Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas sveikina brolius ir seseris su Šventomis Velykomis! K. Kėvalo Velykų sekmadienio homilija: prisikėlęs Viešpats dovanoja viltį.
„Šiandien per visą pasaulį vėl skrieja nuostabi žinia, kurią žmonija išgirdo pirmą sykį prieš du tūkstančius metų, ir ji nesensta: Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Tai nėra tik simbolinė metafora ar graži pavasario šventė. Tai Dievo Sūnaus brangi gailestingumo dovana mūsų širdims. Jis dovanoja viltį, kuri viską keičia: ir mūsų gyvenimą, ir mūsų pasaulį. Prisikėlimo tikrovė laukia kiekvieno iš mūsų, jei priimsime Kristaus žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).
Jėzaus prisikėlimas yra Dievo atsakymas į sudėtingiausius žmogaus egzistencijos klausimus apie kančią ir mirtį. Tai Dievo kvietimas mums, šios žemės keleiviams, tapti vilties piligrimais, nugalinčiais nusiminimą, neviltį, mirties baimę. Šiemet Velykas pasitinkame ypatingu laiku – Jubiliejaus metais, kuriais popiežius Pranciškus pakvietė mus „įsitvirtinti viltyje“. Tai malonės laikas visai Bažnyčiai, kviečiantis pažvelgti į savo širdį ir atnaujinti pasitikėjimą Viešpačiu.
Tuščias kapas, kurį atrado moterys, iš pirmo žvilgsnio kėlė sumišimą. Bet jis netrukus tapo didžiausios vilties ženklu. Tuščias kapas – tai ženklas, kuris kalba tyliai, bet giliai. Jis sako: Dievas ištikimas. Mirtis nėra galutinis žodis. Jėzus nugalėjo ne tik mirtį, bet ir nuodėmę, baimę, neviltį. Tai supratę apaštalai, kurie slėpėsi išsigandę Jėzaus kryžiaus, po prisikėlimo tapo drąsiais liudytojais. Evangelijos mini konkrečius asmenis: Petrą, Jokūbą, Tomą. Tai žmonės, kurie Jėzų pažinojo ir buvo Jį sutikę po Jo mirties. Jį galėjo matyti, paliesti, kalbėtis. Ir tada beveik visi pirmieji Jėzaus prisikėlimo skelbėjai rinkosi verčiau mirti, negu atsisakyti skelbti Prisikėlusį Kristų.
Jėzaus prisikėlimas iš numirusių yra mūsų giliausių troškimų ir lūkesčių išsipildymas. Šis gyvenimas, besibaigiantis tik kapo duobe, būtų sunkiai pakeliamas. Žmogus sunkiai ištveria beprasmybę, nes jo širdis sukurta mylėti ir patirti amžinybę. Tokia yra Velykų žinia: esame skirti meilės vienybei su Dievu ir čia, žemėje, ir amžinybėje. Ji skirta nuraminti mūsų išsigandusioms širdims, gydyti mūsų egzistenciniam nerimui. Jėzaus ramybės dovana mokiniams skamba Jo padrąsinime: „Jūs būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Prisikėlimo žinia nėra skirta tik istoriniam pamąstymui ar praeities įvykių prisiminimui. Ji skirta šiandienai. Ji kalba mums, kurie ieškome prasmės, esame pavargę nuo netikrumo, neretai praradę viltį. Kristus prisikėlė ne tam, kad liktų praeityje, bet kad šiandien įeitų į mūsų gyvenimą – per Eucharistiją, per bendrystę, per tikėjimą. Šiandien, kai matome kančią Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, atrodo, kad gyvename tarp Didžiojo penktadienio tamsos ir Velykų ryto šviesos. Tarp kryžiaus ir prisikėlimo. Ir tada nelengva išlaikyti viltį, kai pasaulis pilnas kančios, karų, ligų, vienatvės. Tačiau būtent tokiose situacijose Prisikėlimo žinia ypač ryškiai šviečia. Kuo naktis tamsesnė, tuo ryškiau spindi žvaigždės.
Velykų rytas kviečia mus būti Prisikėlimo liudytojais. Bažnyčia nėra tik vieta, kurioje meldžiamės. Ji – gyvojo Kristaus Kūnas, siunčiamas į pasaulį. Mūsų pašaukimas – liudyti Kristų savo darbais, žodžiais, laikysena. Kai esame kupini vilties, kai atleidžiame, kai pasirenkame gėrį, kai ištveriame kančioje – tada skelbiame, kad gyvasis Kristus gyvena mumyse. Jis kviečia mus veikti pasaulyje, gyventi ta vienybe, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta. Kristus nesunaikino priešų jėga, bet nugalėjo blogį meile, mirtį – prisikėlimu. Tai kviečia mus net ir kančioje tikėti, kad paskutinį žodį taria ne jėga, o meilė, ne mirtis, o gyvybė. Tokia viltis nėra naivi – tai pasipriešinimas blogiui Kristaus būdu, per teisingumą, atjautą, susitaikymą. Žmogus kviečiamas vienytis su savo Kūrėju įveikiant pasaulio blogį meilės galia.
Šiemet švenčiame atkurtosios Lietuvos laisvės 35-erių metų jubiliejų. Jį švenčiame todėl, kad pasinaudojome pačia galingiausia jėga pasaulyje. Ne prievartos, ne keršto, ne neapykantos, bet tylios maldos, giesmės ir stovėjimo kartu susikibus rankomis Baltijos kelyje. Tai galia ne iš šio pasaulio. Kodėl čia buvo pergalė? Kadangi mūsų tauta patikėjo pačia giliausia meilės ir atleidimo galia. Mes patikėjome Prisikėlimo logika, kurią ir švenčiame Velykose.
Brangieji, tegul mūsų šeimos ir bendruomenės būna ta vieta, kur kiekvienas žmogus patiria, kad Kristus gyvas – per mūsų artumą, pagalbą, meilę. Galbūt mūsų tikėjimas apmiręs, galbūt santykiai su artimaisiais sužeisti, galbūt širdyje yra neviltis. Viešpats šiandien nori įeiti į mūsų „užrakintus kambarius“, kaip pas apaštalus, ir tarti: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Leiskime Prisikėlusiam paliesti mus. Ne tik Velykų rytą, bet ir kiekvieną dieną. Nes Velykos – tai ne tik šventė, tai gyvenimo būdas. Tegul Prisikėlimo šviesa apšviečia mūsų namus, mūsų šeimas, mūsų tėvynę Lietuvą. Tenepristinga mūsų kraštas jaunų širdžių, kurios atsilieptų, kaip ir to meto apaštalai, skelbti Prisikėlusį Kristų! Tebūna sustiprintas mūsų tikėjimas, atgaivinta mūsų meilė ir įkvėpimas vilčiai gyventi taip, kad ir kiti mūsų gyvenime galėtų atpažinti Kristų! Su šventomis Velykomis! Kristus prisikėlė – Aleliuja!“
