Gegužės 16 dieną 13 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks Kengyro lagerio sukilimo 70-mečio minėjimas-konferencija.
Kazachstano stepėse įkurto Kengyro lagerio kalinių sukilimas – vienas iš nedaugelio to laikmečio epizodų, kuomet represijų traiškomi žmonės sukilo prieš sovietinį totalitarizmą.
Įkalintieji Kengyre protestavo dėl prižiūrėtojų žiaurumo, reikalavo sušvelninti režimą, pagerinti gyvenimo sąlygas, peržiūrėti bylas, paleisti į laisvę nepilnamečius. Sukilimo metu lageryje kalėjo apie 5500 žmonių, tarp kurių buvo daug politinių kalinių iš Baltijos valstybių ir Vakarų Ukrainos. Priskaičiuojama, kad tuo metu ten kalėjo apie 700 lietuvių.
Žeminami, smurtą ir lagerio pareigūnų sadizmą patiriantys 1954 metų gegužės 16 dienos kaliniai sukilo ir iš teritorijos išvarė prižiūrėtojus, sudarė už tvarką atsakingas grupes, lagerio apsaugos būrius, administraciją. Buvo įvesta griežta drausmė, sukilėliai budėjo pamainomis, įsteigė tautinius kalinių komitetus. Jie taip pat buvo pasidarę radijo siųstuvą, ginklų, gamino elektros energiją.
Daugiau nei mėnesį trukusį sukilimą numalšino Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė, birželio 26 dieną iš Karagandos su tankais. Pateikiami žuvusiųjų skaičiai skiriasi. Sovietų valdžios teigimu, žuvo apie 40 kalinių. Sukilimo dalyvo Prano Sabonaičio manymu, žuvo apie 200 žmonių. Garsusis GULAGO metraštininkas Aleksandras Solženycinas teigė, jog žuvo ir buvo sužeista daugiau nei 700 žmonių.
Sukilimo metu žuvo šeši lietuviai: Stasys Daraškevičius, Balys Leipus, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Povilas Seikalis, Kazimieras Šiugždinis.
Kengyro ir kiti kalinių sukilimai spartino stalininės lagerių sistemos griūtį: tą pačią vasarą buvo paskelbta, kad yra švelninamos kalinimo sąlygos, pradėta peržiūrinėti politinių kalinių bylas, didžioji dalis politinių kalinių paleista iš lagerių, kitiems sutrumpintas bausmės laikas.
