Jaunosios kartos aktorius Robertas Petraitis šiandien daugumai atpažįstamas kaip Mindė iš Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“. Dar šiemet kino ekranuose turėtų pasirodyti Romo Zabarausko filmas „Aktyvistas“, kuriame Robertas įkūnija pagrindinį herojų. Su aktoriumi kalbamės ne tik apie išbandymą kinu, bet ir apie teatrą – rudenį jis įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) trupę ir vaidina net dešimtyje spektaklių.
Kaip „Pietinia kronikų“ filmavimai profesinius planus pakoregavo
Stulbinamo populiarumo sulaukusio, 90-ųjų dvasią ir jauno žmogaus pažinimo kelionę atkūrusio filmo „Pietinia kronikas“ filmavimo darbai prasidėjo prieš trejus metus vasarą. Robertas buvo ką tik baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai jį atrinko pagrindinio herojaus Rimanto draugo Mindės vaidmeniui. Prasidėjo filmavimo pamainos, o didžioji kurso dalis įsidarbino Juozo Miltinio dramos teatre. „Režisierius ir meno vadovas Aleksandras Špilevojus pasiūlė atvažiuoti į Panevėžį ir prisijungti prie trupės. Pirmenybę suteikė tiems, kurie galėjo pradėti dirbti vasarą“, – pasakoja aktorius. Jis tuomet filmavosi Šiauliuose, tad pasiūlymo teko atsisakyti. Tiesa, „Pietinia kronikų“ aikštelėje turėjo galimybę dirbti su bendrakursėmis Vaidile Juozaityte ir Irena Sikorskyte.
Į aktorinį – ne iš karto
R. Petraitis kilęs iš Baisogalos miestelio. Kaip radosi potraukis teatrui? Nuolat besišypsantis aktorius pateikė savo versiją:
„Nuo devintos klasės lankiau mokyklos dramos būrelį ir slapta norėjau stoti į aktorinį. Buvau veiklus, vedžiau įvairius renginius mokykloje ir miestelyje. Baigęs mokyklą galėjau mėginti stoti pas Oskarą Koršunovą, bet išsigandau. Pamaniau, kad nepavyks. Pasirinkau multimediją ir kompiuterinį dizainą Vilniaus Gedimino technikos universitete, bet ištvėriau tik savaitę. Metus praleidau dirbdamas Vilniuje. Kitąmet kursą rinko aktoriai Nelė Savičenko ir Gytis Ivanauskas. Pavyko. Buvome renkami kaip fizinio teatro aktoriai, programoje turėjome daug judesio, šokio pamokų. Gyčio paskaitose jungėme tekstą ir judesį, dėmesį skirdami plastikai. Vaidybos pamokos irgi buvo svarbios – jas vedė aktorė Viktorija Kuodytė ir režisierius Gintaras Varnas. Kurso vadovė N. Savičenko mokė labai svarbaus dalyko – scenos kalbos. Prisimenu jos žodžius: „Geriausia scenos kalba yra, kai žinai, ką sakai ir ką nori pasakyti.“ Sakyčiau, buvome puikus kursas, nes dauguma dirba teatruose. Vaidilė priimta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, dalis – į Juozo Miltinio teatrą, yra nepriklausomų aktorių, o mes su Povilu Barzdžiumi nuo rudens vaidiname NKDT. Daug bendraujame, susitinkame kalėdiniu laikotarpiu, – laikomės tokios tradicijos.“
Pirmasis vaidmuo G. Varno premjeroje – dar antrame kurse
2019 m. rudenį režisierius G. Varnas NKDT repetavo spektaklį „Sombras“ pagal Federico García Lorcos tekstus ir Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“ ištraukas. Spektaklis skatina mąstyti apie teatro prasmę ir vertę. Aktorių komandą papildė ir studentai – Matas Sigliukas, Mantas Pauliukonis ir R. Petraitis. Jis įkūnijo archetipinę teatro figūrą – Arlekiną. Kaip aktorius vertina šią patirtį dabar? „Po pirmo kurso buvom tokie „žali žali“. Repeticijos pareikalavo daug jėgų, kėlė įtampą, bet labai daug išmokom. Buvo geras šaltas dušas, sakyčiau. Man atrodo, kad G. Varnas dėl to mus ir pakvietė, kad apie teatrą dar nelabai ką supratom, bet troškom, buvom labai veržlūs. Spektaklis buvo sudėtingas, kvestionavo teatro esmę“, – dalinosi Robertas. Vėliau su G. Varnu jis dirbo ne kartą: spektakliuose „Puikus naujas pasaulis“ pagal Aldouso Huxleyʼaus knygą, Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ – abu Valstybiniame jaunimo teatre, Joshua Sobolio „Gete“ ir Tadeuszo Różewicziaus „Kartoteka“ – NKDT.
„G. Varnas yra tikras profesionalas su savo teatro samprata. Pasiilgstu darbo su juo proceso, ypač po ilgesnių pauzių. Su Gintaru nemažai laiko skiriame analizei, – turėdami informacijos ir supratimo apie personažą, testuojame jį scenoje. Su Varnu jautiesi saugus, nes yra įgytas abipusis pasitikėjimas. Jis visada pasakys, ko jam reikia, tačiau tikėsis kokio nors netikėtumo ar pasiūlymo iš aktoriaus. „Belaukiant Godo“ buvo iššūkis, nes pjesė parašyta jau brandiems aktoriams, kurie vaidina gyvenimu nusivylusius žmones, o mes buvome tokie jauni, entuziastingi. Visgi režisierius viską sustygavo taip, kad kūrinys suskambėtų iš jauno žmogaus ir nūdienos pozicijos. Spektaklį kūrėme kaip baigiamąjį darbą ir Vladimiras išėjo toks, kokį aš jį tuo metu įsivaizdavau ir supratau. Žinoma, dabar tikriausiai bandyčiau prieiti prie to personažo iš kitos perspektyvos, iš kitos jausenos, nes pakitusi ir mano aplinka, ir teatro supratimas. Spektaklis gyvavo daugiau nei dvejus metus ir net per tokį trumpą laiką keitėsi. Tai rodo ir mūsų kaip aktorių augimą“, – vieną sudėtingiausių vaidmenų prisiminė Robertas.
To paties režisieriaus spektaklyje „Kartoteka“ Robertas atlieka keletą vaidmenų, o ryškiausias – Varna – pagrindinio personažo, kurį vaidina Dainius Svobonas, kovų draugas: „Varna – Lenkijos partizanas, tarnavęs kartu su Herojumi, kuris, gavęs įsakymą, šį nušovė. Mūsų scena – tai tarsi sąskaitų su praeitimi suvedimas, čia įvyksta vienas esminių pagrindinio personažo lūžių – atsiprašymas, po kurio jis teatsako: „Nebežinau, kaip toliau gyventi.“ Robertas atviras: „Visada norėjau vaidinti su D. Svobonu. Prisimenu, pirmą kartą jį pamačiau „Baltoje drobulėje“. Negalėjau įsivaizduoti, kad kada nors dirbsime drauge. Dainius labai gerai analizuoja tekstą, apipina personažą įvairiomis aplinkybėmis. Džiaugiuosi, kad turėjau ir, manau, dar turėsiu galimybę iš jo mokytis.“
Įvedimai į spektaklius – aktorinis trenažas
Prisijungęs prie NKDT trupės aktorius sulaukė nemažai pasiūlymų perimti vaidmenis, arba, kalbant teatro žodynu, buvo įvestas į jau rodomus spektaklius. Dabar R. Petraitį galima pamatyti spektakliuose „Kauno pavasarisʼ72“ (rež. Jonas Tertelis), „Ne sau žmonės“ pagal Vydūną (rež. Jonas Vaitkus), Witkacyʼio „Batsiuviuose“ (rež. Antanas Obcarskas) ir netgi vaikams skirtame „Emilių Emilyje“.
Paprašytas pasidalinti šia patirtimi, Robertas sakė: „Aš nedalyvavau kūrybiniame procese, o pajausti kūrinio atmosferą žiūrint spektaklio įrašą gana sudėtinga. Nors ir bandai atkartoti, gimsta kitas personažas. Tą labai pajutau, kai repetavome „Kauno pavasarį“ ir atvažiavo režisierius J. Tertelis. Vaidinau kolegos Mariaus Karolio Gotbergo kuriamą veikėją. Jonas iš karto pasakė, kad galiu veikti taip, kaip jaučiu, nes spektaklis paremtas dokumentinio teatro principu: santykį su tekstu kuriame patys. Aišku, pirmi rodymai buvo kupini streso, atsakomybės, kad spektaklis įvyktų kaip galima geriau. Šį procesą pavadinčiau aktoriniu trenažu. Įsiliejus naujam žmogui, kūrinys kinta, o kolegos pastebi, kad atsiranda naujų detalių, tekstai suskamba naujai , nes kitur dedami loginiai akcentai. Nauja premjera yra abipusė atgaiva.“
Vaidybos kine ir teatre specifika
Robertas turi patirties kine ir skirtinguose teatruose – sukūrė vaidmenį Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis), tad įdomu, kaip jis apibūdintų šių dviejų sričių specifiką.
„Kine esi arti kameros, kūnas tarsi įrėminamas kadre, labai svarbi organika, matomas kiekvienas lūpos kampučio judesys ar raukšlės virptelėjimas. Dubliai kartojami. Teatre „pakartok“ nėra, tad būtina nuo pat spektaklio pradžios „užšokti ant teisingų bėgių“, sudominti žiūrovą, įtikinti kuriama spektaklio logika. Dabartinis teatras artėja link kino: scenoje dažnai naudojamos vaizdo kameros, mikrofonai, kartais ieškoma to dokumentinio tikrumo, kurio, mano manymu, teatrui visiškai nereikia. Tuo jis ir žavus, tuo jis ir turi skirtis nuo kino. Mano skoniui labai artimas Vingelio „Orfėjas“. Žilvinas geba sujungti technologijas ir teatrą taip, kad viena kitam netrukdytų ir netgi priešingai – papildytų. Neseniai NKDT vyko spektaklio „Antrininkas“ premjera. Joje įkūniju jauno vyro Nojaus personažą, su kolega Pijumi Narijausku esame dubleriai. Režisierius Augustas Gornatkevičius mums iškėlė uždavinį būti scenoje, o ne kažką vaidinti: „Esate jauni, įkūnykite jauną porą kaip Robertas ir Saulė (akt. Saulė Gotbergė, aut. past.), ieškokite tikro santykio.“ Tą buvimo čia įspūdį sukuria tiesioginis filmavimas – puikiai padirbėjo vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė. Repetuodamas mačiau, kaip dirba Pijus, bet skiriasi mūsų kūno kalba, minčių dėliojimas. Džiaugiuosi, kad Augustas priėmė mano ir Pijaus kuriamą Nojų. Jis leido improvizuoti, nereikėjo atkartoti kolegos. Be to, kai Pijus repetavo, mačiau visą spektaklį iš šalies. Neslėpsiu, kad kartais buvo sunku stebėti. Klausiau savęs: kur aš galėčiau paaugti, kur tiesiog bandau jį atkartoti ir prarandu autentiškumą? Kai žiūrėjau premjerą kartu su publika, atrodė, kad esu scenoje – Pijus vaidino ant pakylos, o aš – žiūrovo kėdėje. Labai sunku stebėti ir pamiršti, kad ryt jau tu vaidinsi tą patį personažą.“
Aktoriui R. Petraičiui pažįstama situacija, kai veikėją reikia analizuoti po žodį arba kai procesas reikalauja bandymų ir ieškojimų. „Rudenį su režisieriumi Justinu Vinciūnu statėme premjerą pagal afrikiečių dramaturgo Aristideʼo Tarnagdos pjesę „Atidaryk duris“. Vaidinau berniuką, kurį įsivaikina kitos genties šeima, bet vieną dieną jo buvimas artimiesiems ir visam kaimui sukelia mirtiną pavojų. Nuėjau labai ilgą ieškojimų ir bandymų kelią. Pradžioje reikėjo rasti savo personažo tipą, jo kalbą. Pagavus logiką, bet kuris tekstas pasiduoda. Justinas puikiai jaučia aktorius, kviečia bendrakūrybai. Manau, kiekvienas režisierius nori gauti idėjų iš aktoriaus. Man priimtinas darbas laboratorijos principu. Sakyčiau, kad esu kūno aktorius,kuriam patinka paieškos, nes tikrumas gimsta improvizacijoje.“
Trupės narys
Robertas neslepia, kad buvo laikas, kai aktorystė tapo fragmentiška, nes spektakliuose vaidindavo tik keletą kartų per mėnesį: „Buvo neramu, atrodė, kad jau atėjo aktoriaus kelio pabaiga. Įsidarbinau jaunimo centre Naujojoje Vilnioje. Labai patiko šis darbas. Po keleto pokalbių su paaugliais rasdavome kalbą. Bet teko atsisveikinti, nes mane pasikvietė repetuoti J. Vinciūnas, o NKDT vadovas Egidijus Stancikas pasiūlė prisijungti prie trupės. Nustebau, bet iš karto sutikau. Manau, kad svarbu galvoti apie trupę kaip vienį. Norisi vaidinti kuo daugiau spektaklių ir sukurti naujų vaidmenų, kad galėčiau pažinti aktorius. Kauno teatre sutinku nuostabių jaunų ir vyresnių kolegų.“
Pirmi apdovanojimai
Po pasaulinės kino juostos „Prietinia kronikas“ premjeros Vokietijoje, Berlyne, filmas parodytas pernai lapkritį Estijoje vykusio Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje Baltijos šalių konkursinėje programoje. Aktorius R. Petraitis, išrinktas tarp aštuonių geriausių jaunų, kylančių Europos aktorių, pelnė „Black Nights Stars Discovery Campus ICDA“ apdovanojimą. „Taline sumontuotą filmą pamačiau pirmą kartą. Stebėjau kolegų laureatų iš kitų šalių reakcijas. Netgi nepatyrusiems sovietmečio ir Atgimimo, buvo atpažįstamos jaunystės šėlionės, meilės nuotykiai, santykiai su tėvais. Pirmą kartą dalyvavau tokiame festivalyje. Labai gera, kad Lietuvos kinas pastebimas užsienyje. Sunku pasakyti, kas tą lemia – gera kino mokykla, jaunųjų režisierių domėjimasis Europos kinu ar kūrėjų aistra ir tikėjimas tuo, ką daro“, – įspūdžiais dalinosi Robertas. Sutikęs nemažai kino industrijos atstovų, jis sulaukė patarimų tobulinti savo gebėjimus: išmokti joti žirgu, šaudyti. Nenustygstantis vietoje aktorius domisi motociklais, sportuoja, lanko spektaklius, nes dabar yra puikus galimybių laikas. Norisi palinkėti, kad jis būtų įvertintas ir už teatro scenoje sukurtus darbus.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 4).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
