Kaune – naujo kolektyvo „Comedy Kasta“ komedijos šou

Naujas kolektyvas Lietuvos komedijos scenoje „Comedy Kasta“, suburtas iš aktorių ir režisierių, praėjus dvejiems metams nuo pirmojo renginio pradžios ryžosi reikšmingam žingsniui. Menininkai kviečia į pirmąjį teatralų „stand-up“ komedijos šou. Apie šį sprendimą, iššūkius, patirtis ir komediją išsamiau pasakoja kolektyvo nariai: aktoriai Marius Čižauskas, Motiejus Ivanauskas, Elijas Martynenko ir režisieriai Adomas Juška bei Žilvinas Vingelis.

Marius Čižauskas: 2012 m. vos baigęs studijas akademijoje buvau pakviestas organizuoti renginių seriją „Kablyje“. Tuo metu „stand-up“ kultūra Lietuvoje dar tik kūrėsi, tad nusprendžiau pamėginti būtent šį formatą. Pasirodymai neapsiribodavo vienu žanru – buvo poezijos, magijos, cirko ir kitų eksperimentų, bet pagrindinis tikslas buvo apčiuopti būtent „stand-up comedy“ formatą. Tada atsirado ir pavadinimas „Comedy Kasta“. Pats tuomet į sceną nelipau, nors noro ir buvo nemažai. Vėliau visą dėmesį sutelkiau į vaidybą. Šiandien Lietuvoje yra daug komikų, tačiau aktorių ar žmonių iš teatro tarp jų vis dar nėra daug. Manau, kad teatro žmonės, turintys sceninės patirties, galėtų labai praturtinti šį žanrą. Prieš dvejus metus vėl buvau pakviestas organizuoti renginius Vilniaus mažojo teatro kavinėje „Rūta“. Nusprendžiau grįžti prie komedijos ir pasirodyti kviečiau būtent aktorius. Taip pat ryžausi įgyvendinti seną norą – juokauti.

Pirmieji „atviro mikrofono“ vakarai patraukė teatro bendruomenės dėmesį ir tapo reguliarūs. Per šiuos vakarus susiformavusi komanda „užsikabino“. Susigrąžintas ir pavadinimas „Comedy Kasta“. Laikui bėgant, atlikėjams praktikuojantis „atviro mikrofono“ vakaruose, kilo idėja sukurti pirmąjį mūsų šou – su ištobulinta programa, ir jau nebe rūsyje, o teatro scenoje.

Lietuvos teatro istorijoje dar nėra buvę, kad aktoriai ir režisieriai kartu teatro scenoje kurtų būtent „stand-up comedy“ pasirodymą.

Motiejus Ivanauskas: Aktorystė „stand-up“ komikui veikiausiai padeda, bet čia visai kitaip, nei vaidinant teatre. Spektaklyje sąmojis dažnai būna lyg papildomas pliusas arba šalutinis produktas: jeigu jis yra – puiku, o jei ne – tai nebūtinai reiškia, kad scena nepavyko. „Sand-up“ atveju sąmojis yra būtinybė, pagrindinis vertinimo kriterijus. Mane žavi tai, kad čia labai trumpas atstumas nuo medžiagos sukūrimo iki susitikimo su auditorija, nėra ilgo repeticijų laikotarpio. Įdomu ir tai, kad čia pats esu ir medžiagos autorius, ir atlikėjas. Įdomu stebėti, kaip publika priima medžiagą, suprasti, kas lemia juokingumą. Sąmojų kūrimo procesas ganėtinai chaotiškas – bent kol kas neturiu aiškios sistemos. Idėja gali kilti bet kada: pamačius užrašą vitrinoje, skaitant knygą, kalbant su draugu, tiesiog vaikštant, bandant įvairius žodžių derinius.

Elijas Martynenko: Gyvenimas komiškas pats savaime. Jo komiškumas, humoras dažniau nei norėtųsi būna juodesnis. Begalė absurdo, klaidų, tragedijų ir visokių baisenybių. Komedija – tai tragedija plius laikas. Juokas yra viena iš adekvačiausių reakcijų į tokius neaprėpiamus dalykus, tokius, kaip visata ar mūsų pačių mirties faktas. Į visa tai, kas tamsu. Tai ir priešinimasis cinizmui, desperacijai, kova prieš neviltį. Kol žmogus geba juoktis, jis nenugalėtas, kad ir kokiame dugne būtų.

Sąmojui svarbu netikėtumas, naujas, autentiškas žvilgsnis, nuostaba. Vadinasi, reikia nuolat eksperimentuoti ir kurti – kartu su publika. Tikiu, kad kūryba yra komunikacijos aktas, tad adresatas prisideda prie kūrinio kaip ir autorius. Svarbus ir gebėjimas keisti perspektyvas, mėtytis tarp asociatyvaus, simbolinio, maginio mąstymo. Kasdienybėje atidžiau pažvelgti į mažmožius ir niekniekius – situacijas, būtybes ir buitybes. Šiame žanre labai daug kintamųjų ir nežinomųjų, todėl komikui kaskart reikia klausytis, priimti ir improvizuoti.

Adomas Juška: „Stand-up“ žanras giminingas teatrui, bet daug labiau koncentruotas ir žalias: tiktai žmogus su tekstu priešais publiką. Mane žavi tai, kaip geri komikai geba sukurti ką nors įdomaus ir juokingo tokiomis paprastomis priemonėmis. Kaip režisierius buvau pripratęs stebėti iš salės, kol į sceną lipa kiti, todėl iš pradžių nebuvo lengva pasirodyti pačiam. Ypač tada, kai susimauni ir būna labai gėda. Kita vertus, labai naudinga neįsprausti savęs į rėmus ir netapti įkaitu to, kaip tave įsivaizduoja kiti, leisti sau daryti nesąmones. Tai labai įdomus procesas – pirmaisiais kartais būna tiek adrenalino, kad nelabai suvoki, kas vyksta. Vėliau pradedi mokytis scenoje jaustis ramiai, nebijoti tylos ir įtampos. Vienu metu įdomiausia buvo mėginti perprasti, kaip veikia sąmojo konstravimas, logika. Vėliau tapo įdomus pats pasirodymas, buvimas scenoje. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kiek daug dar reikia mokytis šiame žanre. Pamėginęs ką nors daryti pats, dar labiau gerbi žmones, kurie tai daro profesionaliai, nes savo kailiu patiri, kaip tai sudėtinga.

Žilvinas Vingelis: Modernus „stand-up“ komedijos žanras susiformavo Jungtinėse Valstijose XIX a. ir XX a. sandūroje. Jos ištakos glūdi viešose humoristinėse paskaitose, tokiose kaip Marko Tveno turai, vodevilių, burleskų tradicijoje ir kituose populiarios scenos formatuose. Tad akivaizdu, kad didžioji dalis šio žanro šaknų – teatrinėje ar net pedagoginėje veikloje.

Lawrence’as Mintzas rašo, kad net ir esant autorystės kultui, ankstyvuoju „stand-up“ komedijos laikotarpiu originalumas nelaikytas vertybe. Svarbiausia – sąmojis. Esminis lūžis įvyko komikui tapus viešu asmeniu. 1950–1960 m. „naujosios bangos“ komikai pakeitė šį žanrą. Pradėta taupyti laiką, plėsti politinės ir socialinės satyros ribas. Ralphas J. Gleasonas XX a. vidurio komediją palygino su džiazu, nes ir ji radosi iš maišto; George’as Carlinas sakė, kad komiko darbas – „išgauti tiesą iš socialinių fikcijų“, o tikslas – „skverbtis giliai, tarsi su kanalizacijos valymo lynu“.

Tokia žanro raida, be abejo, rodo, kad stand-up žanras itin artimas teatrui ir atliepia tiek autorinio originalumo, tiek socialinės atsakomybės tikslus. Čia taip pat atsiranda teatrui esminis publikos sinchronizavimo fenomenas – žiūrovo žiūrovui perduodama emocija: kai prajuokinama nedidelė publikos dalis, tai ima veikti ir šalia sėdinčius. Dar mane stebina, kad skirtingi komikai komedijos idėją nusako taip: „parodyti visuomenei veidrodį“, o tai beveik tiksli citata apie teatro prigimtį iš Šekspyro „Hamleto“! Maža to, „stand-up“ pasakojimų struktūra iš esmės yra aristoteliška ir buvo aprašyta dar prieš pustrečio tūkstančio metų „Poetikoje“: pasakojimas prasideda pradžia (gr. archē), kuri „stand-up“ komedijoje atitinka situacijos parengimą (angl. setup), o aristoteliškoji peripetija komedijoje virsta smūgine kulminacija (angl. punchline).