Parodoje „Laikinai stabilu“ – kasdienybės monstrai, gimnastika ir Vydūno dieta

Nuo monstro šešėlyje iki Vydūno dietos, Kauno menininkų namų galerijoje iki gegužės 23 d. veikianti grupinė menininkų paroda „Laikinai stabilu“ kviečia su ironija pažvelgti į kasdienybės akimirkas, kurios mums gali būti svarbesnės nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tarpdisciplininėje parodoje dalyvauja menininkai Anna Yakubovich, Dovilė Bagdonaitė, Gintarė Urmonaitė, Marija Benetytė, Marija Stanevičiūtė ir Saulius Leonawičius. Parodoje jie atsigręžia į mūsų kasdienes praktikas, savo kūriniuose reflektuodami namų aplinką, sporto pratimus ar vandens tėkmę.

„Šioje paskutinėje parodų serijos apie kasdienybę ekspozicijoje menininkai pasitelkia ironiją, atgręždami mūsų žvilgsnį į labai paprastus, galbūt niekuo neišskirtinius nutikimus. Monstras, kurį galime pamatyti šešėlyje, ir pasižadėjimas po Naujųjų metų kasdien sportuoti gali atrodyti tarpusavyje nesusiję, tačiau parodoje menininkų kūriniai mezga dialogą apie tai, kodėl tokie paprasti ar net šypseną keliantys dalykai mums yra svarbūs“, – sako parodos kuratorė Saulė Noreikaitė.

Menininkė Anna Yakubovich parodoje pristato ziną „Kas yra namai?“, nagrinėjantį emigracijos patirtis. Gimusi Baltarusijoje, vėliau studijavusi Estijoje, o dabar gyvenanti Lietuvoje, menininkė dalijasi, kad kiekvienas persikėlimas jai atnešė naujų emocijų, keitė jos santykį su vieta bei identitetu.

„Kaip emigrantei, namų sąvoka man niekada nebuvo stabili, todėl šiuo darbu bandžiau užfiksuoti, ką man reiškia priklausyti ir jaustis sava svetur. Ieškodama atsakymų supratau, kad namai nebūtinai turi būti konkreti erdvė – kartais tai gali būti emocinė, sunkiau apibrėžiama būsena. Ir net paprasti dalykai, pavyzdžiui, pažįstama vaisius pardavinėjanti moteris, gali suteikti jaukumo. Šis zinas kviečia atsigręžti į tokius kasdienius ritualus, kurių dažnai nepastebime, nors būtent jie padeda šiais gana neapibrėžtais laikais jaustis stabiliau“, – sako A. Yakubovich.

Kūrinyje „Plaukia“ menininkė Marija Benetytė apmąsto santykį su gamta, ypač vandens stichija. Ji pasakoja, kaip kartą vaikščiodama palei upę impulsyviai į vandenį sviedė rinktas laukines gėles, kurių tekėjimas menininkei priminė savotišką augalų aukojimo vandeniui ritualą. Vėliau nutapytas darbas tapo šio gesto tąsa – tapydama ji tarsi aukojo visatai savo dėmesį, laiką ir energiją.

„Tikiuosi, kad kiekvienas patiriame tokias akimirkas, kai iškrentame iš kasdienybės automatiškumo ir pasijuntame gyvi, susiję su kažkuo didesniu. Daugelis tokių patirčių ieško per dvasingumą – tebūnie tai sekmadienio mišios ar kaktuso valgymas. Man pačiai kartais nutinka nepaprastos akimirkos, bet jos kyla iš banalios kasdienybės – važiuojant autobusu ar grybaujant netoli Pabradės. Parodoje pristatau darbą, kuriuo bandau įprasminti šiuos išgyvenimus ir taip sugrąžinti save į bendruomenę – mylinčių protėvių ar nežinia ko ieškančių vienišių“, – kalba ji.

Menininkė Dovilė Bagdonaitė parodoje pristato performatyvų autoaktą, sudarytą iš spontaniškai sukurtos fotografijos ir video kūrinio. Kūrybos metu, skaitydama „Don Kichotą“, ji daug mąstė apie sąmoningą naivumą ir suvaidintą nekaltybę – temas, kurios jai yra svarbios iki šiol. Taip pat apie tai, kaip šias idėjas galėtų perteikti pasitelkdama savo kūną.

„Kūrinys kilo iš gana absurdiško, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingo įvykio. Kažkada per restauracijos paskaitą išgirdau frazę: „statybininkas, vesdamas laidus, išdaužė angelams veidus“. Ji man tapo metafora, kuri atskleidžia ne atvirą smurtą, o tokį abejingą, funkcionalų veiksmą. Manau, kad kasdienybėje pilna tokių aplinkai nejautrių situacijų, kurios dažnai yra nepastebimos ir priimamos kaip savaime suprantamos. O aš norėjau jas rituališkai apraudoti“, – teigia D. Bagdonaitė.

Kūrinio „Gimnastikos klubas“ idėja menininkei Marijai Stanevičiūtei gimė gyvenant Didžiojoje Britanijoje – ten ją sužavėjo Viktorijos laikų lėktuvų fabriko pastatas, kuriame šiandien veikia gimnastikos klubas. Menininkė dalijasi, kad ją domina ne tik tokių istorinių pastatų transformacijos, bet ir kaip kinta žmonių, kasdien juose besilankančių, patirtys.

„Norėjau perteikti, kaip judantys, lankstūs kūnai gali nepasiduoti nerimui, stresui ar netikėtoms situacijoms, o tarsi balansuoti tarp žemės ir dangaus, patirdami savotišką nesvarumo būseną. Man judėjimas yra kasdienė praktika – jis ne tik atpalaiduoja, bet ir įžemina, padeda būti čia ir dabar. Kūrinyje judesys man atsiskleidžia kaip žaidimas. Tokio santykio su judėjimu norėtųsi daugiau kasdienybėje, nes, manau, tokį spontaniškumą, lengvumą ir gebėjimą būti procese, o ne rezultate, dažnai prarandame suaugdami“, – teigia ji.

Iš menininko Sauliaus Leonawičiaus disertacijos išaugusi „Vîdȗno valgîkla“ – savotiška platforma valgymo ritualams. Menininkas pasakoja siekęs iš naujo permąstyti šią Lietuvos asmenybę, gyvenusią pagal griežtus askezės principus.

„Vydūno režimo temą šįkart pristatau per individualų santykį – kaip galime kontroliuoti savo pasirinkimus, norus ir geismų rutiną. Populiariai tai galime pavadinti vartotojiškumo kultūra. Manau, kad bet koks kritinis santykis, politiškumas ar aktyvizmas turi prasidėti nuo asmeninės disciplinos ir askezės. O Vydūno įvardintos kokybės – skaisti sąmonė, jausmų, minčių ir kūno sveikata – gali tapti geru pagrindu palaikyti pusiausvyrą. Ypač dabar, kai viduje ir išorėje yra tiek paskatų ją prarasti, vien supratimas, kad pusiausvyra yra įmanoma, padeda susiorientuoti, kur yra dangus, o kur – žemė“, – sako jis.

Menininkės Gintarės Urmonaitės kūrinyje „Šešėliai tarp mūsų“ ant permatomo audinio, primenančio užuolaidas, plazdena juodi šešėliai, susiformavę iš buityje randamų daiktų ir kambarinių augalų. Sutemus jie keičiasi – tampa tarsi antgamtinėmis būtybėmis ar monstrais.

„Šiuo kūriniu bandžiau perteikti baimes, kurios gali nepastebimai įsiskverbti į mūsų rutiną ir pačias saugausiausias, intymiausias erdves. Pastaruoju metu tiek visuomenėje, tiek asmeniniame gyvenime jaučiu daug baimių ir įtampų, kurios kyla dėl neapibrėžtos ateities. Man svarbu buvo reflektuoti, kaip globalios grėsmės gali tapti neatsiejama kasdienybės dalimi, kaip jos gali įsitvirtinti per aplinką, daiktus ar technologijas, paveikti net sapnus“, – pasakoja G. Urmonaitė.