Sekmadienio rytą Kėdainių centrinėje Rinkos aikštėje vyko išskirtinė praktinė pamoka – tikra kūrybinė šventė, kurioje lietus tapo ne priešu, o įkvėpimu.
Kaip sako organizatoriai, pamokos gali vykti ne tik klasėje. Kartais jos persikelia į netikėtas erdves – pavyzdžiui, miesto aikštę.
„Lietus gali užklupti bet kur: kelionėje, viešame renginyje ar net vestuvėse. Tačiau net ir tada norisi išsaugoti emocijas ir akimirkas nuotraukose. Kaip fotografuoti per lietų? Kaip neišsigąsti balų ir pilko dangaus, o juose atrasti grožį ir istoriją?”, – dalijasi organizatoriai.
Nors mokslo metai jau pasibaigė, Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų fotografijos programos dalyviai, vadovaujami mokytojo Algimanto Barzdžiaus, nenustoja kurti. Jie toliau lavina praktinius įgūdžius – ruošiasi ne tik vasaros kelionėms, bet ir netikėtiems iššūkiams.
Vienas jų – kūrybinė mokomoji fotosesija dirbtiniame lietuje, pasitelkus ugniagesių komandą. Jie ne tik padėjo sukurti vandens efektą, bet ir supažindino dalyvius su gelbėjimo technika bei ugniagesio gelbėtojo darbu.
Vanduo plūdo iš gaisro gesinimo žarnų, kurdamas ypatingas, ekstremalias sąlygas, o judesys ir emocijos liejosi laisvai.
Prie fotosesijos prisijungė karatė klubo sportininkai, baleto ir šiuolaikinio šokio šokėjos, drąsūs modeliai bei suaugusiųjų fotografijos programos dalyviai ir fotografai.
Judesys, muzika, šypsenos ir bendrystė susiliejo į vieną kūrybinį impulsą. Dirbtinis lietus tapo šokio partneriu, vizualios scenografijos dalimi ir iššūkiu, kuris paskatino išeiti iš komforto zonos.
Daugeliui tai buvo ne tik fotografavimo užduotis, bet ir asmeninis išgyvenimas – kai emocija stipresnė už oro sąlygas, o kamera tampa dar viena bendravimo forma.
Kaip ir daugelis ankstesnių iniciatyvų – tokių kaip fotosesija dvare, „Ugnies akcija“ toje pačioje aikštėje, kūrybinis portretas su vandeniu ar net kava kaip bendravimo simbolis – ši idėja gimė iš nuolatinio siekio peržengti įprasto ugdymo ribas.
Tokios iniciatyvos būtų neįmanomos be nuoseklaus fotografijos mokytojo Algimanto Barzdžiaus darbo, visos mokyklos bendruomenės įsitraukimo ir direktorės Jovitos Buinevičienės palaikymo.
„Mes nestabdome net per atostogas. Kūryba turi vykti ne tik klasėje. Ji gali išeiti į miestą, į tikrą gyvenimą – su visais jo netikėtumais“, – šypsodamasi teigė direktorė.
Dalyviai dalinosi įspūdžiais
„Sekmadienio rytas Kėdainiuose. Vos tik pradeda rinktis žmonės – viskas pasikeičia. Šilti veidai, juokas, pasisveikinimai. Po kelių minučių – lietus. Dirbtinis. Tačiau emocijos – labai tikros”, – dalijasi organizatoriai.
Vienus lydėjo jaudulys ir netvirti žingsniai, kitus – smalsumas. Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų fotografijos programos lankytoja Sabina pasakojo, kaip pirmieji lietaus lašai atgaivino mintis ir sukėlė šypseną. Kitai merginai,- Vaidai, atrodė, kad ši atsidūrė kino juostoje – „Karate vaikis“, „Šokis lietuje“ ir „Gulbių ežeras“ viename.
Kažkas žavėjosi grakščiais balerinų mostais, profesionaliais karatė judesiais, šokiu po tekančiu vandeniu. Kiti fotografavo – gaudė emocijas, šviesą, drąsą. O dar kiti tiesiog buvo: su šypsenomis, išdrįso sušlapti, pamatyti vieni kitus kitaip.
„Kiekviena akimirka – kupina natūralių emocijų ir šypsenų iki ausų“, – sakė programos lankytoja Daiva.
„Jaudulys dingo, kiekvienas fotoaparato paspaudimas tapo tylia muzika“, – pridūrė Sabina.
„Nuostabus projektas. Buvo labai smagu“, – džiaugėsi lankytoja Sandra.
„Tai buvo tikra vasaros šventė!“ – teigė Rūta.
„Šokis vandens pursluose įgavo naują pavidalą“, – pastebėjo Laura.
„Šiandieninė patirtis – neįkainojama. Prieš dvejus metus parašytas prašymas mokytis Dailės mokykloje – vienas geriausių sprendimų mano gyvenime“, – pasidalino Gintarė.
Julija prisipažino:
„Jaučiausi kaip po terapijos sielai. Tarsi į kitą pasaulį pakliuvau.“
„Labai daug minčių buvo prieš stojant prieš kameras, tačiau daug šalto vandens labai lengvai jas nuplovė ir liko tik visiškas savęs pajautimas bei judėjimas kartu su vandeniu. Buvau net pamiršusi, kad aplinkui yra daug kamerų, fiksuojančių kiekvieną judesį – liko tik noras ištaškyti kuo daugiau vandens ir parodyti, kad galima šokti bet kokiomis sąlygomis. Nors vanduo buvo ledinis, po fotosesijos visai nesijautė šalta – jaučiau tik plačią šypseną ir pasimėgavimą tokia nekasdiene, neįprasta patirtimi“, – pasakojo Aistė.
Tuo tarpu Edita grįžo namo su šypsena ir pilnu fotoaparatu nuotraukų, sakydama, kad nori kartoti vėl, o Milda labai džiaugėsi pakviesta į tokią smagią ir šlapią fotosesiją: „Buvo labai smagu, o vanduo atgaivino.“
Vaida džiaugėsi judesiu ir bendryste, o Gražina apibendrino:
„Svaigintis galima nuo gerų žmonių. Nuo atmosferos, kuri pakylėja – be pagirių, bet su ilgam išliekančiu jausmu.“
Aušrai šis rytas prasidėjo nuo džiaugsmo pliūpsnio vos išlipus iš automobilio: „Tiek žmonių miesto aikštėje privertė pasitempti. Gaisrininkų komanda – superinė! Fotografų ir modelių darbas – nuostabus. Tokia idėja puošia ir garsina Kėdainius.“
„Visa tai galėjo vykti Algimanto entuziazmo, vienijančių idėjų dėka. Ne pirma akcija, kurioje dalyvauju – fantastika! Tai buvo galimybė pabūti tikrame ‘čia ir dabar’”, – pastebėjo Audrius
Šilti stebėtojų atsiliepimai
„Labai džiaugiausi, kad galėjome iš šono stebėti vakar vykusį projektą. Nors buvau tik stebėtoja, ore tvyrojo jauki, draugiška atmosfera. Viskas suplanuota ir sustyguota – darbai vyko be jokios įtampos, tiesiog mėgaujantis tuo, ką darote. Tikrai buvo įdomi patirtis – pamatyti fotosesijos užkulisius ir stebėti, kaip gimsta gražios nuotraukos. Balerinoms, kurios dalyvavo, tai buvo dar viena nauja patirtis. Ačiū, kad dukra galėjo sudalyvauti tokioje fotosesijoje, o aš turėjau galimybę visa tai pamatyti. Grįžome su šypsenomis veide ir pasikrovėme teigiamomis emocijomis“, – įspūdžiais dalinosi Daiva.
„Aš, kaip mama, iš savo pusės pridėsiu, kad buvo nuostabu stebėti tokį reginį – labai jautėsi ramybė, profesionalumas bei nuoširdus požiūris į darbą visų, dalyvavusių šiame projekte. Vanduo, judesys, saulė – viskas susiliejo į harmoningą visumą, tad dabar labai lauksime rezultatų, kurie, net neabejoju, bus nuostabūs. Tai – tikras prisiminimas, kuris liks ilgam ne tik nuotraukose, bet ir širdyje. O dabar… lauksime kvietimo į stebuklą su ugnimi!“ – Renata.
Ši fotosesija – ne tik apie vaizdus. Ji – apie žmones. Apie ryšį. Apie tai, kaip lietus gali tapti ne priešu, o džiaugsmo šaltiniu, kuriame gimsta drąsa, kūryba ir bendrystė. Diena paliko šlapius batus, pilnas atminties korteles ir didelį norą – kartoti vėl.
