Antradienio vakarą Nacionalinio Kauno Dramos teatro scena prisipildė juoko, prisiminimų ir apsikabinimų – vyko „Mano teatras“ mokyklėlės 25-tas jubiliejus. Gimtadienio šventėje „Kelias į teatrą” susirinko esami auklėtiniai, pedagogai, sugrįžo ir buvę mokiniai. Didžiojoje scenoje paskutinį kartą atgijo Inesos Paliulytės spektaklių „Liūdnas Dievas“ ir „Anderseno gatvė“ motyvai.
Prisiminimų ir meilės kupina šventė
Šventėje mokyklėlės bendruomenė stebėjo G. Aleksos režisuotą teatralizuotą renginį „Kelias į teatrą“. Scenoje atgimė ryškiausi spektaklių „Liūdnas Dievas“ ir „Anderseno gatvė“ momentai, kuriuos atliko esami mokyklėlės auklėtiniai. Jubiliejinėje programoje buvo rodoma ir filmuota medžiaga iš senųjų spektaklių, priminusių mokyklėlės istoriją.
Teatro mokyklėlės senbuviai negailėjo gražių žodžių mokyklėlės pedagogams. Dėkojo už meilę, rūpestį ir tikėjimą. „Nesitikėjau, kad prieš 10 metų atvėrusi duris atrasiu ne tik sceną, bet ir antruosius namus“, – su džiaugsmo ašaromis akyse sakė viena auklėtinė.
Pasak mokinių, „Mano teatras“ tai lopšys, kurio kiekvienas skliautas alsuoja meile ir kultūra“.
Po renginio visi vaišinosi žymiaisiais ilgametės mokyklėles direktorės, aktorės N. Lepeškaitės blynais, kuriuos mažieji aktoriai skanaudavo spektaklyje „Liūdnas Dievas“.
„Mano teatras“ – pirmieji žingsniai scenoje
Tūkstančiams mažųjų kauniečių mokyklėlė „Mano teatras“ tapo vieta, kur prasidėjo kelias scenoje ir gimė meilė teatrui, dažnai lydinti juos visą gyvenimą. Mokyklėlės auklėtiniai ne tik kūrė, bet kartu su savo pedagogais Nijole Lepeškaite, Inesa Paliulyte, Rasa Sviderskiene, Gildu Aleksa ir kitais, vaidino spektakliuose „Laisvės alėja – sekmadienis”, „Kas liepynėj išsipynė”, „Anderseno gatvė”, „Liūdnas Dievas“, „Astrida“.
Teatras, ugdantis jaunus žmones
Apie tai, kaip viskas prasidėjo, kuo ši mokyklėlė tapo vaikams, jų tėvams ir pedagogams – pokalbis su aktore, režisiere ir vienos iš „Mano teatras“ mokyklėlės įkūrėjų, Inesa Paliulytė.
„Tuometinis Kauno dramos teatro vadovas, kompozitorius a.a. Vidmantas Bartulis pasiūlė aktorei Nijolei Lepeškaitei sukurti teatro mokyklą teatre. Nijolė pasikvietė mane, Egidijų Stanciką, Rasą Sviderskienę (šokių mokytoją) ir pradėjome dirbti. Teatras mums net algeles mokėjo. Vaikų buvo nedaug, bet visi buvome „užsidegę“! Pradžioje vyko tik edukacijos, gimė teatro festivalis „Mes be teatro negyvensim” skirtas teatro mokytojams ir moksleiviams. Žygiavome Laisvės alėja su mokyklėlės vėliava, rengėme teatro dirbtuves, skaitėme paskaitas, žodžiu – mūsų buvo daug!“
Neužilgo gimė ir pirmasis miuziklas „Laisvės alėja – sekmadienis“, režisuotas mokyklėlės įkūrėjos.
„Miuzikle vaidino apie 70 vaikų ir jų tėvelių. Muziką kūrė, beveik visų mano būsimų spektaklių kompozitorius Raigardas Tautkus, scenografiją, visų spektaklių dailininkė Kotryna Daujotaitė. Vaidino ir visi mokyklėlės pedagogai. Taip vaikai atrado teatrą, pajuto atmosferą, augo nauja teatralų karta.
Štai taip ir prasidėjo, visi „užsikrėtėme“ supratę, kad vaikams reikia pasirodyti, būti, jaustis reikalingiems. Teatras augina asmenybę, ugdo vaizduotę ir disciplinuoja.
Po to pasirodė spalvingas R. Skučaitės ir Z. Bružaitės miuziklas „Kas liepynėj išsipynė“ – prisimena I. Paliulytė.
„Ilgametė mokyklėlės direktorė Nijolė Lepeškaitė mane skatino statyti naują spektaklį, nes vaikams reikia vaidinti. O kaip statyti, juk pjesių 200-tams vaikų tikrai nėra. Teko rašyti pačiai.“
Taip atsirado spektaklis „Anderseno gatvė”, mano mėgiamoje teatro Ilgojoje salėje. 2006 m. spektaklis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklį vaidinome beveik 17 m. Suvaidinta 132 spektakliai. 2008 m. Pasirodė „Liūdnas Dievas“, spektaklis buvo nominuotas už režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“, apdovanotas „Fortūnos“ prizu, Dalios Tamulevičiūtės vardo prizu. Spektaklis suvaidintas 107 kartus. 2012 m. Didžiojoje teatro scenoje gimė „Astrida“ – pasakoja režisierė.
„Visus mūsų spektaklius vienijo amžinas klausimas, kaip, kokiu būdu tampama kūrėju? Kaip skurdžius, visų niekinamas H.K. Andersenas tampa žinomu visame pasaulyje rašytoju? („Anderseno gatvė“) Kaip daktaras, rašytojas, humanistas Janušas Korčakas („Liūdnas Dievas“) paaukoja savo gyvybę, žūdamas Treblinkos mirties lageryje kartu su savo vaikų namų augintiniais. Arba iš kur gimė nuostabios Astridos knygos vaikams, juk ji buvo namų šeimininkė, augino vaikus ir tik susirgus dukrytei ėmė ir pasekė jai pasaką apie „Pepę – Ilgą kojinę“, o juk jai buvo 36 metai.
Pagrindinė visų spektaklių tema kūrėjas, šeima, meilė, ištikimybė, artimųjų šiluma. Galiu drąsiai teigti, kad Dekalogas buvo visos mokyklėlės egzistencijos pagrindas“, – apibendrina I. Paliulytė
Pirmieji žingsniai
Pradžioje mažuosius teatralus ir pedagogus glaudė įvairios teatro patalpos. Šviesios atminties parlamentarės Dalios Teišerskytės rūpesčiu, Seimas skyrė lėšas teatro pastato (sandėlio) remontu, į kurį su džiaugsmu įsikraustė teatro mokyklėlė.
„Čia prabėgo šviesiausi mūsų metai, repetuojant, šokant, net piešiant. Čia dirbo nuostabūs pedagogai: Nijolė Lepeškaitė, aš – Inesa Paliulytė, a.a. Daiva Rudokaitė, Rasa Magilaitė Sviderskienė, Egidijus Stancikas, Tomas Erbrėderis, Arvydas Lebeliūnas, Gildas Aleksa,Henrikas Savickis, Arnas Ašmonas ir kt.“, – pasakoja pašnekovė.
Spektaklių sėkmė ir blynais kvepianti scena
„Mūsų principas buvo spektakliuose visada vaidinti kartu su savo vaikais. Mudvi su Nijole buvome kaip kumštis. Nijolė administravo, dirbo su vaikais, repetavo, rengė kalnus vaikų prieš spektaklius, ji buvo mūsų ramybės uostas. Aš gi, rašiau, režisavau, kūriau ir buvau skatinama tai daryti, nes viso to reikėjo vaikams. Juk mūsų spektakliai visada buvo anšlaginiai.“
„Į „Liūdną Dievą“ bilietus gauti buvo problema. Šiame spektaklyje buvau sugalvojusi, kad namų kvapą turi įkūnyti blynų kvapas, kuriuos čia pat scenoje ir kepdavo Nijolė. Bet, suprantama, kad scenoje neiškepsi blynų 200-tams vaikų, tai Nijolė Lepeškaitė per 13 metų iškepė apie 10 000 blynų savo virtuvėje, kad spektaklyje pusryčių scenoje būtų kertami blynai iš paskutinių miltų. Bet scena kvepėjo namais. Mes neskaičiavome laiko, mes dirbome vaikams, nes meilė vaikui buvo mūsų variklis“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.
Šį 25 metų kelią teatro pedagogė įvardina kaip laikotarpį, kuriame tarnystė vaikui buvo svarbiausia.
Mokyklėlės ateitis ir atsisveikinimas
Apie teatro mokyklėlės ateitį ji kalba ramiai. Pandemijos metu, spektakliai vis dar buvo rodomi, juk tai buvo Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuaro dalis. Tačiau vėl prasidėjus darbams, vaikai pamatė lietuje mirkstančias spektaklių dekoracijas, tapo aišku, kad visi spektakliai buvo nurašyti – jų nebeliko.
„Šiandien, tarsi padedame tašką, bet vaikams suteikta galimybė išeiti į sceną, pajausti jaudulį, patirti teatro stebuklo žavesį. Viskas turi pradžia ir pabaigą. Mes plojame savo vaikams, jų tėvams, mes lenkiamės mūsų žiūrovams ir atsisveikiname su paskutiniu teatro mokyklėlės renginiu „Kelias į teatrą“.“
Jubiliejinė šventė „Kelias į teatrą“ tapo ne tik atsisveikinimu, bet ir padėka visiems prisidėjusiems, kūrusiems ir augusiems kartu su teatro mokyklėle. Teatro mokyklėlės pedagogų indėlis į vaikų ugdymą išlieka itin reikšmingas auklėtinių atmintyje ir Kauno kultūrinėje tapatybėje.
