Įvairias paslaugas ar prekes siūlančios reklamos pašto dėžutėje yra radęs kiekvienas – dažnai nesureikšmindami, makulatūrą žmonės tuoj pat siunčia į šiukšlinę, nors turi teisę reikalauti reklamos negauti. Su verslininkais sutarimą rasdavo ir „Kas vyksta Kaune“ skaitytojas iš Šilainių, bet gavus religinio pobūdžio lankstinuką, pastarojo platintojų pozicija vyrą nustebino. Esą, nustoti ieškoti paklydusių sielų bažnyčia neketina, nes formaliai tokie leidiniai nelaikomi reklama.
„Nepergyvenkite, įdėsime vėl“
Edgaru prisistatęs Šilainių gyventojas tarptautinės misijos „Kiekvieni namai Kristui“ leidinį „Atrask viltį“ savo pašto dėžutėje rado praėjusios savaitės antroje pusėje. Vyras ant dėžutės užsiklijavęs pranešimą, kad reklamos nepageidauja, o vis dėlto ją gavęs paskambina nurodytais kontaktais, draugiškai perskaito Reklamos įstatymo 13 straipsnį, paprašo jo adresu leidinių nemesti ir apie tai informuoti savo platintojus.
„Niekada nebuvo jokių problemų ir gal jau pusę metų lankstinukų išvis negaudavau. Sulaukęs šio religinio leidinio, taip pat paskambinau, paprašiau nemėtyti, tai išėjo taip, kad aš, turėdamas tokį prašymą, kaltas. Mat Lietuvoje dabar viskas draudžiamas, bažnyčios uždarytos, lankstinukų mėtyti negalima“, – pokalbį prisiminė Edgaras.
Vyro žodžiais, jam buvo leista suprasti, kad neaiškintų, ką daryti, nes misija yra ne uždaroji akcinė bendrovė, reklamos neplatina, nors, anot šilainiškio, paskutiniame puslapyje leidinys įvardytas kaip skrajutė.
„Sakau, gerai, jūs ne UAB, bet jeigu nepageidauju gauti reklamos, taip užrašyta ant pašto dėžutės, tai ir nedėkite. „Ne, mes dėsime, jūs mums nepaaiškinsite, jūs mums niekas.“ Pradėjo klausinėti, ką dirbu, ar esu bandomasis darbuotojas, ar suprantu, kas Lietuvoje vyksta“, – dėstė vyras, pabrėžęs labiausiai įstrigus misionieriaus frazę, kad įstatymai jiems negalioja.
Gražiuoju susitarti nepavyko, nors, pasak skaitytojo, nebuvo ir pykčio, bet kiekvienas liko prie savo pozicijos. Po tokio pokalbio dažniausiai Edgaro esą klausiama, koks jo adresas, butas, kad reklamos platinimas būtų nutrauktas, nes niekas nenori problemų.
„Šiuo atveju, pabaigoje pokalbio išėjo, kad įdėsime vėl, nepergyvenkite. Man liepė neaiškinti, esą aš nieko neįrodysiu. <...> Čia kaip M.A.M.A. apdovanojimai – ne renginys, bet filmavimas. Neva lankstinukas ne reklama, bet irgi propaguoja tam tikras idėjas“, – pastebėjus, kad, galimas daiktas, šitoks leidinys nelaikomas reklama, svarstė šilainiškis.
Sankcijų sulaukia retai
Reklamos įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad reklama telefonu, telefaksu, elektroniniu paštu gali būti teikiama tik reklamos vartotojo sutikimu arba jo prašymu, o 2 d. nustatyta, kad draudžiama tiesiogiai teikti reklamą konkrečiam asmeniui, jeigu yra aiškiai išreikštas šio asmens nesutikimas. Minėtame straipsnyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada, teikiant reklamą, yra reikalaujama turėti išankstinį vartotojo sutikimą bei kada draudžiama teikti reklamą.
Susisiekus su reklamą reguliuojančia Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT), Tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus vyresnioji patarėja Natalija Jarmulkovič atkreipė dėmesį, kad tyrimo dėl nepageidaujamos reklamos teikimo į pašto dėžutę procedūra yra sudėtinga. Taip yra dėl to, kad vartotojai ne visada gali pateikti tokio reklamavimo įrodymus, tarkime, filmuotą medžiagą. Beje, anot N. Jarmulkovič, dažnai pasitaiko tokių atvejų, kai reklamą į pašto dėžutes permeta kaimynai ar žaidžiantys jų vaikai. Todėl už nepageidaujamos reklamos teikimą į pašto dėžutę sankcijos taikomos itin retai.
„Vartotojai, į savo pašto dėžutes gaunantys komercinės veiklos subjekto reklamą, kurios nenorėtų gauti, ant dėžutės turėtų užsiklijuoti aiškiai matomą lipduką su užrašu „Reklamos gauti nepageidauju“. Jei į pašto dėžutę, ant kurios užklijuotas toks lipdukas, reklama yra toliau teikiama, vartotojai turi teisę kreiptis į VVTAT, pateikdami pasirašytą prašymą bei pridėdami nepageidaujamos reklamos teikimą pagrindžiančius įrodymus – lankstinuko, reklaminio leidinio ar pan. kopiją bei pašto dėžutės nuotrauką, kurioje matytųsi minėtas lipdukas“, – aiškino VVTAT atstovė.
Religinis leidinys – ne reklama
N. Jarmulkovič pažymėjo, kad Reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos, taip pat skelbimų, nesusijusių su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. LR Konstitucinis Teismas 2005 m. yra išaiškinęs, kad įstatymuose pateikiami nevienodi reklamos apibrėžimai, tačiau svarbiausias reklamos požymis – tai yra informacija, kuria siekiama padėti parduoti arba skatinti įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.
„Įvertinus jūsų pateiktus įrodymus, pažymėtina, kad informacinis lankstinukas, įmestas į vartotojo pašto dėžutę, yra labiau laikytinas nepageidaujama informacija, susijusia su religija, vyksiančiais renginiais, bet ne su komercine veikla ir reklamos sklaida, kuria būtų siekiama parduoti prekes ar paslaugas, kaip tai nustatyta Reklamos įstatyme. Taigi, nors ši informacija yra nepageidaujama, tačiau Reklamos įstatymu nedraudžiama“, – dėstė N. Jarmulkovič.
Čia galima pabrėžti, kad „Atrask viltį“ apdairiai siūloma literatūros ar DVD filmų apie dvasinius ieškojimus gauti neatlygintinai, tai pristatoma kaip dovana ir dėl to nesudaro komercinio pagrindo.
Tuo metu VVTAT per 2020 m. sulaukus daugiau nei 100 vartotojų pranešimų dėl skleidžiamos galimai nepageidaujamos reklamos el. paštu, telefonu ar į pašto dėžutę, iš jų 13 pranešimų, susijusių su reklama, teikiama į daugiabučio namo pašto dėžutes. 2021 m. VVTAT jau gavo 13 pranešimų, iš jų du – dėl reklamos, teikiamos į daugiabučio pašto dėžutę.
Už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda iki 3 proc. metinių bendrovės pajamų praėjusiais finansiniais metais, bet ne daugiau kaip 100 tūkst. eurų.