Energijos kainų šokas turėjo didesnę įtaką maisto kainoms Lietuvoje nei vidutiniškai euro zonoje, o dėl santykinai didelės paklausos ir gyventojų perkamosios galios visi rinkos dalyviai galėjo lengviau perkelti išaugusias sąnaudas galutiniam vartotojui, teigia Lietuvos bankas (LB).
Banko ekonomistų atlikta analizė parodė, kad maisto produktų kainų pikas jau pasiektas ir ateityje sąnaudų spaudimas kainoms silpnės.
Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas teigė, kad infliacijos pikas jau praeityje, jei nebus rimtų sukrėtimų.
„Tačiau nemanome, kad maisto kainų infliacijos lėtėjimas bus tolygus ir akivaizdžiai atitiks dažnai besikeičiančių energijos kainų sumažėjimą“, – spaudos konferencijoje pirmadienį sakė A. Dabušinskas.
Ant jo, gruodį maisto produktų infliacija sudarė beveik 40 proc. bendros infliacijos.
„Maisto kainų infliacija pasiekė labai aukštą lygį, nuo rugsėjo tos dalies infliacija dabar yra pagrindinė bendrosios infliacijos dedamoji“, – sakė A. Dabušinskas.
Pasak jo, labiausiai prie infliacijos augimą skatino duona ir grūdų produktai, pienas ir jo produktai – jų brangimas gruodį, palyginti su tuo pačiu metu prieš metus, siekė maždaug 40-50 procentų.
„Maisto kainų infliacija yra didelė, Europoje taip pat labai didelė, nekalbant apie Baltijos šalis, trečdaliu pabrangęs maistas yra reikšmingas pokytis. Tačiau panašios tendencijos regione suponuoja, kad yra bendrų veiksnių, o ne tik Lietuvoje specifinės maisto brangimo priežastys“, – sakė A. Dabušinskas.
Pasak jo, maisto kainų lygis 2020 metais Lietuvoje siekė 85 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio, tai dėl pastaruoju metu ypač sparčiai brangusio maisto, LB ekonomistų vertinimu, per 2022 metus Lietuva pasiekė 98 proc. ES vidurkio.
LB teigimu, pagrindinė maisto kainų augimo priežastis yra Rusijos energetinio šantažo ir karo prieš Ukrainą sukeltas energijos išteklių kainų šokas bei išaugusios žemės ūkio produktų kainos regione.
Nurodoma, jog pagrindinis infliaciją lemiantis veiksnys iki pat praėjusių metų rugsėjo buvo energijos kainos, o dabar – maisto kainos.
Žemės ūkyje produkcijos kainos augo sparčiau nei sąnaudos
A. Dabušinsko teigimu, Lietuvos ekonomikos raida pastaruosius metus buvo gana sėkminga ir sudarė sąlygas greitai perkelti išaugusias sąnaudas į galutines vartotojų kainas.
„Gamybininkai, prekybininkai susidūrė su sąnaudų didėjimu, makroekonominė aplinka, vartotojų perkamoji galia buvo santykinai palanki perkeliant kainas į sąnaudas. Tai viena iš priežasčių, kodėl perkėlimas sąnaudų į kainas įvyko santykinai greitai“, – sakė A. Dabušinskas.
LB ekonomistų vertinimu, kainos didėjo panašiu ar mažesniu tempu nei sąnaudos, išskyrus žemės ūkio sektorių, kur per pastaruosius porą metų produkcijos kainos augo santykinai sparčiau nei sąnaudos.
„Supirkimo kainos buvo paaugusios apie 55 proc. trečią ketvirtį, žemės ūkio defliatoriumi įvertintas kainų padidėjimas siekė apie 45 proc., o sąnaudų padidėjimas buvo tarp 20 ir 30 procentų“, – teigė A. Dabušinskas.
„Tokios tendencijos reiškia, kad praėję pora metų turėjo būti santykinai sėkmingi, ekonomiškai neblogi žemės ūkio sektoriui“, – kalbėjo jis.
A. Dabušinsko vertinimu, tokį pokyti galėjo lemti tai, jog kainų raida žemės ūkyje turi tendenciją atkartoti regionines tendencijas, kainų pokytis pastaruoju metu Lietuvoje ir vidutiniškai Europos Sąjungoje buvo panašus.
„Tikėtina, jei kalbame apie bendrą rinką žemės ūkio produkcijos, tai ilgainiui tikėtumėmės, kad kainos toje rinkoje kinta panašiai. (…) Jeigu taip yra, tai bendros kainų tendencijos persiduoda ir į Lietuvą, todėl trumpuoju laikotarpiu galime matyti atotrūkį tarp kainų ir sąnaudų raidos“, – sakė A. Dabušinskas.
Tuo metu stebint kainas maisto pramonėje, LB teigia, jog gamybos sąnaudos didėjo panašiu tempu, kaip ir parduotos produkcijos kainos.
„Sąnaudos, palyginti su kainomis, pradėjo augti anksčiau ir sparčiau nei kainos. (…) Didžiausią dalį sąnaudų padidėjimo lėmė žemės ūkio produkcija, ši dalis sąnaudų padidėjime sudarė apie 45 proc., maždaug 30 proc. sąnaudų padidėjimo dalis yra lietuviškos prekės, kurios buvo panaudotos pramonėje kaip tarpinis produktas, tarpinio vartojimo prekės. Energijos brangimas sudarė apie 10 proc. viso sąnaudų augimo“, – sakė A. Dabušinskas.
Maisto kainos mažmeninėje prekyboje augo kartu su sąnaudomis. Pasak LB ekonomisto, pagrindinis sąnaudų komponentas buvo prekių, įsigytų perparduoti, brangimas.
„Per pastaruosius metus sąnaudos pramonės lygmenyje augo sparčiau ir stipriau nei kainos, tai dabar sąnaudų padidėjimas beveik persidavęs, bet nebūtinai pilnai į kainas. Todėl jei tam tikri sąnaudų komponentai pigs arba nebebrangs, dar galimai yra šiek tiek sąnaudose užbrangimo to, kuris arba galėtų toliau persiduoti į kainas, arba prilaikyti kainų mažėjimą. Žiūrint į ateitį, galimai dar matysime infliacijoje inercijos“, – aiškino ekonomistas.
Itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima
Anot LB, santykinai didelė paklausa ir gyventojų perkamoji galia sudarė palankias sąlygas perkelti kaštų padidėjimą į kainas, tačiau maisto produktų tiekimui svarbiose veiklose itin didelio pelningumo padidėjimo nestebima.
„Jeigu kainų raida atitrūktų nuo medžiagų brangimo arba sąnaudų padidėjimo, kuris ateina iš medžiagų pabrangimo, jei kainų kaita atitrūktų taip pat ir nuo sąnaudų padidėjimo, kuris susijęs su darbo užmokesčio raida, tai greičiausiai tuomet tokį atotrūkį, neatitikimą pamatytume pelno dalies pridėtinėje vertėje, augime“, – sakė. A Dabušinskas.
„Maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje nematome požymių, kad pelno dalis pridėtinėje vertėje būtų reikšmingai pakitusi arba padidėjusi. Tuo tarpu žemės ūkio sektoriuje jis arti istorinio vidurkio. Atsižvelgiant į istorinius svyravimus, šitas rodiklis yra labai arti istorinių tendencijų“, – pridūrė jis.
LB teigimu, įvertintas sukuriamos pridėtinės vertės pasiskirstymas tarp darbuotojams mokamų atlyginimų ir kapitalo pajamų rodo, kad darbuotojams tenkanti pridėtinės vertės dalis praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo nedaug mažesnė nei ilgalaikis vidurkis, o maisto pramonėje ir mažmeninėje prekyboje – reikšmingai didesnė.
LB teigimu, tai rodo, kad šių sektorių sukuriamoje pridėtinėje vertėje kapitalo pajamos, kurios nusako įmonių pelnų dinamiką, neaugo sparčiau nei atlygis darbuotojams.
Nurodoma, kad maisto produktų kainų augimas lėtės, tačiau nebus tolygus energijos sąnaudų mažėjimui dėl sąnaudų persidavimo laipsniškumo ir kitų sąnaudų dedamųjų įtakos.
