Praėjus 77 metams nuo mirties Antakalnio kapinėse Vilniuje šeštadienį iškilmingai palaidoti Pietų Lietuvos partizanų apygardos vado, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Šimtai žmonių atsisveikinti su istorine asmenybe atėjo į Vilniaus universiteto Šventų Jonų bažnyčią ir Antakalnio kapines.
Vilnietė Ona Kavalčiukienė BNS sakė atėjusi atiduoti pagarbos vienam iš Lietuvos valstybės kūrėjų. Pasak jos, būtent J. Vitkus-Kazimieraitis su kitais partizanais padėjo pagrindus šiandieninei nepriklausomybei.
„Kai pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai, tokios asmenybės, jų darbai turi mus suvienyti, turime būti susitelkę, susikaupę, ir svarbiausia – neprarasti proto“, – sakė ji.
Janina Daračiūnienė teigė, kad dalyvaudama J. Viktaus-Kazimieraičio laidotuvėse, nori pagerbti visus žuvusius partizanus.
„Mūsų šeimoje partizanų nebuvo, bet mano kurso draugės tėvai gyveno Varėnoje, jos tėvas buvo partizanų ryšininkas, jį nušovė pasaloje“, – graudinosi vilnietė.
Laikydamas mišias arkivyskupas Kęstutis Kėvalas J. Vitkų-Kazimieraitį vadino Tėvynės didvyriu.
„Jis laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę, pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didelę įtaką, buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs (laisvės kovų) sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“, – kalbėjo arkivyskupas.
Pamokslą sakęs partizano vaikaitis kunigas Gintaras Vitkus teigė, kad nepaisant tragiško likimo, senelis buvo pasiekęs gyvenimo pilnatvę.
„Po 77 metų laidojame žmogų, pulkininką, partizaninio karo organizatorių, partizaną Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuriam teisėtai galime skirti didvyrio vardą, pripažinti, kad jis visais svarbiausiais gyvenimo aspektais pasiekė pilnatvę – kaip žmogus, kaip vyras“, – kalbėjo G. Vitkus.
Anot jo, šis žmogus, kurį partizanai vadino tėvu, rūpinosi tėvynės ateitimi kaip politikas, o deklaracijoje suformavo partizaninės kovos tikslą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kai jam buvo likę gyventi vos pora mėnesių.
G. Vitkus teigė, kad žvelgiant į geopolitinę situaciją panašu, jog istorija nori kartotis, tačiau pabrėžė, kad J. Vitkaus-Kazimieraičio idealai gyvi.
Teisingumo diena
Laidotuvėse dalyvavusi premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad valstybės istorijoje išaušo teisingumo diena, kurios meldė pats J. Vitkus-Kazimieraitis, o šaliai yra garbė oriai palydėti į amžino poilsio vietą aukščiausio rango karininką.
„Nors čia teisingumas laimėjo, deja, mes dar meldžiame ir uoliai siekiame jo šiandieninėje Ukrainoje ir kitur. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, ištikimai ją gynė, oriai kovojo, tikėdamas telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo alfa ir omega. Šiandieninėje mūsų kovoje už teisingumą – jie yra visuomenės įkvėpimo ir vilties šaltinis“, – sakė premjerė.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis linkėjo, kad šio žmogaus gyvenimas šviestų Lietuvos jaunosioms kartoms bei stiprintų šalį nesibaigiančiuose išmėginimuose.
„Juozas Vitkus buvo tartum likimo arba dangaus pašauktas imtis vairo, kai Lietuva stojo priešintis nežmoniškam smurtui, neapykantos ideologijai ir kėslams panaikinti Lietuvą apskritai, kad jos šiame pasaulyje nebūtų. Lietuva sakė „Ne“, bet tam „Ne“ buvo reikalingi kai kurie ypatingi žmonės, sugebantys ir pasiryžtantis aukoti savo asmeninį gyvenimą ir šeimos laimę, kad Lietuva būtų ginama vardan teisingumo ir žmoniškumo“, – teigė V. Landsbergis.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tvirtino, kad kiekvieno okupanto tikslas yra užmarštis – „kad tie žmonės būtų pamiršti, kad jų kauleliai būtų nerasti“.
„Prabėgo daug metų, viskas buvo surasta, viskas dar bus atrasta, dar ne vienas partizanas laukia tų atradimų, dar ne vienas yra užmarštyje. Manau, Lietuva gali daug padaryti siekdama įgyvendinti kiekvieno laisvės kovotojo viltį, kurie tuo metu gyveno ir žuvo, kad bus prisiminti, bus surasti“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Palaikus aptiko Leipalingyje
J. Vitkus-Kazimieraitis laikomas pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju.
1946 metais žuvusio partizano palaikai aptikti pernai spalį Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, Dzūkų gatvėje esančio pastato, kur nuo 1944 metų veikė sovietinių represinių struktūrų – NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė.
Kaip skelbė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, DNR tyrimai patvirtino, kad tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
1901 metais Mažeikių apskrityje gimęs J. Vitkus buvo baigęs Kauno karo mokyklą, vėliau gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais jis visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį – steigė štabus, rengė dokumentus, 1946-iais buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
J. Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kita, leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.
Daugiau šia tema
1946 metų liepos 2 dieną per susirėmimą su sovietų MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo J. Vitkus-Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė. Čekistai jo kūną užkasė Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, tapatybei patvirtinti iš Vilniaus atvežtas suimtas „Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, J. Vitkaus-Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinti ir vėl užkastas.
Iš Rusijos valstybinio archyvo dokumentų žinoma, kad apie šio kovotojo žūtį informuotas tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas.
1997-aisiais prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, progimnazija gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
