Nors slaugytojų vyrų skaičius Lietuvoje nesiekia poros procentų, Kauno klinikose dirbantys Donatas Balčiūnas ir Tadas Umbrasas sako, kad išskirtiniais nesijaučia. Mylintys savo darbą slaugytojai siekia kuo geriau pasirūpinti pacientais ir kelti šios profesijos prestižą.
Donatas Balčiūnas yra Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vyr. slaugytojas-slaugos administratorius, o Tadas Umbrasas – Anesteziologijos klinikos slaugytojas.
20 metų klinikose
Donatas Balčiūnas dar besimokydamas mokykloje įsidarbino pagalbiniu darbuotoju klinikose. Atėjus laikui rinktis profesiją, niekur kitur savęs neįsivaizdavo – tik ligoninėje. Be to, tuo metu jau ir mama, ir krikšto mama dirbo slaugytojomis, o vėliau į šį ratą įsiliejo ir žmona.
„Liepos mėnesį sueis 20 metų, kai dirbu Kauno klinikose, 12 iš jų – slaugytoju“, – sakė D. Balčiūnas.
Jis dalyvauja gimdymuose, naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje slaugo neišnešiotus ir sunkiai sergančius kūdikius.
„Būna, nuo gimimo praėjo vos 2-3 minutės, o naujagimiui jau taikoma deguonies terapija, yra suleisti vaistai. Viskas vyksta žaibo greičiu“, – darbo ypatumus pristatė D. Balčiūnas.
Tiesa, yra ir rutininio darbo: kas 3 valandas, o labai giliai neišnešiotus naujagimius ir kas 2 valandas reikia maitinti, apversti ant kito šono.
„Su naujagimiais dirbant svarbiausia švelnumas, juk jie tokie trapūs! Yra tekę laikyti 400 g sveriantį kūdikį, telpantį į delną. Pagalvokite, juk jis sveria tiek, kiek varškės pakelis! Tenka daug bendrauti su tėvais, tad svarbu ir komunikabilumas, juolab, kad stengiamės į naujagimio priežiūros procesą dar daugiau įtraukti tėvus, naudojame suomių sukurtą pasaulyje garsią tėvų įtraukties programą. Mokslininkai įrodė: kuo anksčiau tėvai įsitraukia į naujagimio priežiūrą, tuo jo sveikimas būna greitesnis. Net intensyvioje terapijoje, kur guli giliai neišnešioti naujagimiai, sveriantys 600 – 700 g, stengiamės, kad tėvai kuo anksčiau pradėtų juos prižiūrėti. Aišku, tėvams būna šokas, jie nepriima situacijos, bijo net prisiliesti, paimti neišnešiotą vaikelį ant rankų“, – pasakojo D. Balčiūnas.
Vyrai slaugytojai – įprasta
Ar pašnekovams teko susidurti su nuostaba, kad skyriuje dirba vyras slaugytojas? „Jau apie 1,5-2 m. esame du vyrai kūdikių reanimacijoje, mamos apsipratusios ir žino. Tiesa, atsimenu vieną tėvą, kuriam gimė 700 ar 800 g kūdikis, vidury nakties tvarkėme naujagimį, atlikome buitinius darbus. Tėvas stovėjo tarpdury, žiūrėjo į mane ir įsakmiu tonu kartojo: „Bet jūs atsargiai su juo, ar ne? Jūs atsargiai?!” Kokius keturis kartus paliepė, kad tik nesužeistume jo vaikelio”, – mena D. Balčiūnas.
Tadas užsiminė, kad kartais dar tenka edukuoti žmones, jog terminai „sesutė”, „med. sesutė” ar „broliukas” – neegzistuoja ir jų vartoti nedera.
„Esame slaugytojai. „Seselės” terminas oficialiai panaikintas dar 1996 m., o 2001 m. medicinos normoje oficialiai pradėtas vartoti terminas „slaugytojas”. Taip į mus ir reikia kreiptis. Lietuvoje slaugoje yra tik 1,5 proc. vyrų. Po truputį jų daugėja, štai šįmet LSMU slaugą studijuoja du pirmakursiai vaikinai. Aš kurse buvau vienas vyras. Bet yra užsienio šalių, kur vyrų ir moterų slaugytojų skaičius yra 50 su 50 proc. “, – tikino T. Umbrasas. Jis viliasi, kad slaugoje atsiras daugiau vyrų, ilgainiui skaičius supanašės, o slaugos profesija taps labiau vertinama.
Darbuojasi operacinėse
Tadas Umbrasas slaugytoju Kauno klinikose dirba dvejus metus. Dar studijuodamas įsidarbino Anesteziologijos klinikoje. Įdomu, kad ir jo krikšto mama dirba slaugytoja.
„Jau pirmos studijų praktikos metu supratau, kad slauga – mano sritis, čia galiu duoti daugiau, nei esu aš pats. Čia matau didelę prasmę, įkvepiančius komandinio darbo pavyzdžius. Užsidegiau slaugos specialybės populiarinimu: neseniai rengėme atvirų durų dieną moksleiviams, kraujo donorystės akciją Slaugos fakultete, organizavome Slaugytojų dienai – gegužės 12-ajai – paminėti skirtą renginį”, – sakė T. Umbrasas.
Jis pabrėžė, kad slaugytojų darbas daug prisideda prie pacientų gydymo sėkmės.
„Juokaujama, kad gydytojas skiria gydymą, o slaugytojas gydo. Tai – komandinis darbas, juk vien operacinėje dirba 10-11 žmonių. Intensyvioje terapijoje daugiau, nei 50 proc. paciento sveikimo priklauso nuo slaugos“, – akcentavo T. Umbrasas.
Kolegai pritarė ir D. Balčiūnas: „Tai – komandinis darbas, gydytojai be slaugytojų nieko nepasiektų, kaip ir slaugytojai be gydytojų. Turėtume būti vertinami lygiaverčiai svarbiais. Po truputį link to ir judame.”
Tadas operacinėje testuoja anestezijos aparatą, pasirūpina, kad būtų visos reikalingos priemonės: medikamentai, kaukės, taip pat pasiruošia nenumatytiems atvejams.
„Tuomet ateina gydytojas, aptariame planą, kokia bus anesteziologinė taktika ir laukiame paciento. Kai pasiruošiame operacijai, pacientui atliekama anestezija ir liepiama galvoti sapną, kviečiame įsivaizduoti, kad jis yra prie jūros ar vandenyno, o gal keliauja pas artimuosius ar į Australiją pas kengūras. Po operacijos mes, slaugytojai, pirmieji su pacientu ir pasisveikiname“, – pasakojo T. Umbrasas, pažymėjęs, kad operacinėje būtina greita reakcija.
Įsimena mažiausi pacientai
Abu slaugytojai sutaria, kad labiausiai darbe įsimena mažiausi pacientai – kūdikiai.
„Skaudžiausi atvejai – staiga gimę neišnešiotukai, kai tėvai iš kitų miestų atvyko į zoologijos sodą ar baletą ir staiga prasidėjo gimdymas, nors nėštumo buvo vos tik pusę laiko praėję. Skaudu, kai tėvai laukia sveiko kūdikio ir jo gimimas turėtų būti didžiulė šventė, tačiau vaikelis gimsta ligotas, su defektais. Tuomet sunku parinkti žodžius… Būna, kad ir prieš einant pas tėvus paverki, ir su tėvais kartu paverki, ir dar išėjęs, nes kai kurias žinias tikrai sunku perduoti. Per savo darbo laiką skaičiuoju 3-4 atvejus, kai gimė vaikeliai su ligomis ar neišnešioti, ir kol jie buvo išrašyti iš ligoninės – per tą laiką jų mamos iškeliavo į amžinybę dėl ligų. Man, dviejų vaikų tėvui, būna labai skaudu ir liūdna tai matyti. Suprantu tėčius, juk vaiko gimimas turėjo būt didžiausia šventė gyvenime, jo laukė su džiaugsmu, o viskas pasibaigė didžiausia tragedija…“, – jautrias istorijas pasakojo D. Balčiūnas.
Kai gimsta vaikelis su rimtomis sveikatos problemomis ir tėvai nori jį palikti – yra šnekama su tėvais.
„Dalis tėvų persigalvoja, bet dažniausia – jei jau nusprendė palikti, tai ir palieka vaikelį ligoninėje…“, – sakė D. Balčiūnas.
Anesteziologijos skyriuje dirbantis slaugytojas Tadas prisiminė, kad jo mažiausias pacientas buvo vos 2,7 kg sveriantis mažylis. Operacija pavyko sėkmingai ir jis grįžo į mylinčią šeimą.
Mirtis kaskart paveikia
Intensyvioje terapijoje per metus gydoma daugiau, kaip 600 naujagimių, prie visų jų slaugytojui Donatui tenka prisiliesti, paslaugyti. Jis pažymėjo, kad bėgant metams išsivystė stipri darbinė intuicija, padedanti nujausti, kad kažkas negerai.
„Jauti iš mažų smulkmenų, kad kažkas ne taip. Tiesiog žinai, kad bus blogai ir pradedi tam ruoštis. Intuicija – labai vertinga savybė šiame darbe“, – įsitikino Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vyr. slaugytojas-slaugos administratorius Donatas Balčiūnas ir tęsė: „Kiekvieno naujagimio mirtis paliečia visą personalą. Būna labai skaudu ir prie to nėra įprantama. Tikriausiai, kai įprasime prie mirties, reikš, kad šis darbas – jau nebe mums“, – samprotavo D. Balčiūnas.
Anesteziologijos klinikos slaugytojas Tadas Umbrasas jam pritarė: „Nėra medicinos darbuotojo, kurio nepaveiktų paciento mirtis. Kiekvienas nešiojamės savo „mažas kapinaites“, mirę pacientai išlieka atminty.“
Džiugina pacientų sveikimas
Kas pašnekovus darbe labiausiai džiugina?
„Daug laimės suteikia, kai matau sveikstantį pacientą. Darbe nėra rutinos: vieną dieną dirbi bariatrinėje chirurgijoje, kitą – vaikų operacinėse, trečią dieną keliauji į ausų, nosies, gerklės operacinę; ortopedijos-traumatologijos operacinę; akių chirurgijos ar plastikos ir nudegimų chirurgijos operacines – migruoju po visas klinikas. Keičiasi pacientų diagnozės, darbas dinamiškas“, – pažymėjo T. Umbrasas.
Daug džiaugsmo darbe atranda ir slaugytojas Donatas.
„Labiausiai džiugina, kai giliai neišnešioti gimę naujagimiai, kurie su mamomis ligoninėje kartu praleidžia ir 100 parų, po kurio laiko paauga ir yra išrašomi iš ligoninės, o praėjus keleriems metams atvyksta pasirodyti. Tuomet prisimeni, kiek darbo ir meilės įdėjai slaugant naujagimį, ir štai į kokį gražų žmogų jis išaugo – tai atperka visą vargą ir bemieges naktis klinikose”, – kalbėjo Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vyr. slaugytojas-slaugos administratorius Donatas Balčiūnas.
Slaugytojai pastebėjo, kad greičiau sveikti ar priimti liūdnas medikų prognozes padeda tikėjimas.
„Tikėjimas labai svarbus. Jis padeda tėvams nepalūžti. Beje, esu ne vieno naujagimio krikšto tėtis. Žinant, kad vaikelis gali neišgyventi, viltį tėvams teikia Krikšto sakramentas“, – pažymėjo D. Balčiūnas.
„Tikėjimas, nesvarbu kuo: Dievu, kolegomis ar tiesiog pasitikėjimas medikais, slaugytojais – labai svarbus. Aš nesu religingas, tačiau žinau, kad krikščioniškos vertybės padeda atsispirti, parodo kelią”, – kalbėjo T. Umbrasas.
Laisvalaikis – šeimai ir savanorystei
Po įtemptos darbo dienos slaugytojai Donatas ir Tadas toliau laiką leidžia besirūpindami kitais.
„Visą laisvą laiką stengiuosi skirti šeimai, su žmona auginame du mažus vaikus. Kažkam kitam laiko jau nebelieka: tik klinikoms ir šeimai. Taip ir eina gyvenimas”, – šypsodamasis atviravo D. Balčiūnas.
Kitas pašnekovas šiuo metu daug laiko skiria savanorystei.
„Aktyviai dalyvauju Maltos ordino pagalbos tarnybos projekte „Jaunieji mokyklos paramedikai“. Kas savaitę vykstu į mokyklą mokyti vaikus pirmosios pagalbos, dalinimasis žiniomis man teikia malonumą. Laisvu laiku organizuoju renginius, skirtus slaugytojų profesijos sklaidai. Grįžęs po darbo namuose kartais pabrazdinu gitara, taip ir lekia dienos“, – atskleidė T. Umbrasas.
