenės interesas susipažinti su tokia informacija sumažėjo, o neigiamos pasekmės asmeniui tapo neproporcingai didelės.

Todėl vienareikšmiškai teigti, kad senos publikacijos privalo būti pašalintos, negalima. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti visas individualias aplinkybes, publikacijos turinį, jos aktualumą bei poveikį asmens teisėms. Būtent šių aplinkybių visuma lemia, ar konkrečiu atveju pirmenybė bus teikiama privataus gyvenimo apsaugai, ar visuomenės teisei gauti informaciją.