Iš Tadao Cern neįgyvendintų (kol kas) projektų aplanko: „Ėjimas per vandenį, kai kojos žingsnis po žingsnio dingsta vandens raibuliuose, sukelia gilų netikrumo jausmą, atspindi bendrą kryptį, kuria visi einame. <…> Žavinga, kaip vanduo, visus maitinanti jėga, esant liūčiai ar potvyniui, geba visiškai atskleisti pažeidžiamumą visko, kas stovi už mūsų bendrų prisiminimų ir patirčių.“
Taip Tadao Cern pristato vandeniu užlietos galerijos idėją, kurią, anot menininko, jeigu ne jis, tai pati gamta įgyvendins artimoje ateityje. Menininko manymu, gamta yra kūrėja, o potvynis – jos aukščiausios prabos šedevras, toks nepaprastas, kad visos galerijos vienu metu rodys tą pačią parodos koncepciją.
Pradėti pasakojimą apie Tadao Cern (Tado Černiausko, g. 1983) kūrybą noriu būtent nuo kūrinių apie bridimą vandeniu. Ir net jeigu jie kol kas neįgyvendinti fiziškai, jų skaitmeninis atvaizdas geba nukelti į metafizinę erdvę, suvesti į akistatą su nerimastingiausiomis žmogaus – jo laikinumo – nuojautomis. Menininko fotografijų ciklai ar trimačių kūrinių, instaliacijų nuotraukos pasąmonėje fiksuojamos kaip archetipai, skatinantys mintimis vis sugrįžti prie vaizdinio ir ieškoti naujų prasmių.
Nuo 2013 m. iki dabar pasaulyje plačiai pristatytas Tadao Cern fotografijų ciklas Comfort Zone („Komforto zona“), leidžiantis žiūrovui labai netradicine perspektyva – iš viršaus – stebėti paplūdimyje saulės atokaitoje atsipalaidavusius, užsnūdusius žmones. Po šešerių metų šie vaizdiniai įgavo naujas formas lietuvių menininkių Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operoje-performanse „Saulė ir jūra (Marina)“ (Sun & Sea (Marina), 2019 m. laimėjusiame Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ ir iki šiol keliaujančiame po įvairias pasaulio scenas ir festivalius. Menininkių trijulė savo kūrinyje genialiai derina vizualinę raišką (veiksmas vyksta paplūdimyje, veikėjai dainuoja gulėdami, o žiūrovai juos stebi iš viršaus – saulės perspektyvos), klasikinę operos muziką ir tekstą, referuojantį į išsekusio šiuolaikinio žmogaus perdegimą ir artėjančio ekologinio susinaikinimo neišvengiamybę. Bet akylesnis meno reiškinių stebėtojas, matęs Tadao Cern paplūdimio fotografijų seriją, operoje „Saulė ir jūra“ su estetiniu pasitenkinimu atpažįsta ir ikonografinius, ir prasminius atspirties taškus.
Architekto išsilavinimą turintis menininkas savo pirmąją profesiją efektingai pasitelkia ir fotografijoje, ir skaitmeniniuose eskizuose, ir trimačiuose erdviniuose kūriniuose. Pastarųjų metų ciklus Black Balloons („Juodi balionai“), Hanging Paintings („Kabantys paveikslai“), French Exit („Prancūziškas išėjimas“) galima vadinti patyriminėmis erdvėmis. Nuostaba, vizualinis netikėtumas ir erdviškumo perkeitimas kviečia žiūrovą labai individualiam, bemaž asketiškam patyrimui, leidžiančiam iš naujo susivokti dalyvaujant visuotiniame žmonijos bėgime prasmės link.
Kiekvienas naujas kūrybinis eksperimentas Tadao Cern karjeroje sulaukia pasaulinio dėmesio. „Comfort Zone“ apkeliavo daugybę Europos parodų salių (Miunchene, Malmėje, Londone, Kelne, Vevėje), kol 2019 m. grįžo į Vilnių, menininko kūrybos miestą. Kitą – jau tarpkontinentinio matomumo – sprogimą sukėlė „Black Balloons“ serija, įvairiausiomis juodų balionų konfigūracijomis apkeliavusi Venecijos, Niujorko, Tokijo, Pekino, Šendženo, Jokohamos, Berlyno ir Vilniaus sales, pelniusi „Blooom Awards“, „Arte Laguna Prize“ nominacijas.
„Black Balloons“ serijoje Tadao Cern manipuliuoja žiūrovo fizinės percepcijos samprata, įvairių dydžių balionams pripildyti naudodamas skirtingas dujas – lengvesnes ir sunkesnes už orą. Tačiau menininkas turi pasitelkti visą inžinerinę patirtį ir konstravimo gebėjimus, kad sukomponuotų balionus erdvėje – stiklo dėžėje, galerijos salėje ar netgi atvirose erdvėse. Kiekvienas sprendimas reikalauja labai kruopštaus darbo ir precizinių apskaičiavimų, šimtų bandymų, bet rezultatas pakeri įspūdingu lengvumu, paprastumu ir magija. Kaskart žiūrovą nustebina efemeriška, nuo žemės traukos nepriklausoma juodų kamuolių instaliacija, išgryninta nuo bet kokių socialinių kontekstų ir konotacijų. „Ilgą laiką turėjau idėją sujungti du balionus. Radau laisvą minutę tarp kitų šiuo metu vykdomų projektų, nusipirkau du balionus ir buvau priblokštas rezultato. Tai buvo taip nepretenzinga ir kartu magiška! Ta dviejų labai paprastų ir žaismingų objektų sukurta opozicija dar kartą suteikė nepakartojamą vaikišką atradimo jausmą. Ši patirtis daug ką atskleidžia, ir kuo daugiau į tai žiūri, tuo labiau tampa tiesa: paprastumas yra genialumas“, – kūrinį apibūdina menininkas.
Nuo 2018-ųjų Tadao Cern vysto objektų ir instaliacijų ciklą „Hanging Paintings“, inspiruotą vaikystės prisiminimų apie spintoje kabančius mamos paltus. Tapybos dekonstrukcijos ar net destrukcijos pavyzdžius stebime per visą XX a. meno istoriją, pavyzdžiui, galime prisiminti Lucio Fontanos supjaustytas ir subadytas monochromines drobes. Tačiau Tadao Cern atsisako tapybos drobėmis aptraukti porėmį. Jis gėrisi audinio nepriklausomumu, spalva, subtiliomis draperijos klostėmis kaip autonominiu estetiniu objektu. „Kiekvienas audinio gabalas prideda naują naštos sluoksnį. Kiekvienas baigtas darbas tampa išsilaisvinimu nuo mane slėgusių rūpesčių. Labiausiai man patinka, kad jie yra visiškai niekam tikę daiktai ir kad jų niekas niekada nenaudojo ir nenaudos“, – apie šiuos estetikos grynuolius kalba menininkas. Nors medžiagos akivaizdžiai naujos, nenaudotos, sluoksniuojant jų audinius sukuriami spalviniai deriniai primena renesansines madonas ar Antikos išminčius vaizduojančias klasikų drobes. Taip stebėtojo sąmonėje sužadinami Vakarų civilizacijos tapatumo kodai.
Nuo 2020-ųjų kuriamas ciklas „French Exit“, kurio instaliacijas Tadao Cern konstruoja iš pievų augalų ir kviečių varpų, žiūrovą veikia gausa, gamtinių medžiagų natūralumu, dirgina gamtos kvapais ir netikėta žiūrėjimo į kūrinį ar medžiagą, iš kurios jis pagamintas, perspektyva. Skintų ir sudžiūvusių laukų augalų instaliacijose dominuoja įsisąmoninto pažeidžiamumo, pabaigos neišvengiamybės nuojautos, kurių estetinę kulminaciją 2024 m. galėjo patirti Beaulieu-en-Rouergue abatijos koplyčios lankytojai. Nacionalinio monumentų centro, Lietuvos sezono Prancūzijoje partnerio, kvietimu Tadao Cern sukūrė LʼAdieu („Atsisveikinimą“) – keturiolikos metrų aukščio rugių pėdų stulpą, rodės, besiveržiantį pro bažnyčios skliautus į amžinybę.
Šiam ciklui menininkas suteikė aforistinį pavadinimą „French Exit“, reiškiantį išvykimą, pasišalinimą iš susibūrimo neatsisveikinus, siekiant išvengti nepatogumo dėl prašymo dar pasilikti ar vengiant sutrikdyti natūralią įvykių tėkmę (toks siekis Tadao Cern kūriniuose itin ryškus). Apie šį poetinį kūrinių ciklą menininkas sako: „Užpildau mūsų kolektyvinės atminties knygos puslapius, nes gali būti, kad išvyksime tinkamai neatsisveikinę.“ Įtraukiančiuose „French Exit“ kūriniuose efemeriška, išdžiūvusi medžiaga sugretinama su šalia gigantiškų augalų struktūrų ar po jomis stovinčiais žiūrovais. Menininkas sukuria raminančią ir introspektyvią erdvę, „kviečiančią svarstyti atsisveikinimo sąvokas, nesvarbu, kas tai būtų – vakarėlio pabaiga, gilesni išgyvenimai, pavyzdžiui, santykių pabaiga, ar mirtis“.
Augalo ciklas, šiame kūrinyje grožio kulminaciją pasiekęs jau negyvu pavidalu, žiūrovą skatina apmąstyti gyvybės ciklą, kuriame jis pats sukasi, savo baigtumą ir to prasmę. „Stengiausi stipriau susitelkti į tai, ko labiausiai pasigestume paskutinėmis akimirkomis prieš palikdami šią vietą… Spėju, kad tai būtų kažkas banalaus, pavyzdžiui, kviečių laukai saulėlydžio metu. Banalumas kyla iš tokios stiprios meilės ir prisirišimo prie kažko ar kažkieno, kad net imi nuo to pavargti. Pakabinus viską ant lubų, žiūrovui sukuriama levitacijos iliuzija – tarsi jis būtų keliamas į dangų.“
Tadao Cern 2013–2024 m. meninėje raiškoje galima stebėti slinktį nuo aiškiai artikuliuotų socialinių konotacijų (kaip „Comfort Zone“) link erdvinio objekto, veikiančio žiūrovą savo fiziškumu, kuriančio jo kūno santykį su kūrinio medžiagiškumu ir tūriu ar klibinančiu pasitikėjimą įprastiniu meno patyrimu. Ką apie tai sako menininkas? Savo kūrybą Tadao Cern vertina kaip stebėseną, tik kartais orientuotą į socialinius aspektus arba „į mūsų bendrinius rūšies veikimo principus“. „Daugelis mano projektų smalsiai stebi žmogaus elgsenos šablonus. Socialinius klausimus vadinčiau pasekme arba siauresne tema, turbūt todėl ilgainiui nuo jų po truputį tolstu ir mėgaujuosi eksperimentais, kuriuose kūrinio ir žiūrovo dialogas vyksta be tradicijos, kultūros, istorinio konteksto ar panašios įtakos. <…> Net ir bendražmogiškumas tampa tema, kuri, atrodo, turi per siauras ribas. Ieškau subtilios ribos tarp jaučiamo, suprantamo, išskaičiuojamo bei nesąmoningai verčiančio veikti lauko.“
Tobulos išraiškos ieškantis menininkas sąmoningai stengiasi išvengti asmeniškumų. Stebėdami jo kūrinius negalime nieko pasakyti apie jį patį tapatybės, buitiškojo gyvenimo prasme. Jis ne kartą teigė, kad netiki individualumu, talentu ir vieno asmens kultu. „Esu deterministas ir tikiu kolektyviniais procesais bei principais. Net ir vienatvėje kažką nuveikęs asmuo tik dar stipriau įrodo grupės svarbą bei įtaką. To pasekmė turbūt labai jaučiama ir mano kūrybinėje kalboje. Kai save stengiesi nuasmeninti, imi kalbėti nebe pirmuoju asmeniu.“
Paklaustas, koks yra kūrinio „LʼAdieu“, pristatyto Beaulieu-en-Rouergue vienuolyne, santykis su asmenine erdve, menininkas su jam būdingu santūrumu atsakė, kad kuria sau tiek pat, kiek ir kitiems. „Ši instaliacija yra ne kažkokie kulto namai, kuriuose pasakoji apie save patį kitiems. Tai – tarsi šventyklos, kuria galės naudotis ir kiti, ir aš pats, statymas“, – naujausią kūrinį, išaugintą tiek, jog remia gotikinės koplyčios skliautus, pristatė Tadao Cern.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 4).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
