Sakoma, tas kuris nėra vaikščiojęs po Laisvės alėją, negali sakyti, jog yra buvęs Kaune. Pakiliai skambančios alėjos gyvavimo ištakos siekia net XIX amžių, tiesa, tada dabartinis Kauno pasididžiavimas atrodė neįspūdingai: vienaaukščiai į šonus pakrypę mediniai namai, prastos gatvės, nebuvo kanalizacijos.
Savo aukso amžių Laisvės alėja pasiekė tarpukariu, kuomet Kaunas tapo Lietuvos sostine. Tuo metu alėją buvo galima lyginti su aukščiausio lygio europinių miestų gatvėmis.
Miesto tvarkdariai, alėjos gyventojai ir čia įsikūrusių kavinių savininkai privalėjo laikytis išskirtinės švaros. Žinoma ir dabar Laisvės alėja prižiūrima, laikomasi tvarkos, tačiau tarpukariu Kauno centras tiesiog blizgėjo: kiekvienos kavinės, nuosavo namo, parduotuvės savininkas kasdien privalėjo susitvarkyti aplink pastatą esančią teritoriją, t. y., sodinti ir puoselėti gėles, prižiūrėti fasadus, kasdien valyti langus ir panašiai.
Negana to, siekdami išlaikyti tobulą švarą kaitriomis vasaros dienomis kiemsargiai turėdavo plauti gatvių asfaltą du kartus per dieną šaltu vandeniu. Taigi, matyt, ne veltui Salomėja Nėris savo poemoje Kauną vadinusi „Baltu miestu“.
