Lietuvos partizanų laisvalaikis: tarp kovos ir atokvėpio

Partizanų dienos buvo pilnos nežinomybės, baimės dėl savo ir savo artimųjų likimo. Todėl kiekvienas naujai išaušęs rytas reiškė dar vieną gyvenimo dieną, mirties artumas – ją pačią ir prijaukino, trapią būtį padarė dar labiau vertinamą.

Partizanų buitis buvo sudėtinga: po pavojingo žygio tekdavo liūdnai kelias dienas tikintis blogiausio tūnoti bunkeryje; dažnai kasdienybė buvo niūri, šalta, alkana, skaudinanti, negailestinga, purvina, monotoniška, „įprasta“, tokia – kaip dainos žodžiuose „slenka dienos pilkos“. Atrodytų – improvizacijos maža. Bet kartais ji tapdavo nepaprastai įvairi, dinamiška, paženklinta džiugesiu dėl pačių paprasčiausių dalykų.

Palaikyti ryšius, rinkti informaciją, leisti spaudą, tvarkyti dokumentus, ruošti maistą, kaupti atsargas, rengti bunkerius ir slėptuves, taisyti uniformas, valyti ginklus, o dar – mokymai, žygiai, kautynės ar net tūnojimas konspiracijos sąlygomis reikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, alino. Kovai turėjai atsiduoti iš esmės. Tačiau privalėjai ir atsikvėpti, pakylėti dvasią ar patirti pramogą, kuri nors primintų prieš tai buvusį gyvenimą, leidusį kadais pasijusti tikru žmogumi.

Net ir kelios minutės saviems pomėgiams ar dvasios augimui buvo laisvalaikis. Taigi, ką jie veikė?

Jeigu tik į bunkerį jų patekdavo – tuoj visi įnikdavo jas analizuoti ir skaityti. Be knygų bunkeris buvo vadinamas nuobodžiu! Skaitymas buvo nuobodulio priešnuodis, puiki proto mankšta, neleidžianti smegenims aptingti, be to, mažino stresą.

Štai vienas iš Dainavos apygardos vadų Lionginas Baliukevičius-Dzūkas labai mėgo skaityti. Savo dienoraštyje jis rašo: „Neseniai perskaičiau Anatolio Franso „Dievai trokšta“ ir „Pingvinų salą“. Puikus rašytojas. Jo atvaizduoti personažai „Dievai trokšta“ primena man dabartinius partizanus. Šiaip man revoliucionierių fanatizmas visiškai nepatinka. Iki to prieiti, kad giljotina taptų „mieląja“, reikia tikrai būti dideliu apakėliu...“. Toliau jis rašo: „...[partizano Broko] bunkeris nuobodus. Jokios knygos. Tiesa, turi dvi: Šekspyro „Hamletą“ ir „Makbetą“. Visi keikdamiesi jas peikia: girdi, nesuprantamos, visiškai neįdomios.“

Panašu, kad vieno garsiausių pasaulio rašytojų knygos („Hamletas“ – ilgiausia ir geriausiai žinoma Šekspyro pjesė ir „Makbetas“ – trumpiausia ir niūriausia Šekspyro pjesė) nedžiugino partizanų, nors vienoje iš jų Hamleto herojus – taurus humanistas, tragiškai vienišas kovojas prieš visuomeninį blogį – labai primena partizanų situaciją. O štai kita L. Baliukevičiaus mintis daug pasako apie jo charakterį, emocinius poreikius bei pasaulėžiūrą: „Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų...“. Rodos, tiek nedaug žmogui tereikia – jaukios namų idilės su knygomis. Žinome, kad L. Baliukevičius buvo inteligentiška asmenybė, mokėjo vokiečių ir rusų kalbas, buvo uolus partizaninės pogrindžio spaudos darbuotojas, rašė straipsnius. Skaitant L. Baliukevičiaus dienoraštį susidaro įspūdis, kad jam kasdienybę geriausiai praskaidrindavo knygos: „Šiandien baigiau skaityti Tolstojaus „Prisikėlimą“ ir apysaką „Kaukaze“. Koks puikus rašytojas ir kokios geros, malonios jo knygos! Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai...“.

Natūralu, kad rinkdamiesi knygas mes nesąmoningai ieškome to, kas rezonuoja su mūsų vidine būsena, arba to, ko mums tuo metu labiausiai trūksta, taip turbūt nutiko ir L. Baliukevičiui, kuris knygose ieškojo nusiraminimo, įkvėpimo, skaitydamas pabėgdavo nuo žiaurios karo realybės, knyga jam buvo vienas iš būdų pildyti savo žmogiškuosius poreikius, nes juk su herojais buvo galima pasidžiaugti jų laime.

Kitas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose „Daugel krito sūnų...“ rašo, kad knygomis tekdavo pasirūpinti iš anksto, ir užsimena apie konkretų bunkerį, į kurį partizanai buvo atnešę kelių metų žurnalo „Policija“ numerių. Partizanai taip pat skaitė ir laikraštėlius, kurių kiekviena apygarda leido po kelis.

Tarp kitų partizanų naudotų kasdieninių daiktų archeologai randa ir knygų likučių. Genio būrio partizanų bunkeryje Dzūkijoje (Varėnos r.) buvo rasta knyga (paaiškėjo, kad parašyta Petro Cvirkos), o tiriat Daugėliškių miško bunkerį, kuriame žuvo LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Leonardas Vilhelmas Grigonis, aptikta apdegusi prancūzų rašytojo Stendalio romano „Raudona ir juoda“ (išleistas Kaune 1939 m.) dalis. Yra žinoma, kad partizanai ne tik skaitė šią knygą, bet knygos puslapius naudojo šifruojant laiškus ir pranešimus.

Tai, kad partizanai skaitė knygas, įrodo ir sovietinių struktūrų dokumentai. Pavyzdžiui, 1949 m. kovo 7 d. Kalesninkų miške (Alytaus apskr.), MGB pajėgoms sunaikinus Dainavos apygardos štabo bunkerį, žuvo ir laikinai apygardos vado pareigas ėjęs Benediktas Labėnas-Kariūnas. Pasak MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų raporto, tarp visų partizanų buities daiktų buvo rasta ir 80 vnt. knygų ir žurnalų. Tai iš ties didelis skaičius, nes bunkerio patalpa tebuvo 3 x 4 metrų pločio ir 1,5 metro aukščio. Reikia nepamiršti ir fakto, kad šios tragedijos kaltininkai poetai, infiltruoti MGB agentai – Kostas Kubilinskas-Varnas ir Algirdas Skinkys-Rytas gyveno tame pačiame bunkeryje su vadu ir vėliau jį miegantį nušovė. Beje, viename iš savo raportų saugumo struktūroms K. Kubilinskas kalbėdamas apie B. Labėną-Kariūną rašė, kad pastarasis „bunkeryje turi senos periodikos komplektų, dažnai naudojasi senomis satyromis, kurias perdirba į šiuolaikines“. Taigi žurnalai bei knygos bunkeryje buvo naudojamos ir kaip partizanų straipsnių šaltinis, atskiri eilėraščiai perkuriami jiems suteikus kitą atspalvį.

Norint išgyventi, kūryba ar savirefleksija buvo būtina. Daug partizanų rašė dienoraščius. Jau minėto L. Baliukevičius-Dzūko dienoraštis yra vienas iš svarbesnių, labai asmeniškas, rašomas tik sau. Šiuo metu publikuotas tekstas apima vienerius partizanavimo metus (1948–1949 m.). Dzūko dienoraštį istorikai vadina partizano sąmonės formavimosi dokumentu. Dienoraštis ir knygos – tam tikra meditacija ir būdas geriau pažinti, suprasti save, reflektuoti aplinką. Matyt, rašymas, kaip ir knygos, L. Baliukevičiui daug reiškė, nes tai pastebėjo ir jo kovos bendražygiai. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pasakoja, kad Dzūkas paėmęs į rankas pieštuką ir popierių prarasdavo atsargumo pojūtį, o tokių atvejų būta ne vienas: „Jis taip įsigilinęs rašė, kad nepažįstamą žmogų pamatė tik tuomet, kai šis buvo vos už kelių metrų [nuo atidarytos bunkerio angos]. Dzūkui buvo jau per vėlu net slėptuvės dangtelį uždaryti.“ Gal būta ir išsiblaškymo, neatsargumo, bet dienoraščio rašymas Dzūkui buvo lyg terapija, padedanti padrąsinti save ir pasikartoti, vardan kokių tikslų buvo pasirinktas kovotojo kelias.

Dienoraščius ir atsiminimus rašė ir kiti – Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas, Vytauto apygardos partizanas Balys Vaičėnas-Lordas, Vyčio apygardos partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis, Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, Žemaitijoje veikusi partizanė Monika Alūzaitė-Aldona, Audra, gyvendamas Paryžiuje užrašus vedė ir Juozas Lukša-Daumantas.

Kai kuriuos rašyti atsiminimus veikiausiai pastūmėjo besibaigianti kova. Įkūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS) jos vadovybė suprato, kad kariniu požiūriu kova pralaimėta, bet jos prisiminimą būtina palikti ateities kartoms, todėl dienoraščių rašymas turėjo prisidėti prie tos atminties išsaugojimo. Tačiau dažnai dienoraštis buvo rašomas tik sau, kaip savikontrolės ir savianalizės būdas, padėjęs susivokti. „Čia parašyti keli žodžiai nėra dienoraštis, nėra visa širdis. Mano širdis pilnesnė ir turiningesnė. Čia yra tik širdies, pergyventų jausmų atogarsis, pašvaistė, šešėlis“, – taip savo dienoraštyje rašė partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis. Visų dienoraščių bendras bruožas – konspiracija, juose nerasime jokios vadinamosios „operatyvinės informacijos”, galinčios pakenkti to meto kovos sąlygomis. Vieni dienoraščiai atvirai kalba apie savo dvasinius išgyvenimus, atspindi sąmoningos aukos ir neišvengiamos žūties įžvalgas, kiti pasakoja ir reflektuoja kovą, o dar kiti pasižymi sausomis, konkrečiomis mintimis apie darbus ir rūpesčius. Dienoraščiuose herojų nėra, čia tik jauni žmonės su savo dorybėmis ir ydomis, stiprybėmis ir silpnybėmis, kurie ryžosi herojiškiems žingsniams. Pasak istoriko Mariaus Ėmužio, partizanė Monika Alūzaitė-Aldona, Audra dvasinės ramybės ir prasmės ieškojo rašydama apie jausmus savo šaliai – atrodo, kad patriotinės mintys ir nuolatinis jų kartojimas jai virto meditacija.

Ne vienas laisvės kovotojas rašė eiles. Partizanų lyrika – mūsų dienas pasiekęs savitas kūrybos pluoštas, kuris buvo rašomas itin specifinėmis gyvenimo sąlygomis, dažnas eilėraštis virsdavo daina, jungiančia daugelį aplink miško laužą. Diplomuotas lituanistas Rytų Lietuvos partizanų srities štabo partizanas Bronius Krivickas, kurį kovos draugai apibūdino kaip žodžio menininką, – gabus kritikas ir dramaturgas. Jei ne karas, universitete būtų tapęs prof. Vinco Mykolaičio-Putino asistentu. B. Krivickas miškų glūdumoje rašė eiles, negana to, vertė J. W Goethe‘s kūrinius į lietuvių kalbą ir net kūrė herojinį epą! Literatūrinę veiklą pradėjęs dar prieš karą, ją tęsė ir sudėtingomis rezistencijos sąlygomis. Atrodo, kad žodis jam buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. B. Krivickas per septynerius su puse partizanavimo metų parašė 34 eilėraščius, 38 sonetų ciklą, 53 eiliuotus margumynus „Poilsio valandai“, 63 satyrinius kūrinius, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Greta paminėto J. W. Goethe‘s eilėraščių vertimo, išvertė pluoštelį Charles‘o Baudelaire‘o ir vokiečių klasikės Agnes Miegel kūrinių. Partizanų spaudoje, be lyrikos, skelbė ir savo straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Paliko rankraštinį rinkinį „Žiaurusis Dievas“, kuriame sudėta 1945–1949 m. poetinė kūryba.

Visus savo straipsnius bei eilėraščius B. Krivickas perrašydavo keliais egzemplioriais ir dalino aplinkinių kaimų žmonėms, tikėdamasis, kad galbūt taip išliks bent dalis jo literatūrinio palikimo. Tai užfiksuota ir saugumo dokumentuose: „Bajarūnas papasakojo, kad neseniai iš Krivicko gavo eilėraščius apie partizaninio gyvenimo sunkumus. Tie eilėraščiai būk tai taip parašyti, kad kai jo duktė skaitė, likusieji klausė ir verkė.“ Poetą Bronių Krivicką, dėvėjusį skrybėlę ir akinius, su šautuvu rankose bendražygiai vadindavo „literatūros profesoriumi“. Ypatingomis sąlygomis rašyti B. Krivicko eilėraščiai buvo dvasinė atrama, atspara ir pačiam poetui kovotojui, ir jo klausytojams – bendražygiams. B. Krivicko pavyzdys įrodo, kad net ir sudėtingomis karo sąlygomis kūrybiškumo tėkmės nesulaikysi. B. Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai 2021 m. įtraukti į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.

Būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras, partizanų dainiumi vadinamas Petras Bartkus-Žadgaila tarp organizacinių Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų kūrimo darbų, poilsio akimirkomis rašė eilėraščius ir, pasivadinęs Alkupėnu, juos skelbė partizanų spaudoje. Dar partizaninio karo pradžioje pasirašęs Dainiumi išleido „Partizano sielos atgarsius“ – dainų ir eilėraščių rinkinį, pradedamą žodžiais: „Neieškokite čia meno. Tai, ką jūs išgirsit, yra mintys partizano, žengiančio pro mirtį.“ Jo eilėraščiai buvo pritaikyti žinomoms melodijoms, tad greitai išplito Žemaitijoje ir už jos ribų. Žinomiausias jo eilėraštis „Sesei“, kurį jis dedikavo Prisikėlimo apygardos ryšininkei Rožei Teresei Jankevičiūtei-Miglai.

Partizanė Diana Glemžaitė – kitas pavyzdys. Jos poetinį palikimą sudaro solidus archyvas – maždaug pusantro šimto eilėraščių, kurių didžioji dalis parašyta partizaninės kovos kontekste. Purvas, vėjas, šaltis, benamystė, nuovargis, negebėjimas svajoti ir juoktis. Tai klajoklio gyvenimas. Liudijimas, kaip ši patirtis radikaliai ir negrįžtamai keičia žmogų. Jau minėtas Dainavos apygardos vadas Benediktas Labėnas-Kariūnas, nuolatinis laikraščio „Laisvės varpas“ korespondentas, irgi kūrė poeziją ir dainas, dėl to buvo pelnęs Adolfo Ramanausko-Vanago simpatijų. Prieš karą jis rašė įvairias humoreskas ir eilėraščius.

Balys Vaičėnas-Lordas, vienas iš Aukštaitijos partizanų vadų savo dienoraštyje rašė: „Užsiimam kasdieniškumu: šaškės, knygos ir kortos.“ Iš B. Vaičėno sužinome, kad tuo metu į madą atėjo proferansas – tai intelektualus, azartinis kortų žaidimas, kuriame sėkmė priklauso nuo strategijos ir matematinio skaičiavimo. Jis dažniausiai žaidžiamas su 32 kortų malka. Kortas ir šaškes (ar šachmatus), kaip vieną iš laiko praleidimo būdų, pažymi dažnas partizanas. Šachmatų figūrėlės pateko ir į A. Ramanausko-Vanago bylą kaip daiktinis įrodymas. Partizanų kapelionas J. Lelešius-Grafas ir A. Ramanauskas-Vanagas dienoraščiuose mini kortas – greičiau tai ateitis būrimai, kuriuos išbandyti norinčių netrūko, bet dauguma į tai žiūrėdavo su humoru, kaip į linksmą nuotykį.

O dargi – dainos, akordeonas ir linksmavakariai prie laužo. Štai A. Ramanauskas savo dienoraštyje apie tai rašo: „Vėžio būrio stovykloje jau atsirado ir armonika. Ji buvo partizano Kudirkos. Vykdavo net linksmavakariai. Paaiškėjo, kad Meškučių kaimo piemenys savo gyvulius gindavo arčiau Daugų būrio stovyklos, nes čia, pasak jų, linksmiau — gali pasiklausyti armonikos.“ Bendrai atliekama kovos draugų sukurta daina stiprino ryšį, bent trumpam leido pamiršti kasdienį skausmą, padėjo pasidžiaugti pergalėmis, sumažinti nuolatinę mirties baimę, įtampą ir kasdienį stresą, mintimis sugrįžti į normalų paprastą gyvenimą, o dar ir linksmino, drąsino, įkvėpė. Apie partizanų turimus muzikos instrumentus informacijos galima rasti ne tik atsiminimuose, bet dalinių turto aprašuose, pavyzdžiui, Smūgio dalinys (priklausęs Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei) turėjo dvi gitaras ir du smuikus.

Yra žinoma, kad A. Ramanauskas-Vanagas palankiai žiūrėjo į vakarinius pašnekesius prie laužo: jis pats rengdavo linksmus burtus, neva iškviesdavo dvasias nuspėti ateities. O tam reikėjo tamsos, laužo, suodžių ir muilo, ir žinoma, prietaringo žmogaus. Visi sužinoję, kaip tai vyksta, paskui smagiai pasijuokdavo. Prie laužo buvo ne tik juokaujama, bet kalbama ir rimtomis temomis, pavyzdžiui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis su kitais sprendė Einšteino reliatyvumo teoriją. Partizanai buvo jauni žmonės, tad kartais nueidavo net ir į šokius ar kaimo susibūrimus, po maudynių pirtyje ilgiau užsibūdavo pas rėmėjus.

Tačiau kartais reikėjo tiesiog pamiegoti, pailsėti, atgauti jėgas. Balys Vaičėnas yra rašęs: „Kraunam miego atsargas arba taisom drabužius ir apavą ateities gyvenimui.“ Žinoma, partizanai žiemą mažiau judėdavo, ieškodavo prieglobsčio ūkininkų sodybose, pavasarį ir vasarą jie atgydavo, nebijodavo persikelti į atviresnes stovyklas. Judėjimas, susisiekimas, taip pat nuotaika bei savijauta pagerėdavo, o ir laisvo laiko praleidimo būdų atsirasdavo daugiau.

Net ir pačiomis vargingiausiomis sąlygomis partizanai sugebėjo laisvalaikį išnaudoti prasmingai. Laisvas minutes skirdavo dienoraščiui, kūrybai, kiti skaitydavo knygas, o jei gaudavo armoniką – surengdavo linksmavakarius ir pasirodymus prie laužo(!) Taigi, miškų pašonėse, ar net giliai po žeme virė gyvenimas, kuriame kartais atsirasdavo laiko ir sau – pailsėti, pasilinksminti, save realizuoti, pasiduoti pomėgiams. Partizanai buvo jauni žmonės, kupini energijos, tūnoti užsidarius bunkeryje greitai įgrisdavo, juk kažkaip reikėjo įveikti ir nuobodulį. Ilgi kovos metai net ir iš partizano idealisto iščiulpia entuziazmą, bet visgi jie gyveno, mylėjo, kūrė ir netgi linksminosi.