Diskusija dėl Kauno miesto ribų nebesutilpo racionalių argumentų rėmuose ir sukilo emocijos. Parašai, skundai, protestai, grasinimai ir skandalingos antraštės laikraščiuose. Vyriausybėje apie tai jau pagalvota ir parengtas planas, kad visos šios kalbos būtų užbaigtos. Vidaus reikalų ministrė pasiryžusi išlaikyti status quo. Jokių administracinių pokyčių ir jokių gyventojų nuomonės apklausų Kauno rajone.
Savivalda nėra tik meras ir pastatai
Kai Lietuvoje kalbama apie savivaldą, tai tuoj iškyla argumentas, kad Vyriausybė neduoda pakankamai pinigų ir todėl merai negali daug ko gražaus nuveikti. Tuo pat metu žmonės savivaldą sutapatina su meru – va tas geras, anas blogas.
Būtent tokios diskusijos vyksta ir Kauno rajone, kuris meras geras ir kiek pinigų gautų viena savivaldybė ar netektų kita. Vis tik savivaldos principai turėtų būti visai ne tie. Savivalda yra tada, kai ne ponas iš viršaus valdo, bet kai žmonės patys sprendžia kiek susidėti pinigų ir ką už juos nupirkti.
Lietuvoje turime savivaldos imitaciją, nes apytikriai tik 17 proc. biudžeto pajamų savivaldybės politikai gali laisvai skirstyti, kiti pinigai yra skiriami iš Vyriausybės konkretiems tikslams – mokytojų algoms, socialinėms reikmėms ir pan.
Kitose šalyse savivalda yra daug laisvesnė. Dažniausiai pagrindinis pajamų šaltinis yra nekilnojamojo turto mokesčiai ir įvairios rinkliavos už paslaugas. Tada viskas aišku, jeigu bendruomenei reikia naujos mokyklos, tai kitais metais mokesčiai didės.
Jeigu norisi kultūros centro, vietinės ligoninės ar asfaltuoto kelio, visa tai bus finansuojama iš didesnių mokesčių, o jeigu mokykla uždaroma, tai arba mažės mokesčiai, arba bus atidarytas naujas baseinas.
Gyventojai nėra baudžiauninkai
Jeigu Lietuvoje turėtume tikrą savivaldą, tai nebūtų keliamas klausimas, kuris meras valdys Karmėlavą ar Garliavą. Tik patys žmonės gali apsispręsti kaip jie išleis savo pinigus ir kuri administracija jiems atrodo veiksmingesnė.
Lietuvoje nesame iki galo išdiskutavę ir dėl savivaldybių skaičiaus bei jų prasmės? Savivaldybių ribos yra perkeltos iš sovietmečio ir realiai neatitinka gyventojų interesų, o yra tik administraciniai centrai su priklausiniais.
Savivalda kuriasi kaip būdas spręsti bendrus gyventojų rūpesčius. Jau nuo Magdeburgo privilegijų suteikimo laikų žinoma, kad miestiečiai patys geriausiai tvarkosi savo miesto reikalus. Taip pat ir ūkininkai, sodininkai ar naujakuriai geriausiai išmano savo gyvenimo rūpesčius ir poreikius.
Kauno rajono savivaldybė iš tikrųjų yra keistas darinys, nes gretimose miestui teritorijose gyvena kuo tikriausi kauniečiai, nes jų mokslai, darbas, pramogos, transporto kryptys yra glaudžiai susijusios su miestu. Kita rajono dalis yra kaimiška su žemės ūkio teritorijomis, sodybomis, kurie jau gyvena savo ritmu, nors neabejotinai jaučia už keliasdešimt kilometrų esantį miestą.
Kauno rajono gyventojų apklausa būtų labai reikalingas ir teisingas signalas pradėti diskusiją kas yra savivalda, kokios jos galios, kam ji reikalinga ir kokia jos ateitis. Net ne toks svarbus yra rezultatas, bet žmonių balsas pagaliau būtų išsakytas ir tai būtų startas diskusijai.
Ne mažiau problemų yra ir kitose savivaldybėse. Klaipėdos ir Vilniaus rajonų savivaldybės sudarytos irgi iš priemiesčių bei nutolusių teritorijų. Kaip skirstomi finansai gyventojams yra daug abejonių. Ypač Vilniaus rajone, kur mokesčius moka naujakuriai, o daugiausiai gėrybių plaukia į nutolusias vietoves.
Būtent dėl šios priežasties vidaus reikalų ministrė Rita Tamašūnienė apklausų klausimą suėmė į savo rankas. Neseniai ministrės iniciatyva Vyriausybėje priimti sprendimai, kad dėl apklausų bus nuspręsta pačioje Vyriausybėje. O kaip nuspręsta, nesunku numanyti. Atidarius Pandoros skrynią Kauno rajone, kitas klausimas būtų dėl Vilniaus priemiesčių rajono savivaldybėje.
