Gruodžio 6 dieną per visą žemės gaublį nusirito akcija „Help Portrait“, kurios tikslas – sutelkus fotografų, vizažistų ir kirpėjų savanorių komandą – portretu pradžiuginti į socialinę atskirtį patenkančius asmenis: kūdikių ir vaikų globos namų auklėtinius; senelių namų gyventojus; žmones, turinčius negalią; sunkiau besiverčiančias daugiavaikes šeimas; benamius ir pan.
2008 m. žvaigždžių fotografo Jeremy Cowart sugalvotas projektas „Help Portrait” (pagalba portretu, – aut. past.) ragino išsirinkti herojus, nufotografuoti ir įteikti po asmeninį portretą. Kasmet, gruodžio mėnesį vykstančios akcijos esmė – padaryti portretus žmonėms, kurie negali sau to leisti, išnaudojant profesionalų įgūdžius vietos bendruomenėje.
Šeštadienį portretų virusas pasklido po pasaulį. Akcija per gyvavimo metus jau aplankė daugiau kaip 70 šalių. Lietuvoje iniciatyva tądien vyko ne tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet ir mažesniuose: Marijampolėje, Ukmergėje, Plungėje ir kt.
Kauniečiai dovanojo 94 portretus
Kauniečio fotografo Jono Danielevičiaus suburta savanorių komanda – trijų fotografijos meistrų: pačio, Jūratės Povilavičienės ir Eglės Dubauskaitės – Jakučinskienės; grupės vadovės ir administratorės Dainės Rinkevičiūtės, vizažistės Editos Tamošiūnienės, kirpėjos Aušros Stančiauskienės ir istorijų fiksuotojos Skirmantės Javaitytės – portretų dieną surengė Strėvininkų socialinės globos namuose (Kaišiadorių r.), kur gyvena asmenys su proto ar psichine negalia.
Užkonservuoti šypseną nuotraukoje čia susirinko 70 globos namų gyventojų, iš 219. Per penkias valandas padaryta 700 kadrų, iš kurių atspausdinti bus 94.
Nuo pat ankstyvo ryto Strėvininkų soc. globos namuose, kurie įsikūrę dar XVII a. kunigaikščio Oginskio statytuose rūmuose, nekantriai mindžikavo išsipuošę dalyviai: moterys su šukuosenomis, makiažu ir spalvingais drabužiais, vyrai – pasitempę, su kostiumu ar marškiniais. Dienos herojai prieš fotografų komandą jautėsi drąsiai: tvirtai žiūrėjo į objektyvą, dauguma šypsojosi, o dalis iškart kvietė prisijungti mylimuosius, draugus ar auklėtojus – dvigubam portretui.
Asmenukės – neprilygsta
Antrą kartą akcijoje dalyvaujantis fotografas Jonas Danielevičius pasakojo apie „Help Portait“ išgirdęs dar gyvendamas Amerikoje (prieš 5 m., – aut. past.) ir iškart susidomėjęs.
„Šiandien yra žmonių, kurie portreto neturi jau 10-20 m., o gal net visą gyvenimą! Bet jis itin vertingas: ir pačiam smagu pasižiūrėti, ir giminėms ar jau suaugusiems vaikams parodyti. Ten įamžinama šeimos kartų istorija“, – sakė J. Danielevičius ir pridūrė: „Su telefonais dabar visi prisidaro mėgėjiškų portretinių nuotraukų, vadinamųjų asmenukių, bet mažai kas jas atspausdina, dažniausiai, po kiek laiko tiesiog ištrina. Tad, kokia jų vertė?“.
Skeptikams fotografas patarė pirmiau sudalyvauti panašiose akcijose, o tik po to daryti išvadas. „Tokios iniciatyvos visada pasiteisina, o ir jausmas – nerealiai geras!”, – patikino fotografas.
Laimingas – kai sveikas?
Fotosesijos metu kalbinti herojai tikino, kad ši diena jiems – išskirtinė: „Šiandien šventė!“.
27-tus metus čia gyvenanti kaunietė audėja Irina (42 m.) tikino, kad nuotrauka jai labai brangi: „Joje išlieka neįkainojami prisiminimai. Koks žmogus laimingas? Svarbiausia sveikata, taip pat jis turi neliūdėti, džiaugtis gyvenimu. Ar aš laiminga? Taip, 100 procentų!“.
Visgi, šnektelėjus ilgėliau – atsiskleidė ir ne tokios linksmos dalyvių nuotaikos.
25-erius metus čia gyvenantis kaunietis, buvęs vairuotojas Valentinas (67 m.) labai džiaugėsi šeštadienio svečiais, tačiau kalbai pasisukus apie asmeninį gyvenimą – šypsena persimainė į liūdesį:
„Mano gyvenimas buvo džiaugsmo kupinas… iki nelaimės prieš 20 m., kai netyčia nuslydau nuo laiptų ir tapau I grupės neįgaliuoju (susigraudina, – aut. past.). Esi sveikas – esi ir laimingas“, – konstatavo vyras.
Atskirtis mažėja
20 m. Strėvininkų socialinės globos namuose socialine darbuotoja dirbanti Vilma Klidzienė pastebėjo, kad per pastaruosius 4 m. visuomenėje atsirado daugiau tolerancijos žmonėms, turintiems proto, psichinę negalią: „Atskirties riba vis plonėja, ir tai džiugina“.
Specialistė džiaugėsi, kad „Help Portrait“ pirmąkart užsuko ir į šią įstaigą: „Iškart matėsi, kad akcija pozityviai veikia dalyvius, buvo tiek daug nuoširdžių šypsenų! Panašių iniciatyvų ne tik galėtų, bet ir turėtų vykti daugiau“.
V. Klidzienės teigimu, kuo įvairesnė šių namų gyventojų veikla, kuo daugiau lankytojų – tuo jie gyvena pilnavertiškesnį gyvenimą, o tai, pasak pašnekovės, ypač svarbu visą savo gyvenimą čia praleidžiantiems asmenims.
Dalyvaus vėl
„Fotosesijos herojų emocijų buvo milijonas: nuo džiaugsmo, šėliojant prieš objektyvą, iki ašarų, nes atseit per mažai dėmesio kažkam atseikėta. Arba, stovi koks vienas įsitempęs, veidas susiraukęs, bet tik prieik arčiau, pakreipk galvą, palytėk skruostą, pagirk – jau iškart plačiai nusišypso, veidas suspinduliuoja!”, – pasakojo pirmąkart akcijoje „Help Portrait“ dalyvavusi fotografė Jūratė Povilavičienė.
Viena šventė fotografuotis, o kita – gauti nuotraukas: „Herojai po keliskart perklausdavo kada gaus atspausdintus portretus”, – įsiminė fotografei.
J. Povilavičienė samprotavo, kad socialinių akcijų reikėtų daugiau, tuomet žmonės, turintys negalią, greičiau integruotųsi į visuomenę.
Antrą kartą akcijoje dalyvavusi kirpėja Aušra Stančiauskienė skaičiavo per keletą valandų sušukavusi apie 25-ias moteris, o štai vyrai jos paslaugų neprašę: „Vyrai sakė „mes ir taip gražūs!“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė.
Didelio skirtumo tarp sveikų ir turinčių negalią moteris nepastebi: „Jie skiriasi, bet tik šiek tiek. Kai myli darbą – neskirstai. Ir išvis, labai gera šiandien čia savanoriauti, širdy taip šilta!“.
Visa Kauno „Help Portrait“ komanda patikino, kad kitąmet ir vėl dalyvaus akcijoje.
Ką tik atspausdintų ir įrėmintų 15 su 20 cm dydžio portretų, Strėvininkų socialinės globos namų gyventojai sulauks antradienį.
