1960 m. balandžio 18 d. visu pajėgumu buvo paleista Kauno hidroelektrinė (HE) – reikšmingas objektas ne tik Kauno miestui, bet ir visai Lietuvos energetikos sistemai. Ji saugo Kauną nuo potvynių, tiekia elektrą. Minint hidroelektrinės veiklos 65-metį Kauno miesto muziejus pakvietė į diskusiją „Pažabojus Nemuną: poveikis miestui ir gamtai“.
Balandžio 17 d. Kauno miesto muziejaus padalinyje Kauno rotušėje vykusioje diskusijoje dalyvavo VDU biologijos katedros doc. dr. Ingrida Šatkauskienė, Kauno HE statybininkas-darbų vykdytojas Julius Pakalniškis, AB „Ignitis gamyba“ Gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas ir AB „Vidaus vandens kelių direkcija“ Laivybos skyriaus vadovas Aurelijus Rimas. Diskusiją moderavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius. Beje, Kauno rotušėje galima pamatyti HE statybose naudotą pneumatinį plaktuką, Senamiesčio vandens matavimų stoties matuoklę ir pažiūrėti dokumentinį filmą apie Kauno HE.
Saugo nuo potvynių
Istorikas dr. Gediminas Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad dabar Kauno marios džiugina kauniečius ir miesto svečius laisvalaikio vietomis, tačiau statant HE teko iškelti nemažai gyventojų, buvo užlietos gyvenvietės, kultūros paminklai, pasikeitė gamta.
Pasak jo, hidroelektrinės idėjos išsirutuliavo XX a. pradžioje. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalis susidūrė su opia problema – elektrifikacijos stoka, labai pakilo elektros kaina. Nuolat diskutuota, kad reikia įdarbinti dvi didžiausias Lietuvos upes: Nemuną ir Nerį. XX a. 4 deš. pab. parengus naują Lietuvos elektrifikacijos planą, buvo vėl atsigręžta į upes, nes apie 80 proc. kuro, naudojamo elektros gamybai, buvo atvežama iš kitų šalių. Taip pat siekta ir energetinės nepriklausomybės. Planus sugriovė 1940 metais atėjusi Lietuvos okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
„Pokariu, 1946-aisiais, Kauną ištiko didžiulė nelaimė – Didysis Kauno potvynis, kurio metu nuskendo daugiau nei 100 žmonių, miestui buvo padaryti labai dideli nuostoliai. Tuomet vėl atsigręžta į siūlymą statyti užtvanką, kuri saugotų Kauną. LTSR ministrų kabineto susirašinėjimuose su mokslininkais, hidrologais buvo nutarta tą daryti nedelsiant, norint ateityje išvengti tokių katastrofiškų potvynių“, – sakė istorikas dr. G. Kasparavičius. Darbai buvo pradėti 1955 metais.
Pagamina 4 proc. šalies elektros
Kauno HE statybininkas-darbų vykdytojas Julius Pakalniškis, statęs ir Elektrėnų elektrinę, akcentavo, kad vykdant statybas buvo labai svarbu kokybė.
„Darbų kokybė mums buvo įkalta į galvas kaip turi būti, dirbome itin atsakingai“, – dalinosi J. Pakalniškis. Jis mena, kad dauguma bendradarbių buvo lietuviai, o dalis ekskavatorininkų, buldozerininkų buvo atvykę iš Gruzijos, kitų šalių, dalis vairuotojų – rusai. Anot jo, Kauno HE statybos kainavo apie 400 mln. rublių.
„Hidroelektrinės gamina pigią elektrą, bet pastatyti jas yra brangu“, – konstatavo J. Pakalniškis.
2010 m. Kauno hidroelektrinė buvo rekonstruota. Iki 2030 m. suplanuota pakeisti generatorius.
„Kauno HE kasmet pagamina apie 4 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Jos galia nedidelė – 100 megavatų, veikia keturi agregatai. Hidroelektrinė teikia ir papildomas paslaugas“, – pažymėjo AB „Ignitis gamyba“ Gamybos tarnybos vadovas Darius Kucinas.
Poveikis gamtai – milžiniškas
Paklausta, ką užtvenkdami padarėme Nemunui, VDU biologijos katedros doc. dr. Ingrida Šatkauskienė ragino įsivaizduoti žmogaus kraujagyslėmis tekantį kraują, kai įdedi kažkokį vožtuvėlį ir užtvenki: kažkur nepratekės, kažko trūks.
„Čia panašiai: poveikis gamtai buvo milžiniškas. Padalinome upę. Tai daugiau, nei 20 m aukščio tvenkinys. Turime stovinčio vandens florą ir fauną, Nemune praradome žuvų rūšis, kurios mėgdavo migruoti. Iki 24-ių rūšių sumažėjo, nes veisimasis, dauginimasis vyksta marių viduje, nevyksta kaita, nelieka biologinės įvairovės, rūšis nusilpsta. Pokyčiai liečia ne tik žuvis, tai visa ekosistema: vanduo, žuvys, akmenėliai, nuosėdos, kirmėlės, moliuskai”, – sakė I. Šatkauskienė.
Iki 2032 m. hidroelektrinių ir užtvankų savininkai privalės įrengti žuvitakius, tai pagerintų situaciją.
Biologė atkreipė dėmesį ir į pakrantes. „Mes visi norime gyventi prie upės, įsibrauname vos ne į vandenį įbrisdami su savo namais, sklypais ir visu kuo. Palei upę eina daugiaaukščiai namai. Rekreacinės 5 metrų zonos – nebeliko, niekas net dėmesio į tai nebekreipia. Viskas užtveriama ir apstatoma iki pat upės, išbetonuojama visos pakrantės. Tos betonuotos pakrantės yra dar vienas nonsensas. Tai baisu: nei žolės, nei šabakštyno, o šabakštynai gamtoje yra aukso vertės, tai nors keli metrai, kur gali pasislėpti paukštis, žaltys ar varlė ir išlįsti gėlės”, – atkreipė dėmesį biologė I. Šatkauskienė.
Planuoja įrengti laivybos šliuzą
AB „Vidaus vandens kelių direkcija“ Laivybos skyriaus vadovas Aurelijus Rimas renginio metu prisiminė neseniai vykusį pokalbį su vienu labiausiai patyrusių upių kapitonų – Rimantu Mažukna.
„Jis dar mena, kaip laivyba vyko Nemuno upe, kai dar nebuvo Kauno hidroelektrinės. Jo teigimu, intensyvi laivyba vyko Nemuno ruožu Gardinas-Kaunas-Jurbarkas. Apie 1950-uosius vyko laivyba ir krovinių gabenimas iš Druskininkų į Merkinę, Alytų iki Kauno ir Skirsnemunės. Įvairiais laikotarpiais ruožu Skirsnemunė-Merkinė buvo gabenami kroviniai. 1959 m. prieš užtvenkiant Kauno marias, iš apačios buvo atplukdytas laivas „Nemunas”, kuris dirba iki šiol, o jį vairuoja R. Mažukna. Pasak upeivio, iki 1971 m. du upiniai vilkikai gabendavo rąstus iš Merkinės į Kauną”, – sakė A. Rimas.
Vidaus vandens kelių direkcija su Kauno miesto savivaldybe ir keliomis ministerijomis yra pasirašiusi memorandumą, kad dėtų pastangas laivų šliuzui pastatyti Kauno HE užtvankoje.
„Poveikio aplinkai vertinimo nagrinėjime yra maksimalių matmenų laivų šliuzas, kuris atitiktų laivų praplaukimą E kategorijos vandens keliu. Jis tokių matmenų, kad ateityje galėtų būti pritaikomas ir krovininiams laivams. 10 metrų aukščio laivas galėtų praplaukti aukštyn, žemyn. Sujungus aukštupį su žemupiu laivybos tikslais, būtų garantuota laivyba nuo Klaipėdos iki Druskininkų. Tai – siekis. Bet šiuo metu dar vyksta poveikio aplinkai vertinimas, analizė”, – kalbėjo A. Rimas.
