Susikaupimas Kaune: minima Visų šventųjų diena

Vėlinių tradicija – viena gyviausių šventinių tradicijų Lietuvoje. Žmonės dažnai vienu Vėlinių vardu vadina tiek Visus šventus (lapkričio 1 d.), tiek pačias Vėlines (lapkričio 2 d.). Visų šventųjų diena – krikščionių šventė, skirta visiems Bažnyčios kanonizuotiems asmenims paminėti – laikyta katalikams privaloma švente.

Lietuvių liaudies tradicijoje buvo populiaresnės Vėlinės – visų mirusiųjų minėjimo diena. Krikščioniškoje tradicijoje jos siejamos su 998 metais Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abato šv. Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų šventės melstis už mirusiuosius. Kai kuriose Lietuvos vietose Vėlinės dar buvo vadinamos Uždūšinėmis (nuo lenkų Vėlinių pavadinimo Zaduszki) ar dziadais (nuo baltarusių pavadinimo dziady), ilgėmis ir kt.

Vėlinės sietinos ir su senosios lietuvių religinės kultūros paveldu. Mirusiųjų pagerbimas minimas dar XV amžiaus istoriniuose šaltiniuose. Tiesa, tuo metu šventės apeigos labai skyrėsi nuo dabartinių. Senajame žemdirbių kalendoriuje vėlų rudenį buvo visa eilė agrarinių švenčių, kurių metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama ūkio darbų pabaigai, dėkojama dievams už derlių ir prisimenami, pagerbiami mirusieji. Manoma, kad įvedus krikščionybę, dalį šių švenčių apeigų perėmė Vėlinės. XVI a. kronikų autoriai Motiejus Stryjkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio antrąją jau įvardija kaip krikščionišką visų mirusiųjų paminėjimo dieną.