„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyvė Ežerėlio seniūnija Kauno rajone, gamtos apsuptyje įsikūrusios bendruomenės tapatybę atskleidė fotoprojekto metu sukurtų gyventojų portretais ir pasakojimais. Fotoprojekto siela – fotografė Vaida Virbickaitė, sujungusi gyventojų ir Ežerėlio gamtos atvaizdus, įsitikinusi: „Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo vienas kitą“. Menininkė įžvelgia išskirtinį bendruomenės potencialą ir tikina, kad šiais metais ruošia daugiau staigmenų.
Jūs sujungėte Ežerėlio fotografų ir kitų gyventojų padarytas fotografijas fotomedžioklėje dvigubos ekspozicijos metodu. Kodėl pasirinkote šią techniką?
Pasirinkau šią techniką dėl to, kad norėjau papildyti portretus ir sujungti su Ežerėlio vaizdais, nes, mano nuomone, taip geriau buvo atskleidžiama Ežerėlio ir gyvenančių žmonių tarpusavio sąsaja. Žmonės ir jų gyvenamoji vieta papildo viena kitą. Tai buvo kūrybinis sprendimas, kuris, mano nuomone, atspindėjo tapatybę kaip visumą.
Ežerėlio gyventojų portretus lydi jų pasisakymai, kuriuose aptinkame ir asmeniškų detalių. Kaip žinia, gyventojus kalbino vietiniai fotografai. Ar į projektą įtraukėte vietinius fotografus dėl to, kad ir žmonės atsivertų, ir pasiskirstytumėte darbus?
Tiesą sakant, taip. Fotografai yra bendruomenės nariai, kurie patys ar jų tėvai gyvena Ežerėlyje. Kadangi Ežerėlis yra mažas miestas, vieni su kitais daugiau ar mažiau bendrauja. Žinoma, kad fotografams, kuriuos pažįsta, žmonės atsiveria labiau. Gali būti, kad jeigu būčiau pati kalbinusi, tikriausiai turėtume šiek tiek kitokius atsakymus. Kai visiškai nepažįstamas žmogus kalbina, sunkiau papasakoti asmeninius dalykus.
Norėjau, kad tarp fotografo ir gyventojo iš karto būtų užmegztas asmeninis ryšys, jie būtų dviese. Kitaip tariant, fotografas ir kalbina, ir vykdo bendruomenės nario fotosesiją.
Kaip jus priėmė vietos bendruomenė ir kaip ji reagavo į fotoprojektą?
Apskritai į „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą bendruomenė reagavo teigiamai ir pozityviai. Kai pradėjome fotoprojektą, aplankė jausmas, kad esu lyg namuose, todėl nereikėjo apsiprasti – viskas vyko natūraliai.
Ką žinojote apie Ežerėlį prieš ten nuvykstant vykdyti fotoprojekto?
Esu vilnietė ir, nors į Kauną atsikrausčiau pakankamai seniai, nes čia studijavau, dabar gyvenu ir kuriu, esu aplankiusi daugelį aplinkinių vietovių, bet į Ežerėlį niekada neužsukdavau. Tik žinojau, kad jis egzistuoja.
Kas įstrigo atmintyje iš pirmo apsilankymo Ežerėlyje?
Gamta. Man labai patiko, kad miestelis apsuptas miškų, yra nedaug gatvių, bet jos visos gražios. Atmintyje išliko žmonių kiemai, kuriuose buvo labai įdomių skulptūrėlių. Nuotaiką pakėlė tai, kad visi namai labai skirtingi ir margi. Įdomu tai, kad miestas yra baigtinis, nes negali toliau niekur iš jo nuvažiuoti.
Ar, jūsų nuomone, pavyko suburti Ežerėlio gyventojus bendram tikslui?
Pavyko iš dalies. Tai buvo pirmieji metai, kai Ežerėlis prisijungė prie „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekto. Nepavyko suburti tiek daug gyventojų, kiek norėjome, nes vieniems gyventojams atrodė aktualu, o kitiems – ne. Dėl to norėtųsi kiekybiškai daugiau įsitraukimo. Kita vertus, fotoprojekto kokybė nenukentėjo ir kiti sumanymai pavyko.
Palyginti su pirmu apsilankymu, kaip dabar žvelgiate į Ežerėlį?
Dabar jau pažįstu miestelį, yra pas ką nuvažiuoti ir ką aplankyti. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą Ežerėlyje vykdysiu iki 2022 metų, o kiti etapai bus dar įdomesni. Mokysimės iš pirmų kartų ir etapų. Antrais metais jau žinome, ką norime daryti. Praėjusiais metais, kai susitikome, ilgai galvojome idėjas. Smagu, kad atsirado suvokimas, kuria kryptimi pasukti.
Kokius ateities planus galite atskleisti?
Galiu atskleisti tik vieną dalyką, kad mes ir toliau eisime fotografijos keliu, o kur tai nuves, dar nesakysiu.
Kokie žodžiai sukasi Jūsų mintyse, kai pagalvojate apie Ežerėlį?
Gamta, menas, margumas ir įvairiapusiški žmonės. Ežerėlis – dar neatrastas lobis. Manau, kad yra dar daug potencialo, kurio pirmais metais mes galbūt nepastebėjome, todėl norisi atrasti daugiau. Kuo daugiau randi, tuo įdomiau.
