„Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.“ – teigia vienas iš projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ ambasadorių, fotografas Artūras Morozovas.
Pokalbis su Artūru – apie vaikišką blokinių kaladėlių pasaulį Kalniečių mikrorajone devyniasdešimtaisiais, kauniečių įvaizdžio dvilypiškumą ir dar neatrastus miesto kultūrinius klodus.
Gimėte ir augote Kaune. Kokie ryškiausi prisiminimai yra išlikę iš to meto Kauno?
Gimiau ir augau Kalniečiuose, viename iš miegamųjų miesto mikrorajonų, tad vaikystės prisiminimai tikriausiai apsiriboja mano ir gretimu kiemu tuometinėje Lukšio gatvėje, kur mama dar leisdavo nuklysti. Galima sakyti, jog beveik visa mano vaikystė ir prabėgo tarp tų betoninių kaladėlių. Ten, būdami vaikai, pasitelkdami fantaziją, atradome viską, ko mums tada reikėjo.
Žinoma, gyvenimas blokinėje kaimynystėje devyniasdešimtaisiais buvo su savais niuansais, kaip ir bet kokiame kitame mikrorajone. Buvo ir paaukotų mobiliųjų telefonų, ir atimtų monetų, tačiau visa tai priėmėme kaip visiškai normalią ir labai įdomią patirtį.
Dabar, praėjus tiek metų, aš nuolatos su tam tikra nostalgija grįžtu į Kalniečius, kur vis dar gyvena mano tėvai. Man šis rajonas atrodo patrauklus, netgi turintis kažkokią savitą estetiką, labai įdomus fotografiškai.
Ką Jums reiškia Kaunas?
Kaunas suformavo labai didelę mano asmenybės dalį. Niekad negalėčiau jo vertinti tik kaip gyvenamosios teritorijos. Nuo to laiko, kai man atsivėrė visas senamiestis, kai pradėjau dalyvauti miesto bendruomenės gyvenime, Kaunas man tapo labai gilus, labai platus.
Pradedant nuo industrinių, pramoninių rajonų, iki miesto parkų, senamiesčio, santūriojo modernizmo gatvelių, inteligentijos, akademinės bendruomenės, šis miestas yra itin įvairialypis. Tuo jis man ir įdomus. Niekada nenorėjau palikti Kauno.
Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos kuriame be galo daug stereotipų. O ką Jūs manote apie kauniečius?
Mano manymu, miesto sukišti į epitetus ar siauras charakteristikas tiesiog negalima. Pripažįstu, kad tikras kaunietis yra ir pasikėlęs, ir agresyvus, tačiau tuo pat metu jis yra labai išsilavinęs ir itin kosmopolitiškas žmogus. Kauniečiai yra labai patriotiški ir kultūringi. Į kauniečio sąvoką man telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės ir be tos grubiosios pusės tiesiog nebūtų šio miesto cinkelio. Tame yra labai daug žavesio.
Be abejo, vis dar susiduriu su tuo, jog Kaunas vertinamas remiantis gūdaus sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų apybraižomis, tad ir kauniečiui lipdoma treninguoto asmens etiketė. Vis dar taip manančius labai noriu pakviesti į Kauną pasivaikščioti po Žaliakalnį ar Laisvės alėją ir iš naujo įvertinti kauniečio įvaizdį!
Ar Kaunas patrauklus menininkams?
Kai aš, būdamas vyresnėse klasėse, o vėliau ir studijuodamas VDU menų fakultete, patekau į tą kultūringąją Kauno menininkų bendruomenę, suvokiau, jog ji yra labai išskirtinė. Kauno meno grynuolis yra švelniai nugludintas, bendruomenė nėra didelė, labiau kompaktiška – tu ją gali nesunkiai atrasti. O kadangi Kaune yra daug akademinių įstaigų, universitetų – tuo pat metu ji yra ir akademiška, aristokratiška. Būti menininku Kaune – ypač įdomu. Čia labai daug dar neatrastų klodų ir galimybių veikti. Taip pat kauniečiai yra labai žingeidūs ir išlavinę, tad menininkas jaučiasi priimtas, įvertintas ir yra nuolat palaikomas.
Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Kokias miesto stiprybes įžvelgiate?
Be abejo, pirmiausia – miesto praeitis, kuri gyva šiandien – tarpukaris. Mūsų tautinio formavimosi, aristokratijos pradžia. Antra – akademinė bendruomenė ir universitetų gausa. Na ir galiausiai – Kauno geografija. Tai išskirtinėje, pagoniškoje šventoje vietoje, dviejų upių santakoje, įsikūręs miestas.
Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ čia užgimė tikrai neatsitiktinai ir tai visai manęs nenustebino. Manau, jog po šio projekto įgyvendinimo Kaunas pakylės į dar kitą kultūrinį lygį, kuris bus matomas ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams. Taip pat manau, jog Kaunas labai stipriai sustiprės akademiškai. Jau greitai studijos čia taps prestižu.
Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.
Kokius pokyčius pastebite Kaune?
Regiu Kauną kaip labai gyvą miestą. Kadangi pastaruoju metu itin daug keliauju, kas kartą grįžęs čia daug ką pastebiu. Ne tik vizualius dalykus, tokius kaip sutvarkytos gatvės ar iškilę nauji pastatai, bet ir žmonių bendruomenes, jų nuveiktus darbus, čia užgimusias naujas iniciatyvas ir nuoširdų bei atvirą miestiečių palaikymą joms.
Ko palinkėtumėte miestui?
Kadangi esu fotografas, labai tikiuosi, kad Lietuvos reportažinės, dokumentinės fotografijos centras sugrįš į Kauną. Galbūt netgi ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono. Taip pat tikiu, kad Kaunas ilgainiui įgaus kritinį svorį šalies kultūros kontekste dėl čia veikiančių įstaigų, menininkų bendruomenių, galerijų, teatrų ir, žvelgdamas visos Europos mastu, pritrauks žmonių, įvairiai praturtinančių miestą.
Regiu Kauną kaip itin kosmopolitišką miestą, kuriame sutelpa be galo daug tautybių, tačiau tuo pat metu – lietuvišką – svetingąja savo prasme.
