Premjerą pristatanti režisierė A. Rekašiūtė: „Spektaklį svarbu patirti ne tik protu“

Jaunosios kartos režisierė Aistė Rekašiūtė spalio 17, 18 dienomis pristato premjerą Kauno miesto kameriniame teatre. Jos režisuotas spektaklis „Banginis ant kranto“ (pjesės autorė – Uršulė Toleikytė) 2025 metais laimėjo šio teatro organizuojamą spektaklio eskizų konkursą festivalyje „Išeities taškas“. Tai – fragmentiškas, sapniškas kūrinys apie pirmąją šiuolaikinėje Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusią kartą.

Su režisiere prieš premjerą pasikalbėjo KMKT viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.

– Esu poezijos mėgėja, pati ilgą laiką ją rašiau, todėl man artima tai, kad daug kūrybos slypi tarp eilučių, tarp pauzių. Režisūroje įdomu tuos tarpus, metaforas iškelti į pirmą planą ir sustiprinti per vaizdą, atmosferą, būseną.

Labai svarbus buvo ir darbas su Uršule Toleikyte, šios pjesės autore. Ji pati yra poetė, todėl tekstą moka perteikti iš tokios perspektyvos. Man atrodo, kad mes, kaip poetė ir poetė, labai gerai viena kitą suprantame. Uršulė labiau komunikuoja metaforomis, formomis, o aš tampu savotišku tarpininku – tai, ką abi įsivaizduojame, kokias paslėptas reikšmes matome, perteikiu aktoriams suprantama teatrine kalba.

– Man ją pasiūlė mano bendrakursis Dominykas Matulionis. Jis dalyvavo „Dramokratijos“ konkurse, o grįžęs pasakė: „Aiste, atradau labai gerą pjesę. Man ji visiškai netinka, nes yra labai poetiška ir vizuali, bet tau ji labai tiks.“

Susiradau tą medžiagą ir vos pradėjusi skaityti pajutau, kad įvairūs mano gyvenimo įvykiai pradeda sietis su tuo, kas joje parašyta. Mūsų kurso vadovas Darius Rabašauskas yra sakęs, kad kartais būna momentų, kai ne tu pasirenki pjesę, o pjesė pasirenka tave. Tuo metu būtent taip ir jaučiausi.

Parašiau Uršulei, paprašiau leidimo statyti pjesę, ir taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Vėliau, pradėjus dirbti su aktoriais, medžiaga dar labai pasikeitė. Kalbėdamiesi apie ją neišvengiamai pradėjome kalbėti ir apie savo gyvenimo patirtis. Paaiškėjo, kad mano ir Uršulės biografijose yra nemažai panašių dalykų. Kai kuriuos momentus net sunku buvo atskirti – ar jie labiau atėję iš jos gyvenimo, ar iš mano.

– Mūsų karta augo tuo metu, kai Lietuva perėjo iš vienos santvarkos į kitą. Tuo metu buvo daug alkoholizmo, smurto šeimose, emocinio ryšio stokos, nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti vaiku. Vaiką reikėjo pamaitinti, aprengti, o emociniam ryšiui dažnai nebelikdavo nei laiko, nei jėgų.

Mes dabar bandome versti naują istorijos puslapį. Norisi, kad mūsų karta galėtų nukirsti tą visų šių patirčių šleifą – alkoholizmą, smurtą, emocinio intelekto stoką, nesugebėjimą saugiai auginti vaiko. Norisi, kad mūsų karta būtų pakankamai sąmoninga visam tam užbaigti ir pabandyti savo gyvenimą kurti kitaip, nei jis buvo kuriamas mūsų senelių ir tėvų.

– Man atrodo, kad taip. Dažnai galvojame, kad esame vieni su savo skausmingomis patirtimis, apie jas niekam nepasakojame. O paskui paaiškėja, kad jos yra daug labiau bendros, nei manėme. Galbūt šis spektaklis gali padėti tos kartos žmonėms pažvelgti į tai, kaip tam tikri įvykiai atrodė iš vaiko perspektyvos. Kaip visa tai paveikė tai, kokie mes esame dabar.

Man atrodo, kad pamačius kažkieno gyvenimą, galbūt net savo pačių praeitį iš šalies, gali kilti įvairių minčių. Jaunajai kartai tai galėtų tapti būdu pradėti pokalbį su savo tėvais – apie tai, kas buvo ir kaip dabar, turėdami skirtingas patirtis, galime eiti kartu.

– Visas spektaklis pastatytas ant vieno personažo – A – perspektyvos. Mes matome ne objektyvią įvykių versiją, o tai, kaip juos matė ji. Tokius, kokius ji įsivaizdavo, tokius, kokius matė savo brolį, tėtį, mamą. Todėl ir mama čia egzistuoja tam tikru atstumu. Ji yra visai šalia – A gali su ja kalbėtis, ją matyti ir girdėti, bet negali jos paliesti.

Toks sprendimas kilo ir iš labai konkrečios mūsų kartos patirties. Dažnai mamos išlaikydavo šeimą, dirbdavo per kelis darbus, grįždavo naktį ir tiesiog bandydavo išgyventi. Todėl norėjau parodyti mamą kaip kažką, kas yra labai arti, bet kartu nepasiekiama. Man atrodo, tai labai tiksliai išreiškia didelį norą turėti mamą, turėti kontaktą su ja, gauti tą apkabinimą, kuris taip ir neįvyksta.

– Balsas yra neišsakytos, neišgirstos arba nutylėtos mintys. Tam tikra prasme tai yra tas pats asmuo – tik Balsas egzistuoja tarsi metafiziniame lygmenyje, kaip tai, kokia A galėtų būti.

Jis ištraukia į paviršių traumines patirtis, kurių A galbūt nenori prisiminti ar apie jas kalbėti. Jis klaidina, verčia prisiminti dalykus, iškviečia žmones, kurių aplink nebėra, vien tam, kad A dar kartą išgyventų tai, kas įvyko, ir galėtų judėti toliau. Kol neišsigydai žaizdų, kol nepraeini per įvykius, kurie tave įskaudino, tol negali švariai judėti pirmyn. Todėl Balsas yra šiek tiek įkyrus, bet kartu ir gydantis personažas.

– Kūrinyje yra aprašytas žinių reportažas apie moterį, kuri pamatė ant kranto išmestą banginį. Tai iš tikrųjų įvyko. Pjesė buvo rašoma karantino metu, kai daugelis labai stipriai išgyvenome dėl savo ir artimųjų sveikatos. Uršulė tuo metu labai nerimavo dėl savo mamos. Iš to pradėjo kilti įvairūs pjesės įvykiai, o vienas pirmųjų buvo prisiminimas, kaip mama pasakė mačiusi banginį ant kranto.

Tas banginis labai stipriai sužadino vaizduotę. Įsivaizduoji tokį didžiulį gyvūną, išmestą ant kranto – tai labai stiprus reginys. Taip banginis ir pradėjo kurti visą pjesę, o vėliau tapo paraleliniu motyvu, einančiu per visą kūrinį.

– Taip. Banginis, išmestas ant kranto, nebegali grįžti į vandenį. Žmonės bando jam padėti, bet vis tiek niekas nepavyksta. Tai tam tikras nesupratimas, kaip būti, oro ir erdvės trūkumas.

Man atrodo, kad mūsų kartos žmonės labai stipriai išgyvena tokias būsenas. Patirtys, kurias atidedame – „ne dabar, gal vėliau“ – anksčiau ar vėliau mus pasiveja. Jos veikia mūsų elgesį, tai, kaip gyvename, ko bijome, kaip renkamės, kokius sprendimus priimame.

Todėl atrodo, kad pjesė ir spektaklis skirti tiems, kurie patys kartais jaučiasi tarsi banginiai ant kranto – nežinantys, kaip būti, kaip išgyventi. Praeities nuotrupos grįžta, ir mes galvojame, kaip iš to išsprogti arba kaip vėl sugrįžti į vandenį.

– Nuo eskizo spektaklis pasikeitė gana stipriai. Tuo metu komandoje dar neturėjome Luko Dirsės. Vien tai labai pakeitė situaciją, nes Lukas yra ne tik aktorius, bet ir šiuolaikinio cirko atstovas. Atrodo, kad jam nėra klausimo, ar kažkas įmanoma. Jis sako: „Duok, pabandysiu“, ir padaro. Tada ir aktorės užsikuria. Atsiranda daugybė sprendimų, kurių pati galbūt nebūčiau sugalvojusi, nes instinktyviai noriu saugoti aktorius.

Man pamatyti tokį entuziazmą ir motyvaciją yra didžiausia dovana. Visa komanda labai atsidavusi, visi siūlo savo idėjas, kalbamės apie savo gyvenimo įvykius ir galvojame, kaip juos įterpti į spektaklį. Man tai turbūt lengviausias kūrybinis procesas, kokį esu turėjusi. Ir tai yra didžiausias aktorių bei visos kūrybinės komandos nuopelnas.

– Norėčiau, kad spektaklis būtų išgyvenamas ne tik protu. Jį būtų galima patirti labiau kaip būseną. Pavyzdžiui, juk kūdikiai spektaklį jaučia visu kūnu. Jie mato spalvas, girdi garsus, jaučia atmosferą. Lygiai taip pat norėtųsi, kad žiūrovas bent trumpam pabūtų tokiu – labiau į bendrą patirtį įsileistų šviesas, judėjimą, vaizdą.

Galbūt išėjęs pirmą minutę pagalvos: „Nieko nesupratau.“ O po savaitės kažkas pradės dėliotis – kai kurios mintys ateina ne iš karto. Dėl to patarčiau tiesiog pabūti spektaklyje kaip būsenoje, kaip atmosferoje. Pajausti jį kūnu. Galimai suvokimas ateis vėliau.

– Man labai svarbu per ilgai neužsibūti vienoje „dėžutėje“. Kai per ilgai tokioje būni, pradedi nebematyti pasaulio. O kaip tada gali statyti spektaklius apie pasaulį ir žmones, jeigu pats jo nebepastebi?

Todėl man, kaip režisierei, svarbu keliauti, bendrauti su bendruomenėmis, kuriose galbūt nesijaučiu patogiai, ir mokytis būti su žmonėmis, kurių patirtis kitokia nei mano. Dirbu socialiniame teatre, bendrauju su vaikais, kuriu dokumentinius filmus. Visa tai vienaip ar kitaip grįžta į teatrą ir suteikia kitokių impulsų.

Dokumentiniame kine, kaip ir teatre, yra daug neapibrėžtumo. To paties kadro nepakartosi. Gali būti susiplanavęs, kad viskas įvyks vienaip, bet galiausiai taip neįvyksta. Nenoriu turėti režisieriaus ego, kuris sako, kad viskas turi būti tiksliai taip, kaip sugalvojau. Man svarbu leisti savo idėjas išreikšti aktoriams, palikti vietos netikėtumams. Kartais būtent tas netikėtas dalykas tampa viso spektaklio vinimi.

– Taip. Man teatras bendrai yra priemonė kurti ryšius, užduoti nepatogius klausimus, padėti pradėti dialogą. Kartais jis gali padėti į gyvenimą pažiūrėti lengviau, žaismingiau, o kartais – pradėti labai sunkius pokalbius, kurie nėra malonūs, bet yra būtini.

„Banginis ant kranto“ man ir yra apie tai, kaip išbūti su tuo, kas nutiko, ir pabandyti judėti toliau. Apie tai, kad kartais turime išdrįsti prisiminti, išsakyti ir išgyventi tai, nuo ko ilgą laiką bėgome. Tik tada galime vėl grįžti į vandenį.