Nuo 2013 m. sausio 8 d. iki vasario 14 d. Kauno Valstybiniame Dramos teatre veiks naujametinė Algirdo Petrulio (1915 – 2010), Klaudijaus Petrulio (g.1951) ir Jūratės Mykolaitytės (g.1954) paroda „Trys“. Joje pirmąsyk sugretinama šios šeimos dailininkų kūryba.
Algirdas Petrulis gimė 1915 m. Natiškių kaime, Biržų rajone. Dailininkas 1934–1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, buvo tapytojo Justino Vienožinskio mokinys. Vėliau studijavo Vilniaus dailės institute, beveik iš karto po studijų baigimo pradėjo jame dėstyti. A. Petrulio kūryba buvo įvertinta ne vienu svarbiu apdovanojimu (Nacionaline kultūros ir meno premija, LR Gedimino ordinu ir kt.), kai kurie kūriniai pripažinti XX a. Lietuvos tapybos klasika. 2010-aisiais dailininkas mirė savo kūrybos kraitėje palikęs gausų peizažų, natiurmortų, portretų ir abstrakčių kompozicijų palikimą.
„A. Petrulio drobėms būdingas turtingas, sodrus koloritas, vidinė darna ir harmonija. Akivaizdu, kad tapytojas nėra abejingas formos grožiui, muzikalumui. Parodoje pristatomi 2005 – 2007 m. dailininko darbai.
Tapybinė atspirtis gamtoje, polinkis abstrahuoti, paveikaus spalvinio skambesio ieškojimas nesvetimas ir tapytojo sūnui Klaudijui Petruliui. K. Petrulis neapsiriboja tapybos žanru: kuria koliažus, dekoratyvius objektus, jo paties pramintus kabėnakais, eksperimentuoja su laikrodžiais, suteikdamas jiems neįprastas moters, vyro ir kt. formas. Be to, skirtingai negu A. Petrulio kūrybai, kai kuriems šio dailininko kūriniams būdingas kandumas, ironija, persipynusi su sarkazmu, priešinimasis klasikinėms estetinėms vertybėms.
Dar labiau nuo tradicinės lietuviškosios dailės mokyklos nutolsta Jūratės Mykolaitytės kūryba. J. Mykolaitytė – miesto, Vilniaus, tapytoja. Tačiau jos paveiksluose persipynusios vakarietiškos kultūros ir dailės parafrazės pasirinktus motyvus paverčia sunkiai sutapatintinais su natūra, siurrealistinį sapną primenančiais, vaizdiniais. Virš preciziško, glotnaus jų paviršiaus dažnai prasklendžia griūties grėsmės, ramybės laikinumo nuojautos.
Parodoje „Trys“ susitinka labai skirtingi dailininkai, kurių nevienija nei tematika, nei stilistika. Įdomu tai, kad juos simbolišikai sujungia laikrodžių tiksėjimas – visi trys menininkai, bėgdami nuo keturkampio formato, yra bandę eksperimentuoti juos apipavidalindami”, – pasakoja menotyrininkė Ugnė Kraulaidytė.
