„Ką darysime su Kaunu? Ar Kaunas nebeturi nei šeimininkų, nei idėjų, nei atsakomybę jaučiančių piliečių?” – retoriškai klausė kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius 2006 m. gruodžio 1 d. „Kauno dienoje“. Ir praėjus aštuoneriems metams, šie klausimai nei kiek ne mažiau aktualūs. Kokį ateities Kauną mato miesto valdžia? Kas labiausiai rūpi kauniečiams?
Žada ir smaginasi
Strateginiuose dokumentuose Kaunas – mokslo, žinių ekonomikos ir aukštųjų technologijų sklaidos miestas, transporto ir logistikos centras, šalies kultūros židinys, sporto sostinė, upių uostas… Deja, visos strategijos guli kažkur giliai stalčiuose, o priimami sprendimai yra fragmentiški ir chaotiški, dažniausiai šaunantys į galvą vienam žmogui. Svarbiausi projektai ir darbai vis nukeliami geresniems laikams.
Per šią, jau besibaigiančią kadenciją valdantieji žadėjo pastatyti Kongresų, koncertų ir konferencijų rūmus, Tarptautinį studentų centrą Nemuno saloje, kapitališkai suremontuoti miesto gatves, rekonstruoti Laisvės al., tačiau visiems akivaizdu, kad nei vienas pažadas netesimas. Pabandžius inicijuoti miesto tarybos posėdį ir aptarti šiuos miestiečiams svarbius klausimus, meras ir valdantieji tokią iniciatyvą ne tik ignoravo, bet ir nevengė pasišaipyti.
Dabar vėl žadama, kad pagrindinės gatvės kapitališkai bus pradėtos remontuoti kitais metais, Kongresų, koncertų ir konferencijų rūmai iškils ir duris atvers 2018 m. Vasario 16-ąją, o Laisvės al. bus rekonstruojama šešiais etapais. Jeigu tikėsime valdančiųjų pažadais, 2020-aisiais arba 2021-aisiais pagrindinė Kauno pėsčiųjų alėja bus kaip nauja.
Beje, Laisvės al. juk atnaujinama nuolat: vietoj dingusių vandens surinkimo grotelių iš ketaus sukalamos medinės, beviltiškai aptrupėjusios grindinio plytelės pakeičiamos naujomis, na ir kas, kad skirtingomis – vis ne duobės. Pasistengė miesto valdžia ir dvikinkį vežimą, tempiamą Lenino ir Lobio, paleisti. Pavadino jį arkliniu tramvajumi – konke. Nesvarbu, kad bėgių nėra – juk čia XXI a. konkė! Patys vėžinasi, visiems mojuoja ir tuo yra labai patenkinti. Meras viešai džiūgauja nuveikęs didelį darbą – ir „konkė“ Laisvės al. atgaivinta, ir grindinys gerai patręšiamas, ir bendražygiams bei partneriams smagi pramoga.
Atrodo, kad dirba
Didelės mero ambicijos – daug darbų ir svarbių projektų vėl žadama įgyvendinti ateityje, kitoje kadencijoje ir, galbūt, dar kitoje. Tačiau daug sumanymų įgyvendinta ir per pastaruosius septynerius jo valdymo metus – vien kiek tiltų, gatvių pavadinimų pakeista! Sunku ir suskaičiuoti. Nieko tokio, kad tos gatvės, kaip buvo duobėtos, taip ir liko, užtat pavadintos garbių asmenų vardais.
O kiek pastangų reikėjo, kiek projektinių pasiūlymų buvo parengta ir apsvarstyta stengiantis išspręsti bene skaudžiausią miesto problemą – žvaigždžių ant Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto klausimą. Gerai, kad pavyko priimti ambicingą sprendimą – apvynioti jas maskuojančios spalvos audinio autais.
Valdžia turėtų sąžiningai ir atsakingai dirbti, tesėti savo duotus pažadus kauniečiams ir už juos atsiskaityti. Deja, darbas tik imituojamas, o pagrindinis valdžios tikslas – išsilaikyti kėdėse ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Juk reikia būti sukaupus nemažai politinės patirties, kad išsilaikytum kėdėje net tris promiles įpūtęs. Tie, kurie tas kėdes išsaugo, kaip išmanydami stengiasi vėl kuo įmantriau pūsti miglą kauniečiams ir vėl žarsto pažadus. Tai daroma nuolat ir už visų miestiečių pinigus.
Ar užteks kėdžių?
Kai kurių išrinktųjų į miesto tarybą ambicijos apsiriboja įsidarbinimu kurioje nors savivaldybės ar jai pavaldžioje įmonėje. Nemažai valdančiųjų sėdi dažniausiai specialiai jiems sukurtuose aukštuose postuose. To „nusipelnė“ bemaž trečdalis miesto tarybos narių iš visų 41. Jie turi kilnių tikslų – išsilaikyti labai gerai apmokamame darbe ketverius metus ir vėl būti išrinktiems į miesto tarybą. Yra ir tokių, kurie patys dirbti negali ar nenori, tad jų tikslai – savivaldybėje arba jos įmonėse parūpinti šiltą vietelę savo vaikams, marčioms ar žentams.
Klausimas, kaip seksis naujajam mero bendražygiui vicemerui-ūkininkui siekti tokių ambicingų tikslų: ar užteks valdiškų kėdžių gausios jo šeimos nariams? Bet žmogus labai stengiasi, visą kadenciją dirba nenuilsdamas, frakcijas keičia vieną po kitos, ir dabar, atrodo, yra labai arti tikslo.
Ką gali nuveikti tokie „ambicingi“ Kauno politikai ir ar jiems iš viso rūpi miestas? Manau, kad tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl neįgyvendinamas nei vienas svarbesnis pažadas kauniečiams, kodėl nesprendžiamos miesto gyventojų problemos, kodėl Kaunas pravardžiuojamas duobių sostine.
Tiltą paaukojo dėl daržų
Miesto vadovų priimamus sprendimus dažnai sunku suvokti sveiku protu. Dar praėjusią kadenciją buvo parengtas detalusis planas, numatant naują Panemunės tiltą statyti šalia senojo, o šį suremontuoti pėstiesiems ir dviratininkams. Tačiau keletas savo daržus prie Panemunės tilto saugančių rėksmingų bendražygių pakeitė konservatorių nuomonę – naujo tilto nereikia, rekonstruosime senąjį. Viešai skelbta, kad taip bus žymiai pigiau, negu statyti naują – užteks apie 30 mln. litų.
Galiausiai senasis tiltas buvo susprogdintas ir toje pačioje vietoje dabar statomas naujas, kainuosiantis 103 mln. litų. Kadangi pinigai statyboms skolinami iš banko, tai pridėjus palūkanas, tilto kaina dar labiau šoktels. Tokio nelogiško sprendimo pasekmes jau jaučia dauguma kauniečių, ir dar jaus daugelį metų, nes naujasis tiltas, pastatytas senojo vietoje, atsirems į „T” formos sankryžą. Pirminiuose planuose naujas, kiek pakreiptas kita kryptimi Panemunės tiltas būtų plačiu koridoriumi sujungęs miestą su pietrytiniu aplinkkeliu, o dabar statomas tiltas neužtikrins didesnio transporto pralaidumo, nes jį pervažiavus transporto srauto laukia kliūtis, o ne plati gatvė.
Tokių absurdiškų sprendimų priimta ne vienas. Jie puikiai parodo valdžios nekompetenciją ir kaip neracionaliai panaudojami kauniečių pinigai. Tačiau kodėl dėl tokių absurdų turi kentėti visi miestiečiai?
Per daug sunkūs reikalai
Apie įvažas į daugiabučių namų kiemus, apie šaligatvių, laiptų būklę kalbame nuolat. Kasmet svarstant biudžetą siūlome numatyti reikalingų lėšų jiems tvarkyti, bet panašu, kad merui tai nerūpi. Dabar jis seka pasaką apie Kongresų, koncertų ir konferencijų rūmus.
Taryba priėmė sprendimą kapitališkai suremontuoti pagrindines miesto gatves, o už darbus su rangovais atsiskaityti per dešimt metų. Taip nuspręsta atsižvelgus į vis gražėjančių Druskininkų patirtį, bet meras nežinia ko išsigando – praėjo treji metai, o tarybos sprendimas vis nevykdomas, net bandyta jį atšaukti.
Jei metų metais nesugebama suremontuoti gatvių, šaligatvių, įvažų, laiptų, ką kalbėti apie ambicingesnius projektus? Kol girdime tik pažadus, Kaunas naujausiame savivaldybių reitinge nusmuko jau į penktąją vietą. Jį lenkia ne tik Vilnius ar Klaipėda, bet ir Klaipėdos rajonas. O pagal materialinių investicijų, tenkančių vienam gyventojui, rodiklį, Kaunas – vos tryliktoje pozicijoje!
Tačiau tokie reikalai Kauno valdžiai per daug sudėtingi ir sunkiai suprantami. Ir toliau sąlygos verslui Kauno rajone nepalyginamai palankesnės negu mieste, kur į verslą žiūrima labai įtariai. Iš kur tada bus investicijų, kas kurs naujas darbo vietas? Pati valdžia jų tikrai nesukurs – savivaldybės sužlugdytas „Technopolio“ projektas su kelių hektarų plote po žeme užkastais ES milijonais – geriausias įrodymas, deja, nedžiuginantis.
Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad kauniečiai miesto sutvarkymą įvardija svarbiausiu miesto vadovo darbu. To tikisi daugiau kaip 60 proc. Kauno gyventojų. Vilniuje ir Klaipėdoje tokios nuomonės laikosi atitinkamai vos 30 ir 20 proc. gyventojų. Duomenys verčia rimtai susimąstyti.
LR liberalų sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Rimantas Mikaitis
