Neregių miestelis Kaune: iš čia buvo galima neišeiti ir visą gyvenimą

Kaune iki šių dienų gyvuoja unikalus neregių miestelis. Dažnas pro šią vietą pravažiuoja kasdien, tačiau net nenutuokia, kad vienas miesto kvartalas kadaise buvo skirtas tik neregiams ir silpnaregiams.

Su istorike, Ąžuolyno bibliotekos darbuotoja, Trečiojo amžiaus universiteto Baltosios lazdelės fakulteto dekane Skaidra Grabauskiene keliaujame pasivaikščioti po paslaptingąjį neregių miestelį.

1926 m. buvo įkurta Lietuvos aklųjų draugija (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga). Draugija rūpinosi visomis neregių ir silpnaregių gyvenimo sritimis: socialiniais klausimais, darbu, gyvenimo vieta, kultūra bei laisvalaikiu.

XX a. 6 deš. Kaune gyveno 381 neregys, iš jų 314 priklausė aklųjų draugijai. Ilgamečiu organizacijos pirmininku buvo neregys rašytojas Antanas Jonynas.

Sovietmečiu didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje buvo įkurti neregių miesteliai. Jie pastatyti šalia aklųjų kombinatų ir skirti jų darbuotojams. Viengungiams buvo suteikiamas 1 k. butas, o sukūrusiesiems šeimas – didesnis.

Kaune šis ypatingas kvartalas buvo suformuotas Savanorių pr., J. Žemgulio g. ir J. Basanavičiaus al. atkarpoje. Gyvenamosios patalpos sutelktos ruože tarp Savanorių pr. ir Taikos pr. Čia galėjo gyventi iki kelių tūkstančių žmonių. Tai buvo tarsi miestas mieste, kur gyvena vieną negalią turintys žmonės. Prieš tai buvo nugriauti mediniai čia stovėję namai, o jų vietoje išdygo daugiabučiai. Daugelis jų jau 1962 m. turėjo radijo aparatus, magnetofonus, šaldytuvus, skalbimo mašinas. Namai pastatyti visai prie pat Kauno aklųjų kombinato – nuolatinės darbovietės.

Miestelyje veikė aklųjų ir silpnaregių mokymo kombinatas (Savanorių pr. 206), mokykla (dab. Prano Daunio ugdymo centras), vaikų darželis, poliklinika, valgykla, kultūros namai, biblioteka, maisto prekių parduotuvė ir kombinato produkcijos parduotuvė. Atkarpoje tarp Savanorių pr., J. Žemgulio g., J. Basanavičiaus al. ir Taikos pr. buvo pastatyta keliolika daugiabučių akliesiems ir silpnaregiams, jiems pritaikyti takeliai ir tvorelės kiemuose, kad būtų patogu eiti su neregio lazdele. Kiemų viduje suformuoti pasivaikščiojimo takeliai, parkelis, dar vadinamas „Pletkų“ alėja, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, sporto aikštelė. Neregių miestelio gyventojų darbovietė – aklųjų kombinatas – buvo vos perėjus į kitą gatvės pusę, tad neregių iniciatyva ir lėšomis Savanorių prospekte 1975 m. buvo įrengta didžiulė požeminė perėja.

„Viskas, ko reikia – vienoje vietoje, tad galėjai nugyventi gyvenimą net neiškėlęs kojos iš neregių miestelio“, – sakė istorikė S. Grabauskienė.

Įdomu, kad Savanorių pr. 204 vietoje anksčiau stovėjo medinis lietuviškos Brailio abėcėlės sudarytojo Prano Daunio namukas, tačiau 1962 m. statant daugiabutį jis nugriautas. Dabar pastate įkurtas Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kauno padalinys, kitose patalpose įrengti butai ir įmonės.

1959 m. už neregių lėšas dab. Savanorių prospekte 206 buvo pastatytas trijų korpusų kombinatas, jo bendras plotas – net 7500 kv. m. Įstaigos direktoriumi paskirtas Pranas Daunys. Dauguma neregių čia ir darbavosi, tiesa, maža dalis įsidarbino kitose įmonėse.

Pirmasis korpusas buvo skirtas gamybos reikalams. Pusrūsyje įrengtos stalių dirbtuvės, lentų džiovykla, katilinė, kuro sandėliai, sandėliai žaliavoms ir gatavai produkcijai. I a. įrengta trikotažo cecho dažykla ir džiovykla, mulinė siūlų skyrius, pynimo skyrius, šepečių plaukų paruošimo skyrius, plaukų virinimo vonia ir džiovinimo spinta, taip pat dušai darbuotojams. II a. veikė knygrišykla, spaustuvė, kartonažo skyrius, gatavos produkcijos sandėliai, o III a. buvo galanterijos skyrius ir šepečių cecho skyrius. Veikė liftas.

Antrasis korpusas buvo skirtas administracijai, bendrabučiui. Pusrūsyje įrengtos mechaninės metalo drožimo, tekinimo staklės, I a. įsikūrė administracija, neregių leidinio „Mūsų žodis“ redakcija ir pedagoginės literatūros akliesiems leidykla, II a. buvo įrengti bendrabučio butai, dušai ir skalbykla.

Trečiasis korpusas atiteko kultūriniams ir buitiniams reikalams. Pusrūsyje veikė aklųjų biblioteka ir skaitykla, I a. įsikūrė 100 vietų valgykla, II a. buvo įrengta 350 vietų salė su balkonu, III a. paskirtas įvairių ratelių veiklai. Dabar kombinatas daugeliui nuomoja patalpas, pvz., pastate įsikūrė vaistinė ir kt.). Dalis patalpų parduota.

Neregių miestelyje įrengti kombinatai rūpinosi baigusiųjų aklųjų mokyklą įdarbinimu, specialiai pritaikydavo darbo vietas, įrengdavo apšvietimą silpnaregiams. Visgi, tai neapsaugodavo nuo traumų darbe: pasitaikydavo, kad darbuotojai kartonažo ceche netyčia priliesdavo peilius ir nusipjaudavo rankas ar apsinuodydavo plastmasės ceche.

Pagrindinė Kauno kombinato produkcija buvo šepečiai ir segtukai, dar gamino sagas, spąstus, pynė. Kombinate dirbdavo šeimomis: tėvas, sūnus, paskui ir marti.

Beveik kiekvienas gyventojas namuose turėjo ką nors pagamintą Kauno aklųjų kombinate: šluotas, indų plovimo šepečius, batų šepečius, medinius ar plastmasinius segtukus skalbiniams, sagas, baldų furnitūrą. O pvz., Panevėžio aklųjų kombinatas garsėjo gerais skėčiais, limonado butelių kamšteliais, dangteliais.

Pasak istorikės, 1984 m. kombinate dirbo 1508 darbuotojai, iš jų 414 buvo namūdininkai. 1947 m. kombinato darbuotojai uždirbdavo 6200 rublių, o 1958 m. - 9500 rublių. Neregiai gaudavo senatvės pensijas, vyrams jos mokėtos nuo 50 m., o moterims – nuo 40 m. Taip pat gaudavo ir invalidumo pensijas.

Neregių leidinyje „Mūsų žodis“ yra šmaikštus straipsnis „Atviras šluotos laiškas“, kuriame Kauno kombinate pagaminta šluota skundžiasi, kaip jai nesmagu būti apspjaudytose, prišiukšlintose patalpose: „Suskynė, surišo mane darbščios rankos ir padėjo į sandėlį Kauno MGM kombinate, šalia mano kitų draugių, kur aš nekantriai laukiu, kol būsiu perduota kruopščiai šeimininkei. (…) Ir koks žiaurus likimas, kokia sunkia dalia mane ištiko, nors patekau į dailios merginos rankas. Vos tik peržengėme spąstų cecho slenkstį tuoj susiduriame su netvarka. Aš dar turiu surankioti nosies bei gerklės išvalas, pakibusias ant vielos rulonų ar numestas ant grindų. Įsivaizduokite, kokia po to būna mano išvaizda. (…) aš – vargšė, ne laiku pasenusi šluota.“

Kauno kombinatas palaikė ryšius su kitomis pramonės įmonėmis kooperacijos būdu, pvz., kartonažo cechas gamino kartonines saldainių dėžutes K. Požėlos konditerijos fabrikui.

Kombinate visą laiką buvo ir reginčių žmonių, kurie prižiūrėjo įrengimus.

Baigę mokslus neregiai dažnai studijuodavo muziką, taip pat tapdavo dėstytojais, mokslo bendradarbiais, mokytojais.

Ne gamyboje neregiai dažniausiai dirbdavo masažistais, o kaunietis Juozas Marcinkus įsidarbino telefonų komutatoriumi Kauno politechnikos institute, jį įdarbino prof. Baršauskas.

Kombinate veikė vietinis radijas, jis į neregių miestelio patalpas, butus 2 valandas per dieną transliuodavo politines, mokslines, literatūrines valandėles.

Kauno kombinate buvo įsteigti kultūros namai. Pasak istorikės, 1960 m. veikė dešimt ratelių, juos lankė 110 dirbančiųjų. Darbuotojai lankė mišrų chorą, grojo pučiamųjų orkestre, estradiniame orkestre, kaimo kapeloje, styginiame orkestre; akordeonų, gitarų ar lūpinių armonikėlių ansambliuose, šoko tautinius šokius, vaidino dramos teatre ar agitmeninėje brigadoje, dainavo vyrų vokalistų grupėje, kankliavo.

Neregiai ir silpnaregiai laisvalaikiu sportavo: rinkosi lengvąją atletiką, plaukimą, sunkumų kilnojimą, šaškes ir šachmatus. Vienas žinomiausių Lietuvos aklųjų sportininkų – Vytautas Girnius, 1986 m. parolimpinėse žaidynėse Švedijoje iškovojęs vieną aukso, du sidabro ir vieną bronzos medalius.

Neregiams pietų pertraukų metu ar po darbo skaitytos knygos ir periodinė spauda. Leisti sienlaikraščiai, veikė kino salė.

Teritorijoje veikė biblioteka, kur irgi buvo galima papildyti kultūros rezervus. Lietuvos aklųjų biblioteka aprūpindavo narius magnetofonais, garsinėmis knygomis.

Kombinate veikė felčerinis med. punktas, o nuo 1972 m. - gydymo įstaiga, kur dirbo gydytojai ir specialistai, darbuotojai gaudavo akių, terapijos, stomatologijos, fizioterapijos ir net psichoneurologijos paslaugas. 1976 m. Kaune pradėjo veikti Respublikinė akių ligoninė (Kauno klinikose), įsteigta Lietuvos aklųjų draugijos lėšomis.

Po darbų darbuotojai atgaudavo jėgas kurortuose, Kačerginėje buvo aklųjų vaikų poilsiavietė, kur galėdavo ilsėtis aklųjų mokyklos mokiniai ir mokytojai su vaikais. Lietuvos aklųjų draugijos nariai gaudavo kelialapius į Druskininkus, Birštoną, Palangą, Nidą ar net Jaltą. Ilsėdavosi ir draugijos stovyklavietėse Zelvoje (Elektrėnuose) ir Daugirdiškėse, „Spindulyje“ Šventojoje. Iki šių dienų išliko tik Zelvos poilsiavietė.

Pasak istorikės S. Grabauskienės, neregių miestelis išnyko atgavus nepriklausomybę, veikiausiai, pigios kiniškos prekės išstūmė brangesnę kombinato produkciją.

Šio miestelio pastatai ir infrastruktūra išlikę iki šiol, tik neregiai jau pasklidę po visą miestą. Iki šiol lieka neaišku: neregių miestelio sukūrimas sovietmečiu buvo noras padėti tiems žmonėms, ar siekis juos izoliuoti?