Portalas „Kas vyksta Kaune“ lankosi vieninteliame Kaune veikiančiame Benamių dienos centre, įsikūrusiame Partizanų g. 5. Tai unikali vieta, kurioje benamystę išgyvenantys žmonės gali jaustis saugūs, priimti tokie, kokie yra bei ieškoti darbo ar būsto ir prasmingai leisti laiką. Dienos centrą 2014 m. įkūrė Lietuvos „Caritas“, tolimesnį veikimą vysto Kauno arkivyskupijos „Caritas“.
Kalbamės su trimis šio centro darbuotojais: centro koordinatore Milita Žičkute-Lindžiene, socialine darbuotoja Vitalija Šepikaite ir Mindaugu Drūlia.
Kasdien lankosi 30 benamystę išgyvenančių asmenų
Darbuotojai aprodo patalpas: pirmiausiai praeiname pro jų darbo kabinetą, priešais – nedidelė įrenginėjama patalpa individualioms konsultacijoms; šalia dovanojamų daiktų erdvė (spinta su žurnalais, batais, drabužiais ir kt.); netoliese virtuvėlė, joje vaišinama arbata, kava ir bandelėmis, sočiau pavalgyti kviečiama į tame pačiame pastate įsikūrusią „Carito“ Sriubos valgyklą, dirbančią I-V 12-14 val.
Galiausiai patenkame į pagrindinę patalpą – salę, kur verda pagrindinis veiksmas. Šalimais galima rasti kompiuterį, skirtą darbo ar būsto paieškai. Atvykusieji salėje dalyvauja kviestinių svečių susitikimuose, skaito laikraščius ir knygas, su savanoriais bendrauja ir gamina rankdarbius, taip pat žiūri televizorių – šiuo metu visi susidomėję stebi serialą „Laisvės kaina“, po filmo vyksta diskusija. Kartą per mėnesį dienos centre aukojamos šv. Mišios.
Benamių dienos centre besilankantys asmenys turi laikytis taisyklių, pagrindinė – būti blaivūs ir neapsvaigę. Kita taisyklė – pagarba (nekelti tono, nesikeikti), kad nekiltų konfliktų. Darbuotojai pažymėjo, kad per 3 veiklos metus policiją kvietė tik vieną kartą, kai asmuo atėjo apsvaigęs ir nesutiko išeiti, visais kitais atvejais nesusipratimai išsprendžiami dialogo būdu. Taip pat svarbu būti švariems, be „gyvūnėlių“, jei neturi kur praustis – galima pasinaudoti netoliese veikiančiu nemokamu viešu dušu. Bet vienas svarbiausių dalykų, tai kartu kurti buvimo bendrystėje erdvę.
Darbuotojai pastebėjo, kad šaltuoju metų laiku lankytojų padaugėja – būna skaičius viršija 30, vasarą – kiek mažiau. Dienos centre per 3 veiklos metus aplankė 380 skirtingų žmonių.
Benamių dienos centras veikia I-V 8:30-12:30 val., o sekmadienį darbuotojas Mindaugas savanoriškai, kartu su Šventosios Šeimos bendruomene vykdo prasmingų užsiėmimų veiklą bei maitinimą ir salė transformuojasi į didelį valgomąjį.
Tikslus skaičius nežinomas
Pasak centro koordinatorės M. Žičkutės-Lindžienės, benamystės statistika nėra aiški. „Galima skaičiuoti pagal nakvynės namuose esančius žmones, bet tai anaiptol nėra visi, nes didžioji dalis jų pasklidę aplink mus ir nėra apskaityti. Ką matom dienos centre – ledkalnio viršūnė, čia per dieną sulaukiame 25-35 asmenų, Sriubos valgykloje – ateina apie 200 žmonių“, – sakė ji.
Spėjama, kad Kaune gali būti apie 1 tūkst. benamių. Kur telkiasi? Prie prekybos centrų jų galima matyti visuose mikrorajonuose, pastebimiausi Senamiestyje, aplink daugiausiai turistų lankomas vietas.
Kaune benamės moterys turi galimybę nakvoti Partizanų g. 5 esančiuose Kauno miesto socialinių paslaugų centro Nakvynės paslaugų skyriaus namuose, o vyrai – Saugios nakvynės namuose R. Kalantos g. 55.
Darbuotojai pažymėjo, kad nuo 2018 m. įsigaliojo naujas gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas: visi buvę deklaruoti prie savivaldybės – dabar nedeklaruoti niekur, o kad žmogus gautų nakvynės vietą ilgesniam laikui, privalo turėti deklaruotą gyv. vietą. Neabejojama, kad tai benamius stums į nepavydėtiną situaciją, kai dėl biurokratizmo negalės net nakvynės namuose nakvoti (išskyrus vienkartinę nakvynę, kuriai dokumentai nebūtini).
Ateina ir buvę bokso čempionai, ir žmonės su 3 aukštaisiais
Benamių dienos centre lankosi asmenys nuo 18 m. iki 80 m., pasitaiko ir vienas kitas vyresnis. Daugiausia vyresnio amžiaus lankytojų – 50-60 m. Sutinkami žmonės, kurie krizinėje situacijoje gyvena 5-10 m. ir ilgiau.
Lankytojų specialybės įvairios: buvę apsaugos sistemų specialistai (montuotojai), statybininkai, medžio specialistai, smėliavimo specialistai, mūrininkai, miško apdirbime dirbusieji. Yra ir buvusių bokso čempionų, sporto trenerių, statybos darbų vadovų.
Vienas lankytojas su 3 aukštaisiais, magistro laipsniu. Jis daugelyje Kauno vietų dirbo statybos inžinieriumi, kažkada vadovavo žinomų Kauno objektų statyboms, tačiau atėjo ekonominė krizė ir jis neteko darbo, paskui sudegė namai, galiausiai vyras patyrė galvos traumą, prasidėjo psichologinės problemos ir galiausiai teko išeiti gyventi į gatvę.
Stereotipai ne visad atitinka realybę
Darbuotojai skuba paneigti stereotipus, kad benamis – tai sumuštas, turintis kvapą, apdriskusiais drabužiais ir pan.
„Žinoma, yra dalis tokių asmenų, kurie tiek palūžę, kad nebesvarbu kaip atrodo. Tačiau matome, kad didžioji dalis stengiasi, iš pažiūros atrodo tvarkingai, jie tikrai bando kabintis į gyvenimą“, – sakė Milita.
Svaigalus vartoja, kad užmigdytų savigarbą
Anot dienos centro darbuotojo M. Drūlios, benamystės pradžioje žmogus neturi priklausomybių arba yra tik pradinėje stadijoje, pradžioje tik 4 proc. vartoja alkoholį ar kitas svaiginančias medžiagas. Bet jau po 1 m. skaičius siekia 16 proc., po 2 m. – 22 proc. „Buvimas benamystės situacijoje skatina priklausomybės plitimą. Žmogus negali pakelti situacijos, labai nesaugiai jaučiasi būdamas gatvėje ir nemato kitos alternatyvos, kaip numarinti vidinius priekaištus, dėl sugriuvusio gyvenimo“, – aiškino M. Drūlia.
Su benamiais nuolat bendraujanti socialinė darbuotoja V. Šepikaitė teigė, kad alkoholis tampa tam tikra orumo išsaugojimo priemone. „Tai psichologinė savigyna. Reikia išgyventi gatvėje, reikia maitintis, bet jam gėda lįsti į konteinerį, tada jis sako: „Išgėriau, jau galiu lįsti į konteinerį, iš depozito jau galiu nusipirkti, ko man reikia. Blaivus jis mato, kaip į jį žiūri aplinkiniai ir nesiryžta tam žingsniui. Jie labai bijo badančių žvilgsnių“, – sakė V. Šepikaitė.
Milita pridūrė, kad benamystę išgyvenantis asmuo turi užsidėti šarvus, kur bebūtų, nes aplink jie mato daug smurto, kitų išnaudojimą, daug pykčio proveržių, pažeminimo, patyčių, konfliktų. „Turi atsiriboti, nes kitu atveju visko nepakelsi – priklausomybė – būdas izoliuoti save, kad galėtų pakelti esamą realybę“, – aiškino centro koordinatorė Milita.
Vaikai nežino, nes gėda
Benamystė prasideda nuo krizės: netenka darbo, išyra šeima ar kt. „Mes kiekvienas norime būti sėkmingos asmenybės.“
Benamių dienos centro lankytojai pasakojo, kad jų artimieji nežino, jog jie benamiai. „Yra tokių, kurie reguliariai bendrauja su šeima, vaikais, o tarkim sūnus net nenutuokia, kad vienas iš tėvų jau kelis mėnesius miega požeminėje perėjoje. Benamystę išgyvenantis mąsto: „Vaikai ir taip savo problemų turi, kam dar savo užkrauti? Gėda!“, – situaciją aiškino V. Šepikaitė ir pridūrė, kad benamis žmogus dar labai susitapatina su savo praeitimi, praeities pasiekimai tampa išgyvenimo strategija, jie sako: „O aš buvau bokso čempionas, aš pasiekiau tą ir aną, o dabar…“
Kiti benamystę išgyvenantys neslepia savo padėties nuo giminaičių, bet jau yra praradę jų pasitikėjimą, ne kartą nuvylę, tad atstumiami. „Skambinu į duris, tikrai žinau, kad dukra namie, bet durų man neatidaro…“, – benamio situaciją perpasakojo darbuotoja.
Kai kurie benamių giminaičiai užima aukštas pareigas visuomenėje, tačiau ryšiai su jais – nutrūkę.
Nuolat save kaltina
Darbuotojai pasakojo, kad kuo ilgesnis benamystės laikas, tuo sunkiau grįžti į normalų gyvenimą. Sunku ir kai aplinkiniai bado pirštais, tuomet apninka nuolatinis nesėkmės jausmas, savęs kaltinimas: „Man nepavyko, galėjau padaryti kitaip, galėjau padaryti dar kažką, o nepadariau…“
Aplinkos požiūris, pasak darbuotojų, irgi turėtų keistis – derėtų ne nuolat badyti pirštais ir laukti, kol benamiai patys susitvarkys, bet pradėti nuo pasisveikinimo, pakalbinimo. „Šių žmonių kilimas prasideda nuo jų orumo kilstelėjimo, nuo leidimo suprasti, kad jie irgi yra žmonės, verti pagarbos, kad jais kažkas tiki“, – aiškino centro koordinatorė.
Gatvėje – kaip mūšio lauke
Žiemą benamiai matomiausi laiptinėse, kur šilčiau, o vasarą į laiptines neina, nes ten patiria nemalonumų, yra išvaromi. Vasarą glaudžiasi apleistuose fabrikuose, kareivinėse, parkuose, miške, prie Kauno marių ir kt.
Benamiai patyrę įvairiausių atstūmimo, paniekos momentų. „Ar kada susimąstėte, ką reiškia, kai žmonės stengiasi jų nematyti, kuo greičiau praeiti, atsikratyti: „Tik eik šalin!“. Tai psichologiškai nėra lengva. Ir tai jiems tenka ištverti kasdien. Ar patys ištvertumėte?“, – pamąstyti prieš teisiant kitus ragino Milita. Anot specialistų, su benamiais geriausia bendrauti kaip su kitais piliečiais, neišskiriant.
Mindaugas aiškino, kad gatvė – iššūkių ir nesaugumo vieta: „Benamystę išgyvenantis asmuo ten jaučiasi kaip ant vinių.“
Ne tik gatvėje jie ujami, panašių reakcijų sulaukia ir valstybinėse įstaigose ar viešajame transporte, iš kurių yra išmetami už pakarpos, taip viešai pažeminant.
Atvažiuoja specialiai sumušti
Smurtas – viena sudedamųjų dalių, kalbant apie gatvės gyvenimą. Mindaugas pasakojo, kad yra žinomesnės vietos, kur glaudžiasi benamiai, tai žinodami kai kurie žmonės vyksta vakarais „pasilinksminti“: atsiveža jaunimą ir liepia mokytis kovos menų ant benamių. „Tai apgailėtina“, – komentavo centro darbuotojas.
Vienas lankytojas neseniai į dienos centrą atėjo be priekinių dantų, pasakojo, kad miegojo apleistame pastate, atvažiavo jaunimas ir įvyko „krikštynos“.
„Benamystę išgyvenantys žmonės tampa beteisiai, iš jų tyčiojasi, davę kelis eurus, kiti žmonės liepia padaryti kokį kvailą dalyką. Bet juk benamystę išgyvenantys irgi yra Lietuvos piliečiai, jie turi tokias pačias teises, kaip ir mes“, – sakė Milita.
Ieškant darbo šimtus kartų išgirdo: „Ne”
Anot specialistų, pirmiausia žmogus turi norėti susirasti darbą, pradėti kilti iš dugno, nuo šio suvokimo nustojama riedėti žemyn. Tada žmogus turi baigti 12 žingsnių programą anoniminių alkoholikų grupėje, kur vienas žingsnių liepia atnaujinti socialinius ryšius.
Benamių dienos centro darbuotoja Vitalija džiaugėsi, kad keli centro lankytojai pernai įsidarbino, o tai pareikalauja didelių pastangų. „Viena moteris po ilgo nedarbo laiko surado valytojos darbą mokykloje. Buvo tokia laiminga, kad gali, kad jai pavyko, kad vėl gali jaustis pilnaverčiu žmogumi! Iš tiesų, ši moteris pati ištraukė save už ausų iš benamystės problemos. Tai stiprios motyvacijos pavyzdys: ši moteris ateidavo į dienos centrą kiekvieną dieną, iškart sėsdavo prie kompiuterio ieškoti darbo. Buvome liudininkai, kaip jai skambinant šimtus kartų pasako: „Ne!“. Jai prireikė 1 m., kol rado darbą. Gal amžius, bendravimo stilius netiko. Tiek kartų išgirdus ne, nežinau kaip pati drįsčiau skambinti. O ji – drįso“, – kalbėjo socialinė darbuotoja V. Šepikaitė.
Kita sėkmės istorija – keli žmonės per metus išvyko į reabilitacijos centrus ilgalaikei – 1 m. truksiančiai reabilitacijos programai, kurią baigę galės pradėti naują gyvenimą.
Kaip gali padėti visuomenė
Anot pašnekovų, visuomenė benamiams padėti gali pirmiausiai nuo asmeninio santykio: pasisveikinti, jei turi drąsos – pakalbinti, nebijoti jų, nežiūrėti smerkiamu žvilgsniu, neapeiti ratais.
„Nebijokime būti bendražmogiški. Galime pakviesti benamystę išgyvenantį asmenį papietauti, nusivesti į kavinę. Įdomu kaip pats jausiesi? Ar daug tavyje tuštybės? Esu tą dariusi, tai nėra lengva, esi pilnas stereotipų. Jei nenori kviesti pietų – tai gal gali paėjėti iki artimiausios parduotuvės ir nupirkti žmogui maisto? Jei į ištiestą delną dedam pinigėlį, ar turim drąsos pažvelgti žmogui į akis? Nežiūrėkim, kaip į žemesnį“, – ragino Milita.
Benamystę išgyvenančius žmones sutikus gatvėje, pašnekovai ragino pakviesti į Partizanų g. 5 esantį dienos centrą.
Kokius 3 norus auksinė žuvelė išpildytų
Pašnekovai, kasdien bendraujantys su benamiais, neabejoja, jei benamiai auksinės žuvelės galėtų paprašyti 3 norų išpildymo – tai pirmiausiai tikrai nebūtų materialūs dalykai: prašytų žmogiškumo, pagarbos, orumo, kad neatstumtų šeima.
„Žinoma, namai irgi svarbu, tačiau benamystę išgyvenantis žmogus yra tokioje būsenoje, kad vien tik fizinis būstas – visko neišspręs. Reikia galimybių, priėmimo“, – svarstė Milita.
Kuo gali padėti verslininkai? Anot centro darbuotojų, pagalba daiktais gerai, tačiau dar svarbiau suteikti galimybes grįžti į darbo rinką, tarkim suteikti darbą kepykloje, fabrike ar kitoje įmonėje, kur iš pradžių nebūtų reikalauja itin didelio kruopštumo ir preciziškumo.
Kaip žinia, Vilniuje „Carito“ žvakelių fabrike benamiai pusmečiui įdarbinami, o socialinė komanda jam per tą laiką ieško kitos galimybės, kad atgavęs darbo įgūdžius – judėtų toliau ir grįžtų į normalų gyvenimo ritmą, kokį turėjo prieš išgyvenant benamystę.
