Proginė vasario 16-osios „Kas vyksta Kaune?“ laida per „Žinių radiją“ skirta verslo temai. Akivaizdu, kad kalbėdami apie Lietuvos verslo ištakas, visų pirma mes turime kalbėti apie Kauną, kuris 1920-aisiais tampa Laikinąja valstybės sostine.
Apie Kaune tuo metu jau veikiantį verslą, pramonę, prekybą, jos suklestėjimą, aktyvų dalyvavimą valstybės kūrimo procese bei reikšmę Lietuvos valstybės stiprėjimui kalbėjomės su laidos svečiais Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentu Benjaminu Žemaičiu ir Humanitarinių mokslų daktare, istorike Vilma Akmenyte – Ruzgiene.
Visą pakalbį kviečiame klausytis laidos įraše.
Atkūrusioje Nepriklausomybę valstybėje situacija – sudėtinga
Pasak istorikės Vilmos Akmenytės – Ruzgienės, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ekonominė situacija valstybėje buvo labai sudėtinga, nors norima sukurti sostinę Vilniuje, tačiau to nepvyksta padaryti ir jau 1919 metų pradžioje Vyriausybė persikelia dirbti į Kauną ir Kaunas tampa Laikinąja sostine. „To meto akimis, Vilniaus mes nesuvokiame, kaip Lietuvos teritorijos“, – pabrėžia V. Akmenytė – Ruzgienė.
„Po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet šalis buvo okupuota vokiečių kariuomenės, pramonė buvo evakuota, dalis verslių žmonių, kaip ir darbininkų, smulkių verslininkų yra pasitraukę iš karo niokojamo krašto į saugesnes teritorijas, pats krašas yra nuniokotas, apribotas susisiekimas, žaliavų tiekimas“, – teigė laidos pašnekovė. Istorikės vertinimu, Kaunas, valstybės kūrimo centru pasirinktas dėl patogios strategiškai vietos, gero susisiekimo keliais, upėmis, geležinkeliais, taip pat istoriškai susiklosčiusios situacijos, nes miestas ir iki tol buvo gubernijos centras, kuriame prieš karą koncentravosi pramonė, vyko intensyvi prekyba. Kita priežastis – Kaune verslą vykdė ir gerai miestą pažinojo ir keli Nepriklausomybės akto signatarai, kurie grieičiausiai ir buvo iniciatoriai perkelti veiklą į Kauną.
Pasak Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidento Benjamino Žemaičio, ir tuo metu suprasta, kad be verslo neįmanoma pasiekti valstybės gerovės, nes verslas kuria produktus, įdarbina darbuotojus, moka valstybei mokesčius. Pašnekovas sutiko, kad valstybės kūrimosi pradžioje šalis buvo labiau orientuota į žemės ūkį, dauguma gyventojų dirbo būtent šioje srityje, tačiau pramonė taip pat intensyviai vystėsi, egzistavo geri prekybiniai ryšiai, mieste sparčiai vystėsi paslaugų sektorius.
Lietuvą kūrė įvairių tautybių Lietuvos piliečiai
„XX a. pradžioje lietuviai buvo valstiečių tauta su negausia inteligentija. Tokią padėtį lėmė politinio ir visuomeninio gyvenimo ribojimas carų valdomoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, draudimas katalikams užimti valstybines pareigas ar verstis verslais ir prekyba“, – rašoma Gedimino Vaskelos knygoje „Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919–1940- aisiais metais”. Taigi, to meto Lietuva – žemės ūkio šalis, kurioje, pasak šios knygos autoriaus, buvo nedaug miestų ir juose gyveno neproporcingai daug žydų tautybės žmonių. Iki Pirmojo pasaulinio karo žydai sudarė 53 proc. pramonininkų ir net 74 proc. prekybininkų.
Tad kalbėdami apie to meto Lietuvos prekybininkus, pramoninkus, amatininkus neišvengiamai turime kalbėti, kad jie buvo ne vien lietuvių tautybės piliečiai. „Kalbant apie Kauno pramonės specifiką, reiktų paminėti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusijos gilumą pasitraukė daug verslo atstovų – žydų, tačiau jie nepametė Lietuvos idėjos ir grįžo į Nepriklausomą Lietuvą, paprašė pilietybės ir drauge dirbo kurdami mūsų valstybės gerovę“, – laidoje teigė Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė V. Akmenytė – Ruzgienė.
Verslininko B. Žemaičio įsitikinimu, įvairių tautybių Lietuvos piliečiai dominavo ne tik versle, bet ir politkoje, o valstybės taryboje 1925- 1930 metais tebuvo tik trečdalis lietuvių. „Lietuvą kūrė visi gyventojai, nepriklausomai nuo jų tautybės“, – sakė Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas. Jo teigimu, ypač reikšmingi buvo šių verslo žmonių tarptautiniai ryšiai su Vokietija, Prancūzija, Anglija, kitomis šalimis, išvedę Lietuvą į tarptautinę areną, atvėrę to meto Lietuvos pramoninkams eksporto kelius.
Kaune įsteigiami Prekybos ir pramonės rūmai
Stiprėjantis verslas tapo vis svarbesniu valstybės ekonomikos varikliu, todėl nuspręsta, kad reikalinga organizacija, kuri galėtų tarpininkauti tarp verslo ir valstybės. 1925 metais įsigalioja Prekybos ir pramonės rūmų įstatymas, kuris apibrėžia Rūmų pareigą padėti valdžiai tvarkyti šalies ūkį ir atstovauti vietinių pramonininkų ir prekybininkų interesams. Ir štai 1925 m. birželio 18 d. Kaune atidaromi ir patys Prekybos ir pramonės rūmai.
„Rūmai padėjo Vyriausybei reguliuoti santykius, kurti įstatyminę bazę, daryti analizę, ko reikia Lietuvai, kokios galėtų būti eksporto kryptys, kur reikia nukreipti valstybės lėšas. Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vailokaitis, kuris prisidėjo ir prie Rūmų steigimo, ir buvo ilgamentis Rūmų tarybos narys, labai daug padarė, kad tuo metu Lietuva taptų industrine – pramonės šalimi“, – sakė B. Žemaitis.
„Nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų Lietuvos valstybė savo kapitalą investavo į tas pramonės šakas, kurios perdirbdavo žemės ūkio žaliavas ir eksportuodavo jos produktus. Pusiau valstybinėms įmonėms „Maistui”, „Pienocentrui”, „Lietūkiui” teko 52,63 proc. Lietuvos eksporto“, – savo knygoje „Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919–1940- aisiais metais” rašo Gediminas Vaskela .
„Tai itin geras pavyzdys, kaip valstybė gali sėkmingai bendradarbiauti su privačiu sektoriumi. Rūmų atstovai patarė ir Vyriausybei, ir politikams, užsiėmė švietėjiška veikla, teikė verslininkams konsultacijas, organizavo mokymus. Rūmų sistema pasaulyje egzistuoja nuo XVI a., o Lietuvos rūmai tapo šio tinklo dalimi“, – pasakojo B. Žemaitis.
Rūmai tapo taikdariu tarp kaimo ir miesto
Kadangi Lietuva buvo agrarinis kraštas, daugiausiai gyventojų dirbo žemės ūkyje, tačiau jie nelabai palankiai žiūrėjo į miestiečius, kurie dažnai buvo dar ir kitataučiai. Itin iškalbingai šį faktą apibūdina statistika, kad apie 1930 m. Kaune sutelkta apie 15 proc. visos Lietuvos pramonės, prekybos apie 13 proc., o visos Lietuvos darbininkų Kaune net 30 proc., nors tuo metu Laikinojoje sostinėje gyveno vos 4 proc. visos Lietuvos gyventojų. „Taigi Kaunas tuo metu buvo ryškus šalies pramonės centras“, – įsitikinusi V. Akmenytė – Ruzgienė.
Kuriantis Rūmams, vienas iš keliamų uždavinių – suartinti miestiečius su kaimiečiais, kitaip tariant – parodyti kaimo žmonėms naudą, kokią jie galėtų turėti, jei tiektų žaliavas pramonei, kuri gamintų prekes ir jas realizuotų Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.
Tuo tikslu Kaune pradėtos organizuoti didelio populiarumo sulaukusios Žemės ūkio ir pramonės parodos, į kurias susirinkdavo tūkstančiai kaimo ir miesto žmonių, pramoninkų ir prekybininkų iš Lietuvos ir užsienio. „Lietuva buvo agrarinis kraštas, tačiau nemokėjo tuo pasinaudoti – neprekiavo produkcija ir negamino iš jos eksportui tinkamų perkių, o parodose buvo siekiama parodyti, kaip iš žemės ūkyje užaugintų žaliavų gali vystytis tolimesnis gamybos procesas ir visi turėti naudos – tiek pramoninkai, tiek žemdirbiai“, – sakė B. Žemaitis.
Priklausomai nuo metų ir masto, šiose Žemės ūkio ir pramonės parodose per vieną dieną vidutiniškai apsilankydavo apie 40 tūkst. lankytojų, o kad žmones labiau sudominti šiuo renginiu 1924-aisiais metais tuo pačiu metu Kaune surengta ir Dainų šventė.
Parodos buvo organizuojamos Kaune Parodų kalne. Siekiant įprasminti šią vietą, kaip Lietuvos valstybės verslo ištakas, atkurtos Lietuvos 100-mečio proga šioje vietoje Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų iniciatyva kuriama Verslo alėja, kuri oficialiai visuomenei bus atverta kovo 2-ąją dieną.
Apie laidą „Kas vyksta Kaune?“
Diskusijų laidos apie Kauną ir kauniečius „Kas vyksta Kaune?“ per „Žinių radiją“ transliuojamos penktadienais 14 val. 35 min. Laidų vedėjai – portalo „Kas vyksta Kaune“ vadovas ir įkūrėjas Vaidas Pilkauskas ir portalo redaktorė, žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė.
