LRT portale publikuotas tarptautinis tyrimas apie Kremliaus finansuojamus prorusiškus Lietuvos veikėjus kaip niekada ryškiai atskleidė penktosios kolonos tvaiku persigėrusios stovyklos suvešėjimo mastus ir atsakingų institucijų vangumą – žurnalistai padarė tai, ką seniai ir gerokai daugiau privalėjo atlikti Saugumo departamentas, prokuratūra, kitos įstaigos, privalančios užkirsti kelią prieš valstybę savo nuodų srautus nukreipusioms jėgoms.
Iš tyrimo galima spręsti, kad Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamo Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo („Pravfondo“, įkurto karo nusikaltėlio Nr.1 V. Putino, dekretu) pinigai netrukdomai tekėjo Stanislovo Tomo, Ediko Jagelavičiaus, Algirdo Paleckio, Viačeslavo Titovo, Erikos Švenčionienės, Valerijaus Ivanovo, advokato Ryšardo Burdos (asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ pirmininko, Valdo Tutkaus, kurio veika kelia pasibaisėjimą ir iš kurio vertėtų atimti generolo laipsnį, pavaduotojo), daugelio kitų RF naudingo kurso skleidėjų poreikiams.
Lėšos iš akivaizdžiai priešiškos valstybės fondo buvo skiriamos netgi po plataus masto invazijos į Ukrainą, ir mūsų atsakingos tarnybos nesiėmė jokių veiksmų, panašu, netgi nesidomėjo šiais dalykais, nors turi gerokai nepalyginamai didesnes galimybes už žiniasklaidą. Ir tai – išties skandalinga.
Pats faktas, kad žurnalistiniai tyrimai aplenkia saugumu ir ardomųjų jėgų užkardymu rūpintis privalančias valstybines įstaigas, nėra išskirtinis, tačiau nerimą kelia jau ilgą laiką tebesitęsiančios tendencijos: visuomenė iš Lietuvos institucijų beveik nieko neišgirsta apie konkrečius prorusiškumu trykštančių grupių, organizacijų bendradarbiavimo su RF pėdsakus, schemas, pinigų srautus.
Toks įspūdis, kad tarnybos ne kažin ką veikia arba yra pernelyg užsišarvavusios savo kiautuose, pernelyg atsainios ir atbukusios, metų metais nesugebančios užkardyti tų antivalstybinių gaivalų, kurie per kiekvienus rinkimus bando prasimušti (ir prasimuša) į valdžią, kad galėtų daryti esminę įtaką šalies gyvenime.
Institucijos, turinčios tapti skydu Lietuvai nuo priešiškų drumzlių poveikio, nėra linkusios netgi pranešti savo bendrapiliečiams apie tokių gaivalų kelias grėsmes, įvardinti jų atstovus ir pastarųjų nešvarius darbus, ryšius, pokalbius, susirašinėjimus, kad visuomenė pagaliau nustotų klaidžioti tamsoje.
Jeigu beveik prieš ketvirtį amžiaus tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus aiškiai, viešai informavo apie R. Pakso aplinką apraizgiusį Rusijos voratinklį, kurį sutraiškyti pavyko būtent savalaikio išstojimo dėka, tai dabar jaučiame slegiančią tylą.
Nuskambėjusi Kremliaus „Pravfondo“ istorija, finansuojant penktosios kolonos tvaiku iš tolo dvokiančią stovyklą, priminė beveik 6 metų senumo įvykius, kuomet institucijų snaudulys taip pat badė akis.
Šių eilučių autorius aprašė, kaip iš Rusijos valstybinės žiniasklaidos aruodų buvo finansuojamas tuometis Socialistinio liaudies fronto pirmininkas Giedrius Grabauskas, per Kremliaus televiziją, portalus aršiai platinęs Rusijos naratyvus, niekinęs pokario Lietuvos partizanus.
Negana to, buvo paviešinti akivaizdūs G. Grabausko ir apskritai SLF dalyvavimo antikonstitucinėse grupėse ar organizacijose požymiai – pavyzdžiui, rusiškuose portaluose skelbta, kad 2018 metų antroje pusėje Vilniuje pogrindžio sąlygomis vyko renginiai, skirti uždraustos Lietuvos komunistų partijos 100-mečiui, publikuota netgi pilna G. Grabausko kalba.
Šiuose renginiuose, jų organizatoriumi įvardijus Socialistinį liaudies frontą, G. Grabauskas šlovino brutalia jėga valdžią Lietuvoje užgrobusią, sovietiniams okupantams tarnavusią kompartiją, kuri ženkliai prisidėjo prie trėmimų, žudymų, pusę amžiaus trukusių represijų.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį šis penktosios kolonas atstovas vadino „profašistiniu“, piktinosi, jog valdžią 1989-1991 metais užgrobė „antisocialistinės jėgos“ (girdi, neteisėtai), citavo vieną Sausio 13-osios perversmininkų J. Jermalavičių, akivaizdžiai leisdamas suprasti, jog „revoliucinis atsinaujinimas socialistiniais pagrindais“ į Lietuvą dar ateis.
Nors pagrindo patraukti G. Grabauską baudžiamojon atsakomybėn už padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvą (valstybinių propagandinių ruporų finansinės injekcijos, užfiksuotos „Swedbanke“, apie kurias neabejotinai turėjo žinoti teisėsauga) ir už priklausymą antikonstitucinėse organizacijose, siekiant pažeisti Lietuvos konstitucinę santvarką ir kėsintis į jos nepriklausomybę (dalyvavimas uždraustos LKP renginiuose, skleidžiant „revoliucines“ idėjas) buvo daugiau nei pakankamai, prokuratūra to nepadarė.
Sausio 13-osios perversmininkų bendraminčiui buvo iškelta byla tiktai pagal du švelnesnius Baudžiamojo kodekso straipsnius – partizanų niekinimą ir sovietinių nusikaltimų neigimą.
Kadangi šie straipsniai nelaikomi sunkiais nusikaltimais, G. Grabauskui buvo skirtos pačios švelniausios kardomosios priemonės. Jis iki teismo paliktas laisvėje netgi netaikant intensyviosios priežiūros – įpareigojimo nešioti elektroninę apykoję.
Naudodamasis tuo, buvęs SLF vedlys dar prieš plataus masto invaziją į Ukrainą paspruko pas agresorius ir iš šalies-teroristės toliau juodina Lietuvą, Ukrainą, aršiai palaiko sovietinį-rusišką kursą, prisideda prie mūsų valstybės istorijos falsifikavimo, tapęs neseniai plačiai nuskambėjusios, Rusijoje išleistos monografijos bendraautoriumi, kurioje neigiamas Lietuvos valstybingumas ir pati lietuvių tauta.
Per daugiau nei 3 plataus masto karo metus nėra pakoreguotas Baudžiamasis kodeksas – BK straipsnyje, numatančiame atsakomybę už pritarimą Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą, neatsirado prierašo, jog tokią pačią atsakomybę turi nešti ir neigiantys, teisinantys Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Ir čia – didžiulis akmuo į parlamento daržą.
Nėra jokių Baudžiamojo kodekso korektūrų, įvedančių atsakomybę už Rusijai naudingų, Lietuvai žalą darančių melagienų skleidimą ar bendradarbiavimą su priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) propagandine žiniasklaida, platinant šių šalių naratyvus. Priėmus šias pataisas, purvo viešojoje erdvėje būtų gerokai mažiau, atitinkamai menkesni būtų ir žmonių sąmonės nuodijimo mastai.
Tokia yra institucijų neapsižiūrėjimo, atsainumo kaina, ir jeigu iškiltų reali, visai apčiuopiama dienos X grėsmė, mes labai smarkiai ir skausmingai pajaustume, ką reiškia laiku nesusitvarkyti su „penktakoloniais“.
