
Laimutė Sadauskienė (dešinėje) dalinasi savo šeimos istorija su Kauno IX forto muziejaus atstove Egle Tamulyniene / K. Vilkelienės nuotr.
Tremtinių barakuose gimusi Laimutė apie likimo nepalaužtą mamą: „Ji žinojo, kad liko ištikima tėvynei“
„Sukurpė jam bylą, kad jis vagis, banditas“, – apie sovietų melagingai apkaltintą tėvą pasakoja Laimutė Sadauskienė. Iš okupacinės kariuomenės pabėgęs vyras buvo išvežtas į lagerį, o jo žmona Gabrielė ryžosi sekti paskui mylimąjį į Intą. Ten pora susilaukė dukros Laimutės, kuri šiandien saugo savo šeimos istoriją.
Pašnekovė pasakoja, kad jos tėvai Vaclovas ir Gabrielė susipažino ir sukūrė šeimą būdami jauni: „Krito vienas kitam į akį, susidraugavo ir nusprendė susituokti. (...) Mamai buvo septyniolika, o tėvelis – dvidešimt vienerių.“ Tačiau netrukus jaunavedžius užklupo negandos – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o pirmagimis sūnus susirgo kokliušu ir mirė.

Laimutė išsaugojo tėčio Intoje rašytas dainas ir eilėraščius / K. Vilkelienės nuotr.
Nesutiko tarnauti okupacinėje kariuomenėje
Lietuvą antrą kartą okupavus Sovietų Sąjungai, pradėta vykdyti prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją. Laimutės tėvas su artimaisiais ir draugais nusprendė slapstytis. Deja, nesėkmingai – 1945 m. visi vyrai buvo suimti ir nuvežti į Vilnių. Iš ten jie turėjo būti siunčiami į frontą.
Tačiau Vaclovui pavyko pabėgti. „Ką aš čia tam rusui tarnausiu“, – okupacinei valdžiai nepaklususio tėvo žodžius prisimena Laimutė. Vyras kelis metus išbuvo pogrindyje – prisijungė prie partizanų, su žmona Gabriele ir ką tik gimusiu antruoju sūnumi glaudėsi draugų sodybose.
„Bet vis tiek sekė ir sužinojo, kad jis pabėgo iš kariuomenės. Sukurpė (sukūrė – aut. pastaba) jam bylą, kad jis vagis, banditas“, – teigia pašnekovė. Ji pasakoja, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atvėrus sovietinių saugumo struktūrų archyvus, mama peržiūrėjo bylą ir sužinojo, kad Vaclovą įskundė ir melagingus kaltinimus pateikė kaimynai.
„Skaudžiausia, kad dėl duonos kąsnio ar geresnių pareigų išduoda patys artimiausi, su kuriais tu sėdėjai prie bendro stalo“, – kalba Laimutė.
1948 m. Vaclovas buvo sulaikytas Kaune, tardytas KGB kalėjime ir nuteistas 25 m. laisvės atėmimo bausme be teisės grįžti į tėvynę. Jis buvo išvežtas į lagerį Intoje, SSRS Komijos rytuose, kur laukė alinantis fizinis darbas akmens anglių šachtose.

Pašnekovės mama, atvykusi į tolimąją šiaurę, apsigyveno barakuose, nešdavo kaliniams maistą, perduodavo laiškus ir žinias iš tėvynės / K. Vilkelienės nuotr.
Pas vyrą – į Intą
Gabrielė su mažamečiu sūnumi likusi okupuotoje Lietuvoje buvo persekiojama – vykdytos intensyvios kratos ir tardymai. Tačiau ji priešinosi ir palaikė partizaninį judėjimą. Pasak Laimutės, mama jautė, kad negali gyventi santvarkoje, kurioje ištremiami darbštūs ir išsilavinę žmonės, o pareigas gauna tie, kurie skundžia kaimynus. „Norint gerai gyventi reikėjo parduoti savo sielą ir priimti jų taisykles“, – teigia pašnekovė.
1949 m. susirašinėdama laiškais su lageryje kalinamu Vaclovu, Gabrielė nusprendė susikrauti svarbiausius daiktus ir vykti pas savo vyrą į Intą. Traukiniuose ji sutiko ir prisijungė prie kitų lietuvių, keliaujančių pas savo ištremtus giminaičius. „Turbūt jiems buvo ramiau važiuoti į nežinią, negu būti čia, (Lietuvoje – aut. pastaba) po komunistų padu“, – svarsto Laimutė.
Atvykusi pašnekovės mama apsigyveno barakuose, nešdavo kaliniams maistą, perduodavo laiškus ir žinias iš tėvynės. 1953 m., po Stalino mirties, Vaclovas buvo išleistas iš lagerio ir išteisintas, tačiau liko dirbti šachtose elektriku. Gabrielė parvyko į Lietuvą pasiimti sūnaus, kurį buvo palikusi tėvų globoje, ir su juo grįžto atgal į Intą.
Netrukus šeima susilaukė dukros Birutės, o vėliau – ir pačios Laimutės. Pasak jos, tarp tremtinių buvo daktarų, sesučių ir mokytojų, todėl barakuose veikė ir ligoninė, ir mokykla.

Šiandien Laimutė kartu su dukra veda edukacinius užsiėmimus, per kuriuos pristato lietuvių tremtinių gamintus patiekalus / K. Vilkelienės nuotr.
Grįžus namo – nauji išbandymai
Iš mamos pasakojimų Laimutė prisimena, kad net būdama toli nuo namų šeima Lietuvos nepamiršo ir puoselėjo tradicijas – šventė Kūčias, Kalėdas ir kitas šventes. Vaclovas rašė patriotines dainas bei eilėraščius.
Pirmasis į gimtinę sugrįžo Laimutės brolis ir apsigyveno pas močiutę. 1965 m. į Lietuvą parvyko Gabrielė su dukterimis. Jos įsikūrė Kulautuvoje pas pažįstamus, o kiek vėliau prie jų prisijungė ir Vaclovas.
Vis dėlto iš naujo pritapti tėvynėje tapo dideliu išbandymu. „Buvome visada politiniai kaliniai, „sibirskos katės“ ir „banditų vaikai“. Tas ženklas buvo uždėtas nežinau kiek metų“, – sako Laimutė. Ji pasakoja, kad dėl šių „etikečių“ tėvams buvo sunku rasti darbus, o mergaites mokykloje persekiojo patyčios.
Likimo kirčiu šeimai tapo Vaclovo netektis. „Tėvelis kai grįžo, tai jis tik kelerius metus pagyveno (...) darbe jį nutrenkė elektra“, – skaudžią nelaimę prisimena Laimutė.
Pasak jos, artimoje aplinkoje buvo manoma, kad ši tragedija – ne atsitiktinumas, o politinis susidorojimas. „Mama visą laiką sakydavo: „juos visus, politinius kalinius, kurie buvo patriotai ir galėjo ką nors papasakoti apie trėmimus, sunaikins“, – teigia pašnekovė.
„Žinojo, kad liko ištikima tėvynei“
Vis dėlto našle likusi Gabrielė nepalūžo. „Ji žinojo, kad liko ištikima tėvynei, kad nieko neišdavė, nieko neatėmė“, – mamos vidinės stiprybės šaltinį prisimena Laimutė. Ji pažymi, kad Gabrielė sugebėjo atleisti ir vyrą išdavusiems kaimynams, nieko nesmerkė bei nejautė jokios neapykantos. „Atleisti, manau, yra Dievo dovana“, – įsitikinusi pašnekovė, iš šio poelgio besisemianti įkvėpimo.
Dabar Laimutė šeimos istoriją saugo ir ja dalinasi ne tik su savo vaikais, bet ir visuomene. Tėvų sodyboje ji kartu su dukra veda edukacinius užsiėmimus, per kuriuos pristato lietuvių tremtyje gamintus patiekalus. „Savo istoriją mes privalom žinoti“, – užtikrinta pašnekovė.
Kviečiama viso Laimutės pasakojimo klausytis čia.
Plojimai 1Lankytojai 1









