Prokuratūros fiasko Vilniaus apylinkės teisme, atkakliai mėginant prilipdyti nusikaltėlio etiketę komikui Olegui Šurajevui, sustiprino abejones dėl kai kurių šios institucijos pareigūnų veiksmų itin opiais klausimais – nepagrįstas aktyvių Ukrainos rėmėjų persekiojimas, „siuvant” jiems bylas vieną po kitos ir tuo pačiu užsimerkimas prieš tuos, kurie neslepia savo kolaboracinių polinkių, noro prisidėti prie Lietuvos naikinimo Rusijos užpuolimo atveju, taškosi grasinimais apie šios teroristinės valstybės kariuomenės įvedimą į Lietuvą, kelia išties didelį nerimą.
Vilniaus prokuroro Šarūno Šimonio laikysena O. Šurajevo byloje nesiliovė stulbinti nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki pat išteisinamojo nuosprendžio, kuris buvo paskelbtas praėjusią savaitę – ypatingai rėžė ausį baigiamoji kalba teisme, kurios metu Š. Šimonis pareiškė, kad jeigu nukentėjusiuoju pripažintas vilnietis Vadimas Butrimas net ir palaiko Rusiją, priešingai galvojančio O. Šurajevo nuomonė nebūtinai turi būti pati teisingiausia ir nekvestionuojama.
Ne, jums neprisisapnavo: vienos svarbiausių valstybės institucijų atstovas, prokuroras, akivaizdžiai leidžia suprasti, kad, girdi, dar neaišku, kas yra kaltas dėl karo Ukrainoje ir jo siaubingų padarinių, kas atsakingas už klaikią invaziją, už kruviną ekspansiją, masines žudynes ir griuvėsius, kuo šiurkščiausią tarptautinės teisės sumindymą, ir dar nežinia, ką čia teisinga būtų palaikyti.
Būtent toks įspūdis susidaro, paskaičius Š. Šimonio žodžius, po kurių moralinės dėmės nuo savo mantijos jis jau nebenusigramdys.
Rusijos keliamos tolesnių ekspansijų grėsmės, jos nesibaigiančių provokacijų, grasinimų, įtampos kurstymo, siekių plėsti karo židinius, okupuoti Baltijos valstybes fone tokie prokuroro pasisakymai verčia smarkiai apsižnaibyti sau rankas, kad įsitikintum, jog šis procesas vyksta Lietuvoje, o ne Rusijoje ar jos sąjungininkėje Baltarusijoje.
Kalbant apie teisinius aspektus – visi prieš O. Šurajevą mesti kaltinimai šmeižtu, neteisėtu informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimu ar panaudojimu, žmogaus veiksmų laisvės varžymu, subliūško, sproginėdami teismo salėje lyg oro burbulų spiečius.
Bylos epizodai verčia akis išplėsti iš nuostabos: pavyzdžiui, O. Šurajevas pamatęs teroristinės šalies vėliavą V. Butrimo automobilyje (nors pats V. Butrimas aiškino, kad tai ne Rusijos vėliava, o tiktai „spalvota vėliavytė“, bet tai anaiptol neskambėjo įtikinamai), apklijavo mašiną ukrainietiška atributika, ir tai prokuratūros buvo įvertinta kaip „psichinė prievarta“.
Taip, prokuratūros „argumentus” atmetusį teismo verdiktą dar galima apskųsti, bet byla susiūta tokiais baltais siūlais, kad vargu ar skundai pakeistų padėtį.
O. Šurajevas nepagrįstai buvo įstumtas į teisinę mėsmalę, kurioje buvo malamas ilgą laiką. Vien pirmos instancijos teisme procesas truko daugiau nei metus.
Tačiau tai toli gražu ne vienintelis Š. Šimonio akibrokštas – šis Lietuvos valstybės vardu veikiantis, jos išlaikomas pareigūnas „pasižymėjo” ir istorijoje dėl paramą Ukrainai organizuojančio, ją į užpultą šalį nuo 2014 metų pristatančio švedų režisieriaus Jono Ohmano.
Š. Šimonis buvo panaikinęs Vilniaus policijos nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl J. Ohmano pasisakymo LRT laidoje „Savaitė”, kurios metu „Blue/Yellow” įkūrėjas, kalbėdamas apie reikalingumą iškelti Ukrainos vėliavas per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, griežtai pasisakė prieš tam tikrus audrą baloje nuolat keliančius asmenis.
Nors J. Ohmanas niekur neragino smurtauti ar persekioti savo oponentų, buvo dar kartą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo kurstymo „Prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę”, taip pat į bylą įtrauktas Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl šmeižimo.
Negana to, Š. Šimonis, atgaivinęs bylą, ėmė vadovauti ir jos tyrimui, nors šališkumo požymiai (pats panaikinu bylos nutraukimą ir pats ją kuriuoju) iš tolo badė akis.
Trečias pavyzdys – tariamo neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę byla buvusiai anglų kalbos mokytojai Alinai Laučienei, kuri viešai išreiškė pasipiktinimą dėl lietuvių kalbos užgožimo, aprašė savo jausmą, lyg vaikščiodama po Vilnių gyventų vis dar sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Galima A. Laučienei pritarti arba su ja nesutikti, tačiau baudžiamoji atsakomybė – pernelyg drastiška priemonė.
Spėkite, kas ir šį kartą ėmėsi bylos? Taip, tas pats prokuroras Š. Šimonis. Procesas nėra pasibaigęs iki šiol.
Slogius įspūdžius paliko ir paramą Ukrainai organizuojančio, pačiam į ją dažnai važiuojančio tautodailininko iš Kelmės krašto Aivaro Norbuto persekiojimas – už aštrius ir sarkastiškus pasisakymus prieš Rusijai parankiais trimitavimais garsėjančio Remigijaus Žemaitaičio stovyklos atstovus jis buvo daugiau nei 9 mėnesiams patekęs į teisėsaugos nepagrįstai užsuktą baudžiamąją mašiną.
Vien tiktai už įrašus feisbuke ir elektroninio laiško išsiuntimą ukrainiečiams apie tuometį Kelmės rajono vicemerą Kęstutį Bilių ir R. Žemaitaičio patarėjo pareigas ėjusį Tadą Kasparą, teisinės mėsmalės kryžminiai peiliai prieš A. Norbutą suriaumojo visu smarkumu: įtarimų reiškimas, net nesulaukus lingvistininės ekspertizės, policijos vizitai, namų krėtimas, daiktų apžiūros protokolai, darbui, kasdienei veiklai svarbių ryšių, technikos priemonių (kompiuterio, telefono) paėmimas ir negrąžinimas ilgą laikotarpį, nuolatiniai tąsymai po pareigūnų kabinetus, turto areštas penkiaženklei sumai, mėginant „prisiūti” šmeižtą ir neapykantos skatinimą – tai, tai nūdienos prokuratūros (tyrimui vadovavo Šiaulių prokuroras Valentinas Motiejūnas) darbo vaisius, toks kartus, kad visa kūną nupurto vos į jį pažvelgus.
Byla A. Norbutui po ilgų tampymų buvo nutraukta, neįžvelgus nusikaltimo sudėties, tačiau nuosėdos liko, ir matant, kaip prokuratūra atlaidžiai vertina prieš valstybę veikiančius asmenis, nusivylimo pojūtis tiktai stiprėja.
Galima prisiminti Seimo Remigijaus Žemaitaičio viešus įrašus, kur jis išrėžė, jog duotų Rusijos okupantams savo politinių oponentų namų koordinates, kad užpuolikai žinotų, kur sprogdinti – čia prasiveržė atviras neapykantos, smurto skatinimas, kolaboracinių polinkių, noro prisidėti prie žudynių demonstravimas, tačiau prokuratūra ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakė.
Nuo R. Žemaitaičio kostiumo nė dulkelė nenukrito ir po to, kai jis policijos pareigūnus prilygino Rusijos samdomų žudikų ir prievartautojų armijos atstovams iš „Wagner” grupuotės, nepagrįstai mesdamas ant jų šešėlį dėl kolegės surakinimo antrankiais ir jos išprievartavimo. Nei prokuratūra, nei policija net nesiėmė teisinių priemonių, kad jis atsakytų už savo dezinformacinius purvo pliūpsnius.
Prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą lietuvius ir ukrainiečius niekinusio Lietuvos kariuomenės rezervisto Genadijaus Rogačo iš Šalčininkų rajono atžvilgiu, nors jis viešoje transliacijoje neslėpė, jog labai laukia Rusijos armijos.
Liūdnai pagarsėjusi, prokremlišku kursu trykštanti Erika Švenčionienė gegužės 9-ąją Vilniaus Antakalnio kapinėse pareiškė, jog didžiuojasi, jog yra (kalbėjo net ne būtuoju laiku) Sovietų Sąjungos pilietė. Jai pasididžiavimą sukelia ir Lietuvos buvimas tarp 15 sovietinių respublikų.
1945 metų gegužės 9-oji: data, simbolizuojanti naują kraujo ir kančių erą Lietuvoje
Šie žodžiai yra akivaizdžiai nukreipti prieš Lietuvos nepriklausomybę, teisina ir aukština sovietų okupaciją, pražudžiusią, suluošinusią šimtus tūkstančių žmonių – tai nukankintų partizanų, ištremtų į Sibirą šeimų su vaikais ir net kūdikiais, kitų sovietinio teroro aukų atminimo paniekinimas, kuo įžūliausias laisvės idėjų mindymas.
Ir tai akivaizdžiai kertasi su Baudžiamojo kodekso straipsniu, draudžiančiu pritarti SSRS agresijai, įvykdytai prieš Lietuvą, sovietiniams nusikaltimams (taigi, ir Lietuvos okupacijai), juos neigti ar šiurkščiai menkinti. Tačiau policija, prokuratūra vėlgi – tyli.
Šių komentaro autorius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas reaguoti į Rusijos propagandisto Vladimiro Solovjovo grasinimus Lietuvai ir akivaizdžius kurstymus ją okupuoti, iškeliant jam už tai baudžiamąją bylą. Tai nebuvo padaryta, nors šis žingsnis, kaip ir už akių priimtas nuosprendis, būtų efektyvus moraline prasme, taptų ryškiu signalu kitiems imperinių bacilų apsėstiems karo šaukliams iš RF – bus keliamos bylos ir jums, jei skleisite kitų valstybių okupacijos, kėsinimosi į jų suverenitetą idėjas. Ir visi jūs, įkėlę koją į Europos Sąjungą, būsite nedelsiant suimti.
Simboliška, kad nutarimą nekelti bylos V. Solovjovo atžvilgiu priėmė Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas – tas pats, kuris nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo ir dėl legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą absoliučiai nepagrįstai niekinusios Rūtos Vanagaitės pasisakymų.
Taigi, matome keistas svarstykles: į Ukrainą remiančius, Vakarų krypties besilaikančius, Rusijos grėsmes ir gynybos svarbą akcentuojančius žmones sviedžiamas sunkus teisinis kūjis, įveliant juos į ilgai besisukantį smagratį ir trukdant atlikti svarbius darbus, o prieš purvinus pėdsakus tų, kurie akivaizdžiai kenkia valstybei, užmerkiamos akys.
Ir čia kyla esminis klausimas – kiek kiekvieno pareigūno, politiko, valdininko asmenyje yra pilietiškumo ir patriotizmo? Ar lemtingu momentu, kai realaus Rusijos pavojaus atveju spręstųsi Lietuvos likimas, jie sugebėtų atlikti visus reikalingus veiksmus, kad būtų laiku ir profesionaliai apginti Lietuvos interesai? O galbūt stropiai „semtų” tuos, kurie kažką griežčiau, aštriau pasisakytų priešiškos valstybės kariuomenės ar užpuolikams tarnauti pasirengusių kolaborantų adresu?
