Lietuvoje gyvenantis olandų įmonės „GeoPhy“ biuro vadovas Adriaan Hoogduijn, kartu su žmona, fotografe Elze Hoogduijn mane įleido dar į neatidarytą galeriją, kol entuziastingai laukė atidarymo. O dabar, prieš metus gimusi idėja jau įgavusi fizinį pavidalą džiugina kauniečius ir miesto svečius – savaitgalį duris atvėrė netradicinė galerija „Nyčės ūsai“.
Dar prieš atsidarant galerijai buvo sulaukta pirmųjų lankytojų – kol vyko pasiruošimo darbai, durys dažnai būdavo pravertos ir užėję žmonės pasakydavo, jog nori kavos. Elzei tekdavo tik gūžtelėti pečiais ir pasakyti, kad dar nedirbame.
Adriaan: Geras ženklas, jog žmonės taip elgiasi – kažką kurdamas visuomet savęs klausinėji, ar žmonės užeis, susidomės.
Pradėkime nuo „ūsų“… Kaip sugalvojote tokį pavadinimą?
Elzė: Na, Adriaan, pasakok, nes tai gimė tavo galvoje. Vieną rytą, kadangi aš esu ta, kuri mėgsta pamiegoti gerokai ilgiau, buvau prižadinta jo džiaugsmingų šūksnių „Elze, Elze, privalai atsikelti, sugalvojau pavadinimą! Ateik prie šaldytuvo!“ Ant jo durelių buvo Adriaan pieštas Nyčė su milžiniškais ūsais. Ir iš pradžių aš nesupratau, kodėl „Nyčės ūsai“ tinka… Bet tada jis paaiškino ir viskas įgavo prasmę.
Adriaan: Mes nesame tradicinė galerija, tad ir nenorėjome pasivadinti „Galerija“, reikėjo kažko, kas žadintų smalsumą, kad užeiti norėtų ne tik tradiciniai galerijų lankytojai – juk menas yra smagus ir jį reikia atrasti kiekvienoje dienoje. Todėl ir pasirinkome šūkį „Kasdienybės menas“. O tada reikėjo idėjos pavadinimui, atspindinčios šį šūkį. Ir jeigu atkreiptumėte dėmesį į Nyčės ūsus…
Elzė: O jie tikrai nemaži ir puošnūs!
Adriaan: Ir meniški.
Elzė: O tai parodo, jog menas nebepriklauso elitui – tai yra kasdienybės detalė, kurią, pavyzdžiui, Nyčė sau kasdien nešiojosi po nosimi.
Papasakokite apie savo idėją. Ko čia rasime?
Adriaan: Kiekvienas kūrėjas čia turės savo nišą, bus galima sutikti skirtingų žanrų kūrėjų – turime skaitmeninio meno kūrėjų, iliustratorių, fotografų darbų.
Elzė: Skirtingi kūrėjai, skirtingas ir jų menas, tad stengsimės kiekvienam duoti šiek tiek asmeninės erdvės, gavome labai dėkingas patalpas, todėl galime sau leisti tokį kūrybinį išdėstymą, kai jie visi būdami kartu turės ir savo kampelį.
Adriaan: Visi menininkai, kurių darbus eksponuosime – lietuviai. Ir jie jauni – bet ne amžiumi, o jauna jų kūryba, taigi čia jų karjeros pradžia. Šios mūsų idėjos tikslas ir yra orientuotas į kūrėjus, kurių darbus turėtų išvysti platesnė visuomenės dalis. Mes siūlome menininkams vietą darbų eksponavimui susitardami, jog jų darbai turėtų būti įperkami eiliniam kauniečiui – išėjęs iš galerijos su meno kūriniu, dar turi turėti pinigų įprastam maisto prekių krepšeliui. Taip ir siūlome skleisti kūrėjo vardą – kažkas nusipirks meno dalelę, pasikabins ją namuose, kitam žmogui gal bus įdomu, iš kur tai, jis nuspręs pasidomėti.
Elzė: Labai dažnai galerijos nėra ta vieta, kur gali ateiti ir pasakyti: „Labas, žinau, kad nežinai, kas aš toks, bet žiūrėk, turiu puikių kūrinių.“ Galerijoms reikia turėti vardą, pasiekimų. Mūsų galerija nori suteikti galimybę tiems, kurių vardų ir pasiekimų dar niekas nežino. Nes dabar tai užburtas ratas – be patirties tau neleidžia įgyti patirties. Mes norime šį menininkų stigmos ratą sugriauti.
Adriaan: Mes ieškome kūrėjų, kuriems trūksta lėšų kūrybiniams projektams, arba kurie tiesiog nemato prasmės ir tikslo savo darbus spausdinti. Mes siekiame nebūti tik meno parduotuvėle – mes norime būti menininkų bendruomene, plėsti ir tikėtis, jog kūrėjai čia vis sugrįš su naujais darbais, galbūt sukurs kažką su kitais kūrėjais, kurių darbai čia taip pat kabės.
Elzė: Taip, labai svarbus bendradarbiavimas tarp kūrėjų. Su visais kūrėjais stengiamės sutitikti, susipažinti – kartais kalbame apie meną, o kartais tiesiog apie kavą, kurią mėgstame gerti. Teko susipažinti su viena kūrėja, gaminančia papuošalus iš cemento ir ieškojome idėjų, o tada prisiminiau, jog esu fotografavusi vieno architekto iš Šveicarijos darbus, kur irgi dominuoja cementas. Nusprendėme sukurti bendrą ekspoziciją, parodydamos faktą, jog cementas irgi gali būti gražus – tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip kūrėjai gali dirbti kartu.
Kaip surandate kūrėjus? Sakėt, kad jie neturi nei darbų sąrašo, nei vardų…
Elzė: Kai kuriuos pažinojau, kai kuriuos kūrėjus man parekomendavo, o dalį radau platformoje „Behance“. Prisijungiau ten, nustatymuose pakeičiau, jog man rodytų tik lietuvių kūrėjų darbus ir dairiausi. Sužavėjusių darbų autoriams tiesiog parašiau: „Sveiki, kuriame galeriją, gal norėtumėte bendradarbiauti?“
Adriaan: Žinoma, labai svarbu paminėti, jog jiems rašėme dar neturėdami galerijos, tad galima sakyti, jog ieškojome kūrėjų, kurie suprastų, jog tai tik didelio nuotykio pradžia, prie kurios kviečiame prisijungti. Dabar, kai viskas jau įgauna fizinį pavidalą, patys kūrėjai mums pradeda rašyti klausdami, ar būtų galimybė ir jų darbams atsirasti tarp šių sienų. O mes to ir tikimės, jog ateityje, ši vieta bus žinoma ne tik Kaune, bet ir platesniu mastu, ir menininkai patys norės eksponuoti darbus mūsų galerijoje. Žinoma, mes vadiname šią vietą galerija, bet jeigu pasidairysime į tipines, standartines galerijas, pastebėsime, jog mes labai skiriamės nuo jų. Mes bandome paprasčiau pažiūrėti į meną – čia turime ir poilsio zoną, kurioje bus galima prisėsti tiesiog paskaityti knygų apie meną, taip pat čia planuojame organizuoti filmų vakarus, koncertus, praktinius užsiėmimus, pavyzdžiui mokyti kaligrafijos meno, vesti meno terapijos paskaitas, Elzė labai nori fotografijos seminarų. Ši galerija nėra ta vieta, kur turėtum būti turtingas ir pasitempęs, jog išdrįstum užeiti. Pavyzdžiui aš visą gyvenimą mėgau meną ir lankymąsi galerijose, tačiau Olandijoje daugelis galerijų vos pravėrus duris mane nužvelgdavo nuo galvos iki kojų su lengva pašaipa lyg neturėčiau teisės ten užeiti – mūsų galerija ne tokia. Mes norime kurti dialogą tarp kūrėjų ir meno mylėtojų.
O kodėl pasirinkote Kauną?
Adriaan: Viskas prasidėjo nuo Elzės fotoreportažo iš mūsų kelionės po Italiją – „Abbandonato“, kuriame užfiksuoti XX amžiaus viduryje žemės drebėjimo sugriauti Apulijos, Kalabrijos, Sicilijos miesteliai. Po metus trukusios kelionės ir po knyga tapusio reportažo išleidimo Italijoje susituokėme ir, kaip jauniems žmonėms būdinga, nebeturėjome pinigų, tad mums labai pasisekė, jog Elzės močiutė turėjo neišnuomotą mažą butą Kauną, kuriame leido mums apsistoti. Tuo metu aš dirbau olandų kompanijoje „GeoPhy“ ir įtikinau vadovybę, jog mums reikėtų biuro Kaune, kurį mes praėjusių metų pabaigoje ir atidarėme, ir taip trumpas vizitas Lietuvoje tapo ilgalaikiu. Taigi, mes ir Lietuvoje norėjome išleisti Elzės projektą, apsilankėme galerijose, knygų leidyklose, tačiau visur mus pasitiko uždarytos durys – visiems reikėjo žinomų vardų ir pasiekimų sąrašo. Tada pradėjome galvoti – ar visiems menininkams taip būna? „GeoPhy“ biuras Kaune yra įsikūręs šalia „Kauno menininkų namų“, ten ir užsukome pabendrauti su menininkais, kurie prisipažino, jog susiduria su ta pačia problema.
Taip ir pradėjome gvildenti galerijos idėją. Patalpas surasti padėjo „Etapas Group“, kurie kaip tik buvo atidarę viešbutį šalia oro uosto ir susidūrė su problema ieškodami vietinių menininkų darbų – o būtent tą mes ir norėjome pasiūlyti su savo galerijos idėja. Reikalai po kiek laiko pradėjo judėti – gavome šias patalpas, pradėjome dirbti. „Etapas group“, leisdami mums susitelkti ties kūrėjais ir vietos populiarinimu, metus už patalpas leidžia nemokėti. Su „Nyčės ūsai“ mes jaučiame, kaip prisidedame prie „Kaunas 2022“, kai visus metus visos Europos dėmesys bus nukreiptas į Kauną, padidės turistų srautai ir tikrai bus žmonių, norinčių įsigyti vietinių menininkų, į kuriuos čia bus sutelktas visas dėmesys, darbų.
Elzė: Dabar mes kontaktuojame su Vilniaus Dailės akademija ir panašiomis kūrėjus rengiančiomis įstaigomis, nes dažnai pabaigę mokslus jauni žmonės yra pasimetę, klausia savęs, kas bus toliau. Taigi, mes norime būti atspirties tašku, ir ši idėja žavi ne tik mus, bet ir aplinkinius.
Susidomėjimas didelis.. Nebijote, kad pritrūksite erdvės?
Elzė: Esame tai apgalvoję ir planuojame menininkų rotaciją.
Adriaan:Ši galerija, kaip jau ir kalbėjome, taip pat bus ir meno kūrinių parduotuvėlė, taigi apsvarstome daug skirtingų scenarijų. Pavyzdžiui, jeigu vienas kūrėjas taptų labai sėkmingu ir greitai išparduotume jo darbus, turime kūrėjų sąrašą, kurie greitai galėtų užpildyti tuščią erdvę. Taip pat, kad lengviau būtų žmonėms, nes kartais tie patys kūriniai ant sienų gali pabosti, meno kūrinius nuomosime, juos bus galima pirkti ir išsimokėtinai. Tai ypač tiks įmonėms, kurios vis nori atnaujinti savo biurų sienas ir tokiu būdu didžioji dalis galerijos bus čia, bet dalis jos kartu bus ir visame mieste.
Elzė: Taip, kaip kūriniai keliaus po miestą, keliaus ir pačioje galerijos – planuojame ekspozicijas atnaujinti bent kas kelis mėnesius, tad žmonės čia galėtų užeiti ne vieną kartą, o kaskart apsilankę atrastų kažką naujo. Taip pat nesiruošiame įtikinėti kiekvieno apsilankiusiojo kažką pirkti – tiesiog užsukite, pasižiūrėkite, ką kuria vietiniai, jauni talentai.
Savo projektu patys prisidedate prie Kauno augimo… O kuo jus sužavėjo šis miestas?
Elzė: Kai pirmą kartą atsikrausčiau į Kauną tam, kad mokyčiausi gimnazijoje, mane sužavėjo miesto kompaktiškumas – visur galėjau nuvažiuoti dviračiu. Žavėjaus ir miesto jaukumu ir žalumu, mokiausi netoli Ąžuolyno, tad ir katinas gavo su šia vieta susijusį vardą – Gilius. Dabar, kai grįžau čia po septynerių, žvelgiu kitaip ir Adriaan dėka. Kaunas dabar modernios architektūros miestas. Miestas tikrai auga ir šiuo metu klesti – per paskutinius metus įvyko tiek pozityvių pokyčių ir viskas tik gražėja su kiekviena diena.
Adriaan: Kadangi užaugau ir ilgą laiką gyvenau Olandijoje, apsuptas didmiesčio gyvenimo, pirmas dalykas, kuris mane žavi Kaune, tai žaluma ir žaliųjų erdvių gausa. Rytais mėgstu bėgioti ir tai darau Santakos parke ir manau, kad vaizdai, kuriuos ten gali pamatyti, yra vieni gražiausių vaizdų dienos pradžiai – Olandijos miestuose tikrai sunku rasti vietą, kur ryte galėtum stebėti saulėtekį prie upės. Mano draugas iš Olandijos neseniai apsilankė čia, ir aš jau buvau apsipratęs su šiais vaizdais, tačiau jis man viską priminė. Su tuo pačiu draugu keliavome pro Lietuvą ir prieš septynerius metus – tada Kaunas nepaliko jokio įspūdžio, atrodė, kad miestas yra beveidis. Tačiau dabar, įvykus ir vis dar vykstant tiek renovacijos darbų, matant žaliuojančius dviračių takus, kuriamas naujas erdves laisvalaikiui – žavi ir dinamiškumas. Kaunas – miestas, kuris auga ir turi viziją, koks nori būti, ir man, kaip atvykusiam iš jau visiškai suklestėjusio miesto, yra smagu tapti šio augimo dalimi.
Dėkojame už pokalbį.
