Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi skaitytojas, kuris siekė išsiaiškinti dėl tėvystės pilnamečiui vaikui nuginčijimo.
„Neseniai sužinojau, jog vaikas, kurį auginau visą jo gyvenimą yra ne mano. Šiuo metu vaikas jau yra pilnametis. Ar galiu kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo?“, – klausė jis.
Situaciją komentuoja advokatė Raimonda Lazauskienė.
Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. Tai yra svarbus juridinis faktas, leidžiantis nustatyti už vaiko teisių įgyvendinimą atsakingus asmenis, vaiko tėvus. Nors paprastai vaiko kilmė yra grindžiama giminyste, tai yra vaiko ir tėvų kraujo ryšiu, tačiau svarbiausia yra ne biologinės tiesos, o vaiko tėvų, galinčių pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo ugdymą, nustatymas. Vaiko kilmė apima ne tik tėvystės nustatymą, bet ir jos nuginčijimą.
Įstatymas nustato draudimą tėvui ir motinai atsisakyti teisių ir pareigų tik savo nepilnamečiams vaikams, nes vaikai yra tėvų prižiūrimi iki pilnametystės ar emancipacijos (nepilnamečių pripažinimo veiksniais), todėl už netinkamą tėvų valdžios vykdymą tėvams gali būti taikoma atsakomybė.
Tačiau pilnamečiai vaikai tampa lygiaverčiais teisinių santykių dalyviais, pavyzdžiui, įstatymas nustato tik esant galimybei tėvų pareigą išlaikyti savo pilnamečius besimokančius vaikus ir pilnamečių pareigą išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.
Visos kitos tėvų ir jų pilnamečių vaikų teisės ir pareigos įstatymu nereguliuojamos, tai paliekant asmenų tarpusavio susitarimui. Taigi, sprendžiant pilnamečio vaiko tėvystės klausimą, vaiko, suaugusio asmens, interesai prioriteto prieš tėvų interesus neturi, nors jo nuomonės ir paisoma.
Įstatymas numato, jog kreiptis į teismą dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipiasi į teismą, sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.
Taigi, įstatymas senaties terminą ieškiniui dėl tėvystės nuginčijimo pareikšti sieja su aplinkybe, kada asmuo, siekiantis nuginčyti tėvystę, sužinojo galimai neesąs vaiko tėvas, tačiau ne su vaiko amžiumi, todėl tėvystės nuginčijimo klausimas gali būti sprendžiamas ir pilnamečiam vaikui.
Vis dėlto tėvystės nuginčijimas galimas tik išimtinais atvejais įrodžius, kad vaiko tėvas nėra biologinis arba, jei tai buvo motinos sutuoktinis, kad jis negali būti vaiko tėvu. Teismai, spręsdami tėvystės nuginčijimo klausimus, biologinės tiesos kriterijaus nelaiko pagrindu, leidžiančiu nuginčyti tėvystę.
Atsižvelgiant į tai, kad yra pabrėžiama tokių kriterijų kaip tėvo pareigos vaikui, susiklosčiusio tėvo ir vaiko ryšio svarba, todėl yra vengiama nuginčyti tėvystę tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti biologinio tėvo ar vaikas yra prisirišęs prie jį auginusio tėvystę nuginčyti siekiančio asmens.
Tačiau, kai yra sprendžiamas pilnamečio vaiko tėvystės klausimas tokie kriterijai kaip pareigos vaikui, vaiko psichologinis saugumas ir panašiai praranda aktualumą, nes šiuo atveju yra svarbu rasti pusiausvyrą tarp dviejų suaugusių asmenų interesų ir nuspręsti, ar vieno iš jų teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimas (tęsiant teisinį tėvystės santykį ar jį nutraukiant), tenkinant kito interesus, yra proporcinga priemonė tikslui pasiekti.
Vertinant tėvystės nuginčijimo būtinumą yra atsižvelgiama į tai, kokiu pagrindu nustatyta tėvystė, ar buvo kilę abejonių dėl biologinės tėvystės atitikties faktiniam santykiui, kaip tėvas vykdė savo pareigas vaikui, koks yra pilnamečio vaiko santykis su tėvystės nuginčijimu siekiančiu asmeniu ir pan., tai yra siekiama įvertinti egzistuojantį tėvystės santykį ir jo svarbą ne tik šio santykio dalyviams, bet ir visuomenei bei valstybei, kurių pagrindas yra šeima.
