Iš Aplinkos ministerijos ėmus sklisti žiniai, kad planuojama regioninius ir nacionalinius parkus eliminuoti iš statybų derinimo, pasigirdo nuogąstavimų, jog gražiausios Lietuvos vietos jau labai greitai gali pasikeisti neatpažįstamai. Delfi kalbinti ekspertai neigiamai įvertino Simono Gentvilo idėjas ir teigė, kad jei šiam sumanymui būtų pritarta, tai būtų traktuojama kaip dar vienas tūpsnis lobistams. Vis dėlto sulaukęs Delfi klausimų ministras, regis, linkęs bent kol kas atsitraukti.
Užsimota keisti kontrolės sistemą
Šiuo metu Lietuvoje galioja tvarka, kai norint statyti valstybiniame parke reikia gauti konkretaus regioninio arba nacionalinio parko pritarimą. Statybų sprendiniai turi būti suderinti su šių parkų direkcijomis.
Taip sukurtas ir nuo pat saugomų teritorijų įsteigimo veikia kontrolės mechanizmas, kuris valstybinius parkus padeda apsaugoti nuo statybų, kurioms savivaldybės išduoda neteisėtus leidimus.
Tačiau Aplinkos ministerijos koridoriuose pasigirdo idėja dabartinę sistemą pertvarkyti, kad statybas gražiausiose Lietuvos vietose esančiuose valstybiniuose parkuose derintų vien tik savivaldybės.
Delfi bendravo su 14 ekspertų ir jie pažymi, kad tai turėtų neigiamų pasekmių, būtų sugriauta dabar veikianti kontrolės sistema, padedanti apsaugoti unikaliausias Lietuvos vietas nuo neteisėtų statytojų užmojų.
VSTT: nereikėtų daryti nepamatuotų sprendimų
Lietuvoje veikiančius regioninius ir nacionalinius parkus koordinuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Jos direktorės pavaduotoja Rūta Lapinskienė pripažino, kad šiuo metu rengiamas Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimas ir kai kurių funkcijų gali tekti atsisakyti.
Paklausus, kada planuojama iš parkų atimti statybų derinimo funkciją, R. Lapinskienė nurodė: „Ši idėja dar tik pirminėje stadijoje, tad konkrečios pokyčių datos nėra.“
Kokia yra VSTT nuomonė dėl siūlomų pakeitimų? R. Lapinskienė teigė, kad architektūra yra labai svarbi saugomų teritorijų dalis.
„Architektūra sujungia kaimą, kraštą, regioną suteikdama vientisą stilių, struktūrą, būtent nuo pastatų architektūros priklauso kultūrinio kraštovaizdžio vaizdas, netgi struktūra. Net vienas nederančios architektūros pastatas, ypač didelių gabaritų, gali iš esmės pakeisti kraštovaizdį, ypač kaimo. Vietos tapatumas susiformavo savitoje gamtinėje aplinkoje, nuo kurios priklauso ir gyvenamųjų vietovių, pastatų ar kitų žmogaus sukurtų daiktų fizinės ir estetinės ypatybės. Saugomose teritorijose, įsteigtose būtent kraštovaizdžiui išsaugoti, itin svarbu, kad kaimo architektūros vizualinė raiška būtų siejama su kraštovaizdžiu.
Visame pasaulyje autentiškos kultūros vertybės yra suvokiamos kaip atsvara globalizacijai – vietos tapatumą griaunančiai jėgai. Lietuva yra ratifikavusi Europos kraštovaizdžio konvenciją – tarptautinį susitarimą, kuris įpareigoja saugoti kraštovaizdį kaip žmonių gerovės ir savasties įtvirtinimo būdą. Tradicinė statyba įvardyta kaip neišsenkantis įkvėpimo šaltinis kuriant modernią, novatorišką, atitinkančią aukščiausius gyvensenos standartus architektūrą. Tai dera su Lietuvos valstybės siekiu puoselėti tautinį savitumą, tiek dvasinės, tiek materialios kultūros pavidalus, tokius kaip krašto vaizdas, jį formuojančios erdvės, pastatų tūriai, spalvos“, – teigė R. Lapinskienė.
Anot jos, šiuo atveju nėra kalbama apie architektūrinių reikalavimų saugomose teritorijose atsisakymą. Tačiau parkų direkcijos būtų eliminuojamos iš derinimo proceso. O savivaldybės saugomose teritorijose ne visuomet stengiasi laikytis įstatyme įtvirtintų tradicinės architektūros principų.
„Be tradicinės architektūros, nesaugodami jos, negalime išsaugoti tradicinio Lietuvos kaimiškojo kraštovaizdžio, užtikrinti harmoningos aplinkos, statybų tvarumo principo, o tai valstybiniuose parkuose yra viena svarbiausių, netgi esminė vertybė. Šiuo metu yra mintis dėl vienos iš direkcijų funkcijų atsisakymo, dalinio atsisakymo, tačiau manome, kad direkcijų specialistų darbas valstybiniuose parkuose šioje srityje neturėtų sumažėti, visais atvejais turi būti vykdoma, stiprinama prevencinė veikla, turėtų būti suteikti kitokie įgaliojimai.
Bet kuriuo atveju tradicinei architektūrai išsaugoti turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei šiuo metu. Tik taip galime išsaugoti išskirtinį Lietuvos kraštovaizdį, šalies identitetą, ypač etnografinius regionus reprezentuojančiuose valstybiniuose parkuose.
Negalime pamiršti esmės. 1999 m. Seimas, priimdamas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, rėmėsi štai tokia preambule: „Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Tai stipru. Norisi tikėti, kad tokio pagrindo neužmiršime“, – dėstė VSTT direktorės pavaduotoja.
R. Laipinskienė teigė, kad planuojant pokyčius negalima skubėti, reikia viską detaliai apsvarstyti, o galiausiai galima surasti netgi tokių sprendimų, kurie saugomoms teritorijoms galėtų būti netgi naudingi.
„Nepaisant institucijos(-ų), kuri derintų statinių projektus saugomose teritorijose, būtina atsižvelgti į vietos kraštovaizdį, taip pat laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti, kad būtų laikomasi Etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo reikalavimų. Statybos, rekonstrukcijos ir remonto darbai valstybiniuose parkuose privalo atitikti valstybinių parkų planavimo schemų, parkų apsaugos reglamentų (nuostatų) reikalavimus.
Šiam pokyčiui reikėtų nuosekliai pasiruošti. Pirmiausia turėtų būti patvirtinti valstybinių parkų nuostatai. Tai labai ilgai laukiami teisės aktai, kurie išspręstų daugybę susidariusių problemų. Taip pat turi būti užtikrintas nuolatinis saugomų teritorijų planavimo dokumentų rengimo finansavimas, leidžiantis ne tik išplėsti planavimo dokumentų turinį, bet ir laiku juos atnaujinti prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Valstybinių parkų planavimo schemos turėtų būti peržiūrimos kas 10 metų. Lygiagrečiai galėtų būti peržiūrimi ir valstybinio parko nuostatai.
Manome, kad būtų galima galvoti ir apie architektų atestavimą, kurie galėtų projektuoti saugomose teritorijose. Reikėtų galvoti ir apie savivaldybių architektų, specialistų mokymus. Beje, yra minčių apskritai atsisakyti sodybų pastatų projektų rengimo, grįžtant prie kaimo sodybų statybų tradicijos, kurios tęstinumą užtikrindavo vietos meistrai. Sodybų pastatų architektai anksčiau neprojektuodavo. Šiais laikais tai būtų iššūkis, reikalaujantis ne tik teisės aktų pakeitimo, bet ir meistrų parengimo. Yra dar viena galimybė – sodybų pastatų projektavimui taikyti tipinius, pavyzdinius projektus (pagal regionus), kuriuos beliktų tik „pririšti“ prie vietos.
Taigi, žvelgiant iš kitos pusės, kiekvienas iššūkis suteikia galimybę permąstyti situaciją, problematiką ir surasti efektyvesnius modelius. Tik jokiu būdu nederėtų daryti skubių, nepamatuotų sprendimų“, – teigė R. Lapinskienė.
Kultūros paveldo departamentas: ne visos savivaldybės turi profesionalų
Kultūros paveldo departamento kancleris Darius Kvedaravičius palaikė VSTT poziciją, kad kol kas Aplinkos ministerijos inicijuotai idėjai nėra pasiruošta.
„Mūsų patirtis rodo, kad ne visoms savivaldybėms pavyksta pritraukti aukštos kvalifikacijos paveldo ir kraštovaizdžio apsaugos specialistus, galinčius profesionaliai vertinti projektus šiais aspektais. Tokiu būdu ne visada užtikrinama vienoda sprendimų kokybė ir nuoseklumas. Optimizavus saugomų teritorijų valdymą, sustambintos direkcijos turi daugiau galimybių pasitelkti aukštos kvalifikacijos specialistus, keistis patirtimi, gerąja praktika ir siekti aukštos priimamų sprendimų kokybės. Manome, kad nusprendus perduoti projektų derinimą savivaldybėms, prieš tai turėtų būti užtikrinta galimybė savivaldai sutelkti reikiamas kompetencijas ir užtikrinti sprendimų skaidrumą“, – teigė D. Kvedaravičius.
A. Gedvilienė: nesinorėtų naujų galimybių reguliavimui apeiti
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė Aistė Gedvilienė taip pat nebuvo sužavėta Aplinkos ministerijos idėja.
Ji teigė, iš ministro S. Gentvilo dar negirdėjusi konkrečių jo planų. Sakė, kad jei nebus pakankamai argumentų „už“ ir jei nebus plačioje diskusijoje surasto bendro sutarimo, šiems pakeitimams Seime pritarta nebus.
„Tiesą pasakius, aš nieko apie tai daug nežinau. Aplinkos ministerija neinformavo. Mes kalbėjom, kad jie pavasarį atneš Statybos įstatymo pataisas. Kai kurie dalykai yra privalomi sutvarkyti, tai dalį žinau, ką atneš. Bet kitų dalykų nežinau. Mes dar nebuvom susitikę su ministru prieš sesiją. Ir jis man neišvardijo detalių, kas galėtų sukelti ažiotažą“, – vasario mėnesį Delfi kalbėjo A. Gedvilienė.
Dėl to ji teigė į siūlomus pakeitimus žiūrinti rezervuotai.
„Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad pataisa, kuri lengvintų saugomose teritorijose statybos leidimo gavimą, yra gera. Kol įstatymo projektas Seime nėra pateiktas, kol mes neturėjom diskusijų Aplinkos apsaugos komitete, aš nematau platesnio konteksto, dėl ko tokie sprendimai yra daromi. Galbūt ministerija siūlo kokius nors kitus saugiklius ar kitais įstatymo pakeitimais sugriežtinti normas. Galbūt yra kažkoks matymas. Kol aš matau tik tiek, kad yra eliminuojami parkų atstovai statybų derinimo procese, tai neatrodo gera žinia. Apie kitus saugiklius kol kas neturiu informacijos. Dabar žiūriu skeptiškai, bet kol kas nematau platesnio konteksto. Sužinojusi kontekstą, galėsiu išreikšti savo poziciją balsuodama“, – dėstė A. Gedvilienė.
Ir toliau ji pridūrė: „Nematydama plataus paveikslo, vertinčiau labai santūriai bet kokius lengvinimus statybos leidimo išdavimo procese.
Savivaldybėse yra labai įvairių praktikų. Ir dėl tų įvairių praktikų norisi labai santūriai žiūrėti. Visada norisi, kad žmogui būtų lengviau, paprasčiau ir kuo mažiau biurokratijos. Kita vertus, mes matome, kaip gudrūs biurokratai randa būdų tuos pačius žmones pakreipti ar patarti jiems, kaip „paprasčiau“ susitvarkyti įvairius dokumentus. Nesinorėtų, kad atsirastų naujų spragų arba naujų galimybių reguliavimui apeiti, kuris nėra šiaip sau. Mes saugomas teritorijas dėl to ir saugome, kad tai yra pačios gražiausios ir vertingiausios Lietuvos vietos. Dėl to norisi jas ir toliau turėti.
Reikia plačios diskusijos, kad mes priimtume geriausius sprendimus. Tik po diskusijos mes galėsime apsispręsti, ar tai yra geras, ar negeras sprendimas, ir dėl ko jis yra. Spręsime, ar mus pakankamai įtikina argumentai, kuriuos atsineša ministerija.
Kaip visuomenė, mes tikime, kad saugomų teritorijų atstovų dalyvavimas statybos leidimų derinimo procese užtikrina tų teritorijų apsaugą. Ir dėl pakeitimų reikia tikrai plačios diskusijos. Ir tik po diskusijos galima priimti sprendimus, kaip judėti mums, kaip įstatymų leidėjams.“
S. Gentvilas bent kol kas atsitraukia
Šaltinių ministerijoje teigimu, sulaukus Delfi klausimų ministerijos vadovybėje kilo didelė diskusija, ar ne per plačiai užsimota, ar kilus ažiotažui bus sulaukta palaikymo Seime ir Prezidentūroje.
Vis dėlto sulaukęs Delfi klausimų aplinkos ministras S. Gentvilas galiausiai sušvelnino savo poziciją. Anot jo, galiausiai nutarta saugomų teritorijų direkcijų iš statybų derinimo proceso bent kol kas neeliminuoti.
Tačiau jis neatmetė, kad vėliau prie šio klausimo gali būti sugrįžta.
„Šiuo metu Aplinkos ministerijos rengiamuose įstatymų pakeitimo projektuose (Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos ir kituose) saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimas statybų saugomose teritorijose projektų derinimo procedūrose nekeičiamas. Tačiau matome būtinybę gerinti statybų saugomose teritorijose teisinį reguliavimą. Kiekvienam asmeniui turi būti aišku, kas saugomoje teritorijoje leidžiama ir kokiomis sąlygomis. Tam šiemet bus parengtos visų valstybinių parkų nuostatų naujos redakcijos.
Saugomų teritorijų planavimo dokumentai taip pat turi būti reguliariai atnaujinami, kad jų taikymas būtų aiškus ir žemės savininkams, ir savivaldybėms, ir saugomų teritorijų direkcijoms. Planavimo dokumentai turėtų būti atnaujinami bent kartą per 10 metų.
Šiuo metu sutarta su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, jog joje bus intensyviai dirbama, kad būtų atnaujinti visi seniausi teritorijų planavimo dokumentai. Aplinkos ministerija įsipareigoja ieškoti tam stabilaus finansavimo, ko ilgus metus nebuvo daroma. Ir tik išsprendus šį labai svarbų klausimą, bus pradedama diskutuoti, kad saugomų teritorijų direkcijų įsitraukimas į statybos projektų derinimą dubliuoja kitų institucijų veiklą, ir kuria linkme bei kokiomis sąlygomis jis gali būti perduotas.
Kol kas diskusijos su jokiomis organizacijomis šia tema nėra pradėtos, apie poreikį pradėti vertinti šiuos procesus informuota tik Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba“, – teigė S. Gentvilas.
R. Baškytė: negalima eksperimentuoti
Su klausimais taip pat kreipėmės ir į saugomų teritorijų sistemos vieną iš kūrėjų, ilgametę aplinkosaugininkę, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotoją Rūtą Baškytę. Ji teigė nesanti idėjos eliminuoti parkus iš statybų derinimo šalininkė. Taip pat aplinkosaugininkė pridėjo, kad griauti neteisėtas statybas nėra taip paprasta, o tuo pačiu labai brangu. Todėl geriau įvykiams užbėgti už akių ir pasitikrinti statyboms dar neprasidėjus.
„Pati idėja nėra nauja. Tokių pamąstymų būta ir anksčiau. Jei idėja būtų buvusi priimtina, tai jau seniai būtų buvusi įgyvendinta. Nesu jos šalininkė, be to, jos įgyvendinimui nėra pasiruošta, aplinkybės dar nėra tinkamos. Kodėl? Turime pradėti nuo esmės. Jei pripažįstame, kad siekiame išsaugoti kraštovaizdį, jei suteikiame atsakomybę saugomų teritorijų direkcijoms už kraštovaizdžio, vertybių išsaugojimą, turime suteikti joms ir įrankius, įgaliojimus. Tiesiog privalu juos turėti, jei valstybė, teisės aktai sako, kad tu esi atsakingas už kraštovaizdžio, kaimo išsaugojimą. Išsaugoti kultūrinį kraštovaizdį, kaimo kraštovaizdį, nesaugant kaimo struktūros, sodybų planavimo, tradicinių sodybų, neužtikrinant tradicinės architektūros tęstinumo, tiesiog neįmanoma.
Be įrankių tu tampi tiesiog bejėgiu, galinčiu tik kalbėti (ir tai labai ribotai auditorijai) arba tiesiog skėsčioti rankomis įvykus faktui. Visi labai greitai pajunta, kad tu tiesiog nieko negali padaryti, tad su tavim ir skaitytis nereikia… O visi matome kaip „lengva“ nugriauti pastatą, atsiradusį ne vietoje ar neatitinkantį teisės aktų nuostatų. Bet kuriuo atveju tai ir labai brangu. O bėgti iš paskos paskui pasekmes yra pats blogiausias dalykas.
Taigi, statinių projektų derinimo funkcija priskirta saugomų teritorijų direkcijoms ne šiaip sau. Tai yra įrankis išskirtiniam kraštovaizdžiui (vyrauja gamtinis ir kaimo kraštovaizdis), dėl kurio ir įsteigti nacionaliniai, regioniniai parkai, išsaugoti. Kaip ten bebūtų, saugomų teritorijų direkcijose dirba specialistai, kurie eilę metų buvo mokomi, mokėsi, gilinosi į atitinkamų etnografinių regionų architektūros ir sodybų planavimo specifiką, jiems rūpi išsaugoti kraštovaizdį, tradicinį kaimo vaizdą. Saugomų teritorijų direkcijos turi didžiulę patirtį nagrinėjant statinių projektus saugomose teritorijose. O klaidų visur ir visiems pasitaiko (taip jau surėdytas pasaulis).
Savivaldybių specialistų gi niekas atitinkamų dalykų nemokė, net tokie reikalavimai jiems nebuvo keliami. Tad staiga iš dangaus neatsiras kitokie, kitaip mąstantys specialistai. Kaip sakė prof. Č. Kudaba: „Nauja karta neiškris iš dangaus.“ O sistemai pakeisti reikia laiko.
Beje, siekis išsaugoti tradicinę architektūrą, tradicinį kaimo kraštovaizdį egzistuoja ne tik Lietuvos saugomose teritorijose. Ne be pagrindo Lietuvos atgimimo pradžioje dar 1992 m. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose jau buvo įtvirtintos nuostatos dėl statinių projektavimo, atsižvelgiant į regiono architektūros savitumus: aukštingumą, pobūdį, formas, tradicines statybines medžiagas bei kraštovaizdžio pobūdį“, – teigė R. Baškytė.
„Ar sutiktumėte su nuomone, kad leidimų išdavimo funkciją palikus vien tik savivaldybėms, tai gali turėti neigiamų pasekmių saugomoms teritorijoms, nes savivaldybės nesieks saugomų teritorijų architektūrinio veido išsaugojimo?“ – paklausėme R. Baškytės.
Jos atsakymas buvo štai toks: „Tikrai taip. Sutinku 100 procentų, bent jau šioje situacijoje. Bendraujame su savivaldybėmis jau kelis dešimtmečius, tad puikiai matome, jaučiame tendencijas. Yra kelios savivaldybės, kuriose dirba puikūs specialistai, bet…
Pirma. Savivaldybės, jų specialistai dar labai priklausomi nuo politinės valios. Įsivaizduokit, atneš projektą koks nors įtakingas verslininkas. Ir ką? Specialistui tiesiog bus duotas nurodymas jį suderinti. Jei nesuderinsi, su savo pareigomis gali atsisveikinti.
Antra. Didžioji dalis savivaldybėse dirbančių specialistų tiesiog nesupranta (gal niekada neteko gilintis), kam reikia saugoti tradicinę architektūrą. Baisiausia, ką gyvenime esu girdėjusi, tai architektų nuomonę, kad Lietuvoje apskritai nėra tradicinės architektūros. Tai jei žmogui tai nėra svarbu, kaip galima tikėtis, kad jis staiga ims atsakingai žiūrėti, vertinti?
Trečia. Tradicinę architektūrą kūrė ne architektai, o vietos meistrai (tradicinė architektūra yra tautos perduodamas paveldas). Be kita ko, apie tai kalbama su etnokultūros globos institucijų atstovais, specialistais, kad kaimuose reikia grąžinti tokią praktiką. Kuriantys architektai paprastai nori įsiamžinti, tad jiems svarbu ką nors padaryti kitaip. Žinoma, ne ieškojimai, prisitaikymai prie besikeičiančių sąlygų yra blogybė, o ribų peržengimas.
Ketvirta. Gal tik viena kita savivaldybė turi kraštovaizdžio apsaugos specialistą. Kraštovaizdžio apsauga yra itin sudėtinga ir kompleksinė sritis, reikia suvokti ryšius visoje sistemoje. O būtent statybos iš esmės keičia kraštovaizdį, ne tik jo vaizdą, bet ir struktūrą. Užtenka kaime pastatyti vieną modernų namą ir kaimas pasikeis iš esmės.
Penkta. Dabar situacija tokia. Atnešamas projektas savivaldybės specialistui, o jis pareiškia, kad jei saugomos teritorijos direkcija suderins, tai jam tinka… Tai reiškia ir tai, kad šiuo metu egzistuoja gerai veikianti sistema, darbų krūvių pasiskirstymas, institucinis pasitikėjimas ir bendradarbiavimas. Arba tai gali rodyti ir tai, kad jam apskritai tas pats, kas jam pateikta.“
Galiausiai R. Baškytė teigė mananti, kad eksperimentuoti ir rizikuoti būtų per daug pavojinga.
„Saugomų teritorijų direkcijose dirba specialistai, kuriems rūpi, kuriems skauda. Jiems ne tas pats, kas vyksta nacionaliniame ar regioniniame parke. Jie MATO, kas vyksta teritorijoje, jie duoda signalą, jei patys negali išspręsti problemos. Teko girdėti tokią nuomonę plečiant vienos saugomos teritorijos ribas, svarstant su visuomene. Buvo pasiūlyta į regioninį parką įjungti upelio slėnį. Priėjo žmogus pasakyti, kad jis nenori, jog jo turimas žemės sklypas patektų į saugomą teritoriją. Paaiškinau, kad jam faktiškai niekas nepasikeistų, nauji apribojimai neatsirastų, nes upelio slėniui ir taip jau taikomi griežti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos ir apsaugos zonos reikalavimai. Jo atsakymas buvo toks: bet tuomet visi matys, ką aš darau. Tai rodo, kad saugomoje teritorijoje veikla yra stebima, matoma. Šalyje aplinkos apsaugos inspektoriai nespėja visų teritorijų sužiūrėti…
Akivaizdu, kad nė vienas radikalus pakeitimas be neigiamų pasekmių nepraėjo ir negali praeiti. Net po geriausio sprendimo būna laikotarpis, kurio metu turi susigulėti, susiklostyti kitokie santykiai. O kol jie susiklosto, būna įvairiausių praradimų. Vertingiausiose teritorijose tai būtų nedovanotina, tiesiog negalima rizikuoti. Esame atsakingi ir prieš ateinančias kartas. Pavyzdžiui, net toks paprastas faktas. Gerokai anksčiau buvo nutarta saugomos teritorijose atsisakyti tvorų projektų derinimo, bet reikalavimai, kurių turi laikytis patys statytojai, liko. Koks rezultatas? Maždaug nereikia derinti, statau, kaip noriu, neprisiimant, nesuvokiant jokios atsakomybės. Tuo labiau, kad nė vienos tvoros niekas nenugriovė ir nesiruošia griauti.
Šiuo metu eliminavus iš statybų procesų direkcijas, tikėtina, neigiamus rezultatus saugomų teritorijų kraštovaizdyje pajustume labai greitai. Ką galime prarasti. Didžiausia grėsmė kyla vaizdingam kaimo kraštovaizdžiui. O kiekvienas šiuolaikinis namas, kiekvienas proporcijų neatitinkantis namas keičia viso kaimo vaizdą, struktūrą. Pirmiausia neigiamas pasekmes pajaustume didžiuosiuose miestuose (augdamas Vilnius užėmė buvusias kaimo teritorijas, kurios saugomos Pavilnių, Verkių regioniniuose parkuose), greta jų, Trakuose, kaimuose, esančiuose paežerėse, prie upių, kurortinėse vietovėse. T. y. ten, kur ir šiuo metu jaučiamas didžiausias spaudimas.
Beje, jau ne vieną dešimtmetį jaučiame didžiulį spaudimą, įskaitant ir Lietuvos architektų rūmų, reikalavimą liberalizuoti statybas (pakeisti teisės aktus) saugomose teritorijose. Jų vadovai, beje ir patys aktyviai projektuojantys, jau beveik dešimtmetį varsto įvairių institucijų duris. Jei saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai supainiotų viešus ir privačius interesus, jiems grėstų atsisveikinti su užimamomis pareigomis, o čia viskas kitaip…
Panašu, kad galime grįžti prie situacijos: „Statyk, vis tiek nenugriaus“, – dėstė R. Baškytė.
Ekspertas: norima panaikinti kliūtis NT vystytojams
Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros doc. dr. Nijolė Taluntytė, redagavusi kaimo statybos leidinius, taip pat neliko sužavėta aplinkos ministro iniciatyva.
„Saugomų teritorijų institucijos kaupia duomenis, išmano saugomos teritorijos išteklių vertingąsias savybes, kaupia medžiagą apie tos teritorijos architektūros ir verslo ypatumus. Yra išleisti penki tomai apie skirtingų etninių statybų ir kraštovaizdžio architektūros savitumus. Taigi, kiekvienas, saugomose teritorijose norintis kažką susikurti, gali gauti ne tik leidimą, bet ir pagalbą.
<...>. Savivaldybių sprendiniai visiškai priklausomi nuo partinių ir kitokių interesų, savivaldybės negali būti tvarių ilgalaikių sprendinių saugotojos, jose nuolat vyksta rinkiminė kaita, todėl jos ir negali priiminėti sprendimų teritorijose, kuriose, nepriklausomai nuo valdžių kaitos, turi išlikti tvari ilgalaikė apsauga“, – teigė mokslininkė.
Kultūros paveldo ekspertė Vilma Karvelytė Balbierienė aiškino nepritarianti parkų direkcijų eliminavimui iš statybų proceso.
„Paskutiniais metais matoma bendra saugomų teritorijų ir paveldosaugos sistemų optimizavimo ir centralizavimo tendencija, palaipsniui „apkarpant“ lokalių valdymo struktūrų (aplinkosaugos ir paveldosaugos) funkcijas, atsakomybę ir kompetencijas, taip mažinant jų įtaką sprendžiant aktualius klausimus paliekant tik formalias funkcijas.
Nežinau, kokie argumentai lėmė, tolimesnį saugomų teritorijų lokalių struktūrų funkcijų optimizavimą, jeigu 2022 metų pertvarka siekė sprendimų priėmimo kokybės.
Reiktų pastebėti, kad nacionalinių ir regioninių parkų nuostatuose įvardijami steigimo tikslai apima ne tik gamtinių vertybių, bet ir etnokultūrinio palikimo sankaupų, išreikštų unikaliame kraštovaizdyje, apsaugą. Taigi, projektų derinimo funkcija yra aktuali sprendžiant ne tik atskirų statinių architektūros kokybės klausimus, bet svarbi viso etnokultūrinio kraštovaizdžio kokybės apsaugos kontekste. Netekus šios funkcijos prarandamas svarbus saugomų teritorijų institucijų kompetencijos įrankis ir tai prieštarauja saugomų teritorijų steigimo tikslams“, – teigė ekspertė.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė ministerijos pasiūlymui taip pat negailėjo kritikos: „Vertinu neigiamai: taip atveriamos durys nepaisyti regioninių parkų nuostatuose įrašytų reikalavimų, taip pat Saugomų teritorijų įstatymo. Sutinku, kad tai gali turėti neigiamų pasekmių (jau dabartinėje situacijoje pastebime pažeidimus, ypač Vilniaus miesto savivaldybėje esančiose saugomose teritorijose).“
Istorikas ir publicistas dr. Zigmas Vitkus, paklaustas, kaip vertina idėją iš saugomų teritorijų direkcijų atimti teisę derinti statybas, teigė: „Vertinu neigiamai. Akivaizdu, kad siekiama panaikinti kliūtis NT vystytojams ir pavieniams pasiturintiems asmenims laisviau naudotis per šimtmečius susiklosčiusiu kultūriniu kraštovaizdžiu. Naudotis taip, kaip norisi, o ne taip, kaip reikia. O reikia taip, kad neiškristum iš istorinio ir architektūrinio konteksto, kad prisiderintum.
Tokia idėja nelabai stebina žinant, kas, kokios politinės krypties politikas vadovauja Aplinkos ministerijai. Susidaro įspūdis, kad šiuo siūlymu būtų tiesiog rūpinamasi NT vystytojų komfortu. Įsivaizduoju, kaip būtų išaiškinta ši idėja, esą racionalizuojama veikla, lengvinamos procedūros, savivaldybės pačios pajėgios atlikti šį uždavinį ir pan. O aš sakyčiau priešingai. Statybų derinimas saugomose teritorijose turi būti dar labiau apsunkintas, leidimai statyboms išduodami tik gerai įvertinus, kokį poveikį tos statybos turės kultūriniam kraštovaizdžiui, ar derės naujasis pastatas su tuo, ką siekiama išsaugoti įsteigus saugomą teritoriją, ir ar apskritai jis gali toje vietoje atsirasti. Apskritai, saugomų teritorijų direkcijų balsas kaip tik turėtų būti lemiamas, nes jos yra arčiausiai paveldo ir žino, kas gali ir kas negali atsirasti.“
„Ar sutiktumėte su nuomone, kad leidimų išdavimo funkciją palikus vien tik savivaldybėms, tai gali turėti neigiamų pasekmių saugomoms teritorijoms, nes savivaldybės nesieks saugomų teritorijų architektūrinio veido išsaugojimo?“ – paklausėme Z. Vitkaus.
„Be abejo, rizika išaugs. Sakote „architektūrinio veido“ išsaugojimas. Ar savivaldybėms rūpi (ir ar kada nors rūpėjo) saugomų teritorijų „architektūrinis veidas“, jau nekalbant apie nesaugomas teritorijas? Nuvažiuokite į mūsų miestelius ir apsidairykite – kokia ten architektūrinė, estetinė kakofonija. Mėgstu lenkų rašytojo Andrzejaus Stasiuko apibūdinimą babadagas. Tai reiškia – bet kaip. Kaip kas nori. Taip būtų ir saugomose. Kažin ar tokia sąvoka kaip „architektūrinis veidas“ išvis kada nors yra rimtai nuskambėjusi savivaldybių koridoriuose ir posėdžiuose. Jei kam ir rūpi saugomų teritorijų tapatybė ir „architektūrinis veidas“, tai saugomų teritorijų darbuotojams, kurie dar turi ūpo, ir daliai tose teritorijose gyvenančių žmonių. Tai sąmoningai ir apsišvietusiai daliai piliečių, kuriems rūpi istorija ir paveldas, ir kurie supranta, kodėl svarbu išlaikyti tam tikrus pastatų tūrius, pastatų išdėstymą, medžiagiškumą, spalvingumą. Kiek tokių žmonių yra, spręsti nesiimu…
Kol kas lankantis saugomose teritorijose dar galima justi, kad jos saugomos. Dėl to čia ir lankomasi! Tačiau visą laiką jaučiu grėsmę ir matau atvejų, kaip naujos statybos įsiveržia į saugomą aplinką arba seni pastatai rekonstruojami pagal savininko supratimą ir galimybes. Kartais jos labai mažos, o kartais labai didelės. Taigi jei regioniniai ir nacionaliniai parkai neteks žodžio statybų leidimo išdavimo procese, pasekmes pajusime. Saugomose teritorijose daugės pastatų, keliančių vizualinį triukšmą, ardančių minėtą kultūrinį kraštovaizdį, kiek jau to kraštovaizdžio liko po sovietmečio… Neteigiu, kad naujos statybos saugomos teritorijose savaime yra blogai, kad jų neturi būti, tačiau teigiu, kad jos turi būti kuklios ir prisitaikyti prie dominuojančio konteksto… Ar mūsų NT vystytojai ir pavieniai nuvorišai tokie kuklūs? Jei galėtų, pasistatytų namus Kuršių nerijos kopose. Kitas klausimas, kaip saugomų teritorijų apsauga veikia dabar, ar ji efektyvi? Bet jei šio barjero nebūtų, popieriai būtų dar prastesni“, – teigė istorikas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
