Su muzikologu Viktoru Gerulaičiu prašuoliavome pro kelias jam svarbias temas, nes visko aptarti per vieną pokalbį nėra jokios vilties – viena tema traukia kitą, jas galima plėsti ir plėsti. O jei vėl kada kalbėtume, neabejoju, kad dalis atsakymų būtų jau kitokie. Jam būdinga improvizuoti ir atsiduoti tėkmei. Įveikęs tris ketvirčius amžiaus, išbandęs daugybę veiklų, tarp jų – susijusių su publicistikos žanrais (radijo ir televizijos laidomis, ypač populiarios – „Tautos gaida“, „Likimai“), vedęs koncertus, paskaitas visuomenei, dėstęs ir mokytojavęs, turi ir konkrečiais puslapių skaičiais įvardijamo kapitalo.
Iš išleistų aštuonių knygų didžiosios dalies įsigyti jau nepavyks. Pradėjęs nuo „Muzikos stilių raidos“ (1994), tęsė monografijomis, skirtomis atlikėjams Juozui Domarkui (2010), Virgilijui Noreikai (2015), Petrui Bingeliui (2023), kompozitoriams Richardui Wagneriui (2011), Johannui Straussui (2013), Alfredui Schnittkei (2022). Tarp jų – ir meditacinio psichologinio pobūdžio tekstų siuita „Noveletės“ (2012). Tikiuosi, likimas leis šį sąrašą pratęsti.
Viktorai, jei Tave reikėtų apibūdinti trumpai, daugelis turbūt įvardytų kaip romantiką. Lieka išsiaiškinti: esi ankstyvasis ar vėlyvasis?
Jei reikėtų save apibūdinti, sakyčiau, kad aš kitoks. Todėl leidžiu sau išdidžiai pasakyti, arba labai tyliai pakuždėti, kad dauguma muzikologų kuria dokumentinius filmus, o aš – meninius. Romantizmas taip arti gal dėl to, kad baigęs studijas iš karto pradėjau jį dėstyti. Jei būtų davę šiuolaikinę muziką, gal būtų buvę kitaip. Bet sieloje, matyt, esu romantikas. Man tinka gryno neoklasicisto Albertʼo Rousselio 1927 m. ištarti žodžiai: „Romantizmo epocha baigėsi, bet romantizmo dvasia gyva per amžius.“
Kas Tau yra romantizmas?
Mano supratimu, pirmasis romantikas yra ne Schubertas, o Paganinis. Jis anksčiau už kitus pradėjo rašyti koncertus, kaprisus. Manau, kad romantizmas prasideda labai gražiai, jei nori, 1802 m. su Beethoveno „Fantazija Džuljetai“ (Sonata cis-moll, Op. 27, Nr. 2 – aut. past.). Dar buvo Johannas Friedrichas Reichardtas, Johannas Rudolfas Zumsteegas, kurie XVIII a. pabaigoje pradėjo rašyti dainas – žanrą, kuris tuo metu merdėjo. Mozartėlis buvo parašęs tik kokias dešimt–dvidešimt dainų. Romantizmas baigėsi 1911 m., kai mirė Mahleris ir Čiurlionis. Straussas ir keli kiti dar bandė pratęsti, bet iš esmės epocha truko 100 metų.
Visi bachai (kad ir kaip jį gerbia kiti, aš laikau antžmogiu), hendeliai rašė pagal vieną kurpalį – neduok Dieve, rašyti kitaip. Jie rašė konvejerio principu – kitą dieną jau naujas kūrinys. O kada prasidėjo individualus stilius? Taigi XIX a. su draugu Beethovenu. Ne anksčiau. Haydnas parašė daugiau nei 100 simfonijų, o Beethovenas – devynias. Ir kiekviena vis kitokia. Nuo XIX a. kompozitoriai stengiasi išsiskirti. Ar tai ne revoliucija? Baigėsi muzika pagal užsakymus. Rašai scenai ir lauki, ar suplauks publika ir gausi už tai honorarą. Taigi – laisvi menininkai. Bet ką davė ta laisvė? Vienas išprotėjo, kitas gyveno vos 30-dešimt metų, dar kitas iš viso tik 24-erius skurde. Romantizmas, mažų mažiausiai, yra dvilypis. Dvilypumas turi lotynišką pavadinimą – šizofrenija. Tokiais dalykais ir žavi ta epocha. Nesvarbu, kad liejasi jausmai. Muzikoje ir turi būti emocija.
Ką Tau reiškia muzika?
Aristotelis muziką statė ant aukščiausio laiptelio, o Kantas – ant žemiausio, bet abu jie pagrindė labai paprastai. Muzika yra judėjimo menas, o judėjimas sukuria energiją. Dėl to muzika mūsų sielą veikia tiesiogiai. Tai sena etoso teorija ir aš ją pripažįstu. Verkiu klausydamas ir klaupiuosi ant kelių, nes galiu gauti infarktą. Žiūrėdamas į „Moną Lizą“ irgi žaviuosi, bet neverkiu ir širdis nesustotų.
Tau patinka pasakoti istorijas ir ieškoti joms medžiagos?
Nežinau kodėl, bet man labai svarbu kontekstas. Tada man aiškiau. Klausia, iš kur tu tą žinai. Aš domiuosi kontekstu. Kontekstas yra Napoleonas, besivežiojantis visur Goethės Verterį. Kontekstas – visiškas Goethės neišmanymas muzikoje, kaip ir Hegelio. Kontekstas tai ne kompozitoriaus gyvenimas, o mokslas, kiti menai, socialinis gyvenimas. Kai kas manęs nemėgsta, nes scenoje pasakoju apie kontekstą, o ne apie muziką. Tačiau man įdomiau stilių raidos dėsniai, bet ne muzikinė kalba. Aišku, stilius be kalbos neegzistuoja. Muzikinę kalbą išmanau tiek, kiek man reikia.
Beveik aišku, ką gali neigti…
Nemanau, kad pažanga yra gerai. Ji gali atnešti ir dažniausiai atneša baisių dalykų. Pripažįstu pirmą informacinę revoliuciją, kai atsirado raštas – perfect. Gutenbergo spausdinimas – perfect. Bet štai elektronika, kai nebereikia įdėti jokių pastangų… Amerikoje mokiniai nebesugeba ant popieriaus nupiešti kvadrato, nes pirštai suklypę nuo klavišų maigymo. Lai klaipo tuos pirštus, bet kai Kembridžo studentai sako, kad turim ignoruoti Beethoveną, nes jis kolonijinis kompozitorius… Turbūt tie studentai neskaitė, kad jis išmanė Šiaurės Afrikos muziką. Elektronika man nepatinka, bet čia mano problemos. Dėstydamas pirmakursių prašydavau pakelti rankas, jei neturi muzikinio išsilavinimo. Kasmet rankų kilo vis daugiau. Tada klausiu: kuo ketini būti? Kompozitorium. Tai elektroniku? Taip. Ką jie daro? Skaido garsą. Nežinau, ar garso skaidymas yra muzika…
Grįžtu prie to, kad esu žmogus iš praėjusių laikų. Neatsimenu, kieno citata: „Aš per senas ką nors keisti. Per senas vaikytis pramogų. Man vadovauja praeitis. Ji yra mano gyvenimas. Jūs dar jaunas. Kada nors suprasite, ką reiškia žvelgti tik atgal. Staiga supranti, kad tai neišvengiama. Suprasite, kad jūsų paties praeitis traukia jus atgal į tuos pažįstamus kambarius, kuriuose – argi tai ne ironiška? – ir prasidėjo įvykiai, atitolinę jus nuo gyvenimo. Suprasite, kad laikui bėgant vis patogesni darosi sunkūs, sudužusias viltis liudiję baldai, o jus nuvylę žmonės vis mielesni. Pajusite, kad vėl renkatės skausmą, nuo kurio kažkada stengėtės pabėgti. Taip lengviau.“
Man keista, kad Tau XIX a. vos ne realesnis už šią dieną. Juk ir dabar vykstančių reiškinių priežastis ne visada suprantame, o senesni įvykiai kartais apipinti tokiais mitais ir įsišaknijusiais požiūriais, kad kyla abejonių, ar tikrai taip buvo.
Nesidomiu politika. Geležinkelis – ne politika, Napoleono žygiai – ne politika, jie buvo iš tikrųjų. Puccinis susilaužė koją automobilio avarijoje – tai irgi tikra. Kalbu apie tokią istoriją, o ne apie tai, kokią sąjungą sudarė Bismarckas ir kas dėl to įvyko.
Didelę Tavo asmenybės paveikumo dalį sudaro kalbos maniera su visais sustojimais, žvilgsniais, tembru, kuriuos rašytiniame tekste perteikti sunku.
Aš ne asmenybė, aš sovietinio pobūdžio… Svarbiausia ir sunkiausia yra susirinkti informaciją. Visos mano knygos – grafomanija, kaip prieš dvidešimt metų „Literatūroje ir mene“ išrėkė Juozaitis, kai parašiau knygą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Viskas, ką ten kalba Wagneris, yra iš jo laiškų ir straipsnių, dokumentika, nes tikrai taip buvo. Jo senbernaras tikrai dingo miške. Knygoje nėra nė vieno mano žodžio, išskyrus „o, bet, tačiau“. Tik reikia turėti begalinį saiko jausmą, kad neišsiplėstum.
Turi kokių nors rašymo ritualų?
Visada rašiau ranka, nes ranka jaučia popierių, o popierius yra iš medžio, gyvas. Kai rašai ranka, sunku spėti paskui mintį, o kai kompu – minčių nėra. Mano mama buvo lituanistė, o tėvas – geografas, pirmus keturiolika gyvenimo metų praleidau prie jūros, Klaipėdoje ir Palangoje. Taigi šiokį tokį literatūrinį stilių gavau su mamos krauju, o žinių troškimą turbūt iš tėvo. Jis skaitė gotišku šriftu, namie turiu keturis storus šiuo šriftu parašytus kultūros istorijos tomus. Sunku su tuo rašymu, gal dėl to ir scenoje tas pauzes padarau ar kokį velnią. Ilgai norėjau tapti aktoriumi, gal ir būčiau bandęs, jei ne akiniai. Tad taip aiškinu: turiu šiokių tokių žinių, šiokių tokių aktorinių sugebėjimų, tai sujungiu su patirtimi.
Improvizacija yra viena svarbesnių savybių žmogui, kurio raiška susijusi su žodžiu, kalbėjimu, ar tai būtų radijas, televizija, ar koncerto vedimas. Prieš eidamas į sceną daug ruošiesi? O gal viską palieki laisvai tėkmei, pasikliauji patirtimi?
Kai debiutavau, mintinai iškaldavau tekstus. Visiškai laisva improvizacija turi esminį trūkumą – dramaturgija subyrės. Tam reikia pasiruošt, toks džiazo dėsnis. Dabar jau, žinoma, tekstų nebesimokau ir neberašau, bet retkarčiais keliais sakiniais pasižymiu, kaip pradėsiu, kaip baigsiu. Su amžiumi pradėjau vertinti vienintelį dalyką – patyrimą. Tai žinios, gebėjimas plėtoti kontaktą su publika, iš pirmo žvilgsnio suprasti, ar pavyks užmegzti santykį su ja.
O kai rašai, irgi įsivaizduoji, kad kažkam pasakoji?
Ne, kai rašau, aš pasakoju istoriją. Tikrai ne kaip grožinį kūrinį. Kaip istoriją apie Ravelį arba apie Mahlerį.
Ironijos pamušalas pridengia jautriąsias stygas. Kalbantis su Tavimi turi būti dvigubai atsargus, kad netikėtai nebūtų pataikyta ten, kur nepasiruošęs, ar nebūtum perkočiotas ironijos volais. Su kiekvienu žmogumi išlaikai tokią individualią kalbėsenos manierą?
Tai legenda. Kažkodėl žmonėms atrodo, kad pirma nužudau, o paskui bendrauju. Kaip ir daugelis, esu žvėris šeimai, bet kitiems – bitutė. Esu jautrus žmogus, gal teisingiau – nervingas. Bet ne pamišėlis.
Mudu turim vieną bendrą simpatiją, tiek asmeniui, kurio jau nebėra tarp mūsų, tiek kūrybai. Tai Vidmantas Bartulis. Kūryba atitiko mūsų laiką, jauseną jame, o asmenybė buvo tokia tikra, šilta, kartu neišsemiama, kad nedaug ką iš bendraamžių galėtum gretinti. Dažnai kalbi ir apie Faustą Latėną, bet man atrodo, kad tai nelabai lyginami dydžiai.
Visiškai nelyginami. Atsimenu, labai seniai buvo toks festivaliukas, BUMN vadinosi – Bartulis, Urbaitis, Martinaitis ir Narbutaitė. Fausto ten nebuvo. Gal jis amžiams supyko, bet pasąmoningai neįtraukiau, nes nebuvo ką. Jis į tą pulką įėjo vėliau. Esu jo triumfo Maskvoje liudininkas.
Bartulis buvo kaip reta tikras, kad ir ką darytų – ar kiaušinienę ant scenos keptų, ar virėją vaidintų, ar verktų. Turbūt jis buvo labai stiprus žmogus, juk tik toks žmogus gali būti atviras ir nuoširdus savo kūryboje. Ir daugybė jo kūrinių švelniau ar ryškiau yra liūdni ir graudūs. Nevartoju žodžio „tragiški“, bet niekur negirdžiu linksmybės trykštant. Ir tas virėjas, ir tas svogūnų kepimas ar lipimas kopėčiomis, čia jokių linksmumų nematau. O kokį literatūrinį stilių turėjo Bartulis, kaip jis rašė! Matyt, visa Bartulių giminės aura tokia: vienas toks neeilinis vyskupas, tėvai taip pat turbūt buvo kieti. Jis pirmasis parašė linksmas Mišias, nors lauktum kitaip. Atsimeni, kokios genialios Mišios, tercijomis parašytos? Arba koks aštrus Requiem. Arba tie visi „I like“. „I like Schubert“. Su dukra Egle buvom nuvarę iki ledyno Perito Moreno Pietų pusrutulyje, Patagonijoje, kur per dieną du metrus paslenka ir paskui griūna. Aukštis kaip varpinės. Atsivežėm ten kolonėlę ir paleidom jo „Palydžiu išvykstantį draugą…“, o vėliau, naktį, „I like Schubert“. Eglė man pasakė: „Dabar suprantu, kodėl nenori, kad važiuojant muzika skambėtų.“
Ko stinga lietuvių muzikai? Ar šiuolaikinis menas Tau dažnai sukelia atmetimo reakciją?
Nevartoju meno, kuris man nepatinka, tad nieko ir neatmetu. Atmetu tik performansus, nes tai amatininkų darbas, ne menas. Man patinka graži muzika, o graži yra ta, kuri darni. Todėl man nuostabiai skamba septimos. O atonalios muzikos galiu paklausyt dėl įdomumo, Webernas žavi, nes jo yra nedaug. Būkim atviri, jei avangardistas pakankamai ilgai nugyvena, pavyzdžiui, Stockhausenas, gyvenimo pabaigoje vėl kažkokias melodijas bando graibyt. Arba Pendereckio metamorfozės nuo Hirošimos iki paskutiniųjų darbų – ateina į protą. Tegu išsisiautėja, tegu paskaido tą garsą, bet ar verta tuo užsiimti visą gyvenimą? Pažanga, kuri jiems suteikė sintezatorius ir kompus, turbūt uždarė naujų instrumentų atsiradimą.
O ar esi ką parašęs ir nepublikavęs?
Kadaise rašiau nuoširdžius eilėraščius: „Ruduo, išeinantis poetas, / apsiaustas gelsvas ant pečių, / ir bobų vasaros sonetas, / pats nuostabiausias iš visų.“ Kažkaip išdrįsau Marcelijui Martinaičiui nunešti tokį sąsiuvinį. Gal po mėnesio, atnešęs tą mano rašliavą, pasakė tik vieną sakinį. „Jaunuoli mielas, prieš rašant poeziją, reikėtų išmokti gramatiką.“ Gal šiek tiek utriravo, bet nuleido mane ant žemės.
Visokių užrašų turiu stirtas, gal iš jų dar kažkas išeis.
Tavo veikla daugiau susijusi su atlikėjais nei su kompozitoriais, nors knygų daugiau parašei apie pastaruosius. Ką Tu apskritai labiausiai vertini atlikėjų mene?
Labai paprasta atsakyti – tembrą. Garso grožį, kitaip tariant. Gilumas, minkštumas, aksomas. Technika yra išmokstama, o garso grožio neišmoksi. Visi pliurpia apie Paganinio techniką, bet didžiausią įspūdį jis palikdavo grodamas adagio. Norisi pacituoti Balakauską: „Muzika prasideda su pirmu kūrinio garsu, ne antrašte ir ne nuo partitūros viršelio ar titulinio lapo, ir pasibaigia su paskutinio kūrinio garsu, ne vėliau, tai yra ne kokiais nors komentarais, aptarimais.“
Įvairiais veiklos etapais perėjai nemažai įstaigų, išbandei skirtingas raiškas. Ar dar nori pamėginti kažką naujo?
Ne. Tikrai ne. Dažnai ne savo noru vaikščiojau. O didžiausią malonumą jaučiau, kai Julius Andrejevas pakvietė į Kompozitorių sąjungą.
Prisidėjai steigiant Kultūros institutą, bet jame neužsilikai, kurį laiką dirbai Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Reikia turėti drąsos tiek kartų per gyvenimą keisti veiklos pobūdį.
Arba nevilties.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 4).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
