Literatūros kritikas ir akademikas Raymondas Williamsas kultūrą yra pavadinęs vienu iš trijų sudėtingiausių anglų kalbos žodžių. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje šį terminą Leonidas Donskis pristatė kaip žmogaus santykį su savimi, visuomene ir aplinka, apimantį individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmologines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą. O skaidyti galima įvairiais būdais, vienas jų – atskirti liaudies (kaimo, folklorinę) ir aukštąją (miesto, profesionalų) kultūrą. Lietuvių aukštosios kultūros istorija, raida ir aktualijos atsispindi šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, jai skirtuose tinklalapiuose, radijo bei televizijos laidose. Tačiau XIX–XX a. sandūroje Lietuvos miestuose ėmė formuotis mažiau pažįstama, bet labai įdomi darbininkų kultūra, jungusi įvairių tautybių, tikėjimo, lyčių ir pažiūrų žmones, dirbusius gamyklose, tarnavusius privatiems asmenims ar buvusius žemiausios grandies tarnautojais.
Svarbiausia – poilsis!
XX a. pradžia sutapo su esminiu lūžiu socialinėje sanklodoje – sparti industrializacija ir urbanizacija padidino atotrūkį tarp darbininkijos ir pasiturinčiojo luomo. Būtent šiuo laikotarpiu gimė darbininkų kultūra. Laisvas laikas po sunkios ir ilgos darbo dienos darbininkijai teikė gyvybiškai svarbų poilsį. Sociologas Émile’is Durkheimas teigė, kad kolektyvinė šio gyventojų sluoksnio veikla sustiprino socialinius ryšius ir padėjo sumažinti darbo pramonės sektoriuje sukurtą izoliaciją. Laisvalaikis suteikė galimybę atgauti gyvenimo kontrolę, išsilaisvinti nuo slopinančios darbinės aplinkos, užsiimti intelektualine ar kūrybine veikla.
1933 m. krikščionių demokratų krypties leidinys „Darbininkas“ skelbė: „Mums, proletarams, reikia kinų, teatrų, skaityklų, pasilinksminimo namų, bet tokių, kur mes galėtumėm geriau pažinti patys save, kur turinys mūsų dvasiai artimas ir kur mes gautumėm progos fiziškai, profesiškai ir sociališkai save apšviesti ir prasilavinti.“
Darbininkų laisvalaikiu rūpinosi tuo metu veikusios profesinės sąjungos bei kitos darbininkų ir tarnautojų organizacijos, skatinusios narius laiką leisti turiningai, vengti žalingo lankymosi baruose ir girtuokliavimo. Lietuvoje steigti darbininkų klubai, kuriuose susitikę jų nariai galėjo pasijusti bendruomenės dalimi, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarinėti svarbiausius su savo socioekonomine padėtimi susijusius klausimus ar tiesiog drauge leisti laiką. Pvz., 1919 m. rudenį atidarytas Kauno darbininkų klubas, kuriame aktyviai vyko profesinis judėjimas ir organizuotos įvairios pramogos: vyko koncertai, šokiai, vaidinimai, skaitytos viešos paskaitos.
1921 m. Vilkaviškyje duris atvėrė Suvalkijos miestų darbininkų profesinės sąjungos klubas. Planuota, kad šis klubas taps „vieta, kur darbininkai galėtų jaustis pas save esą, būtų židiniu, apie kurį spiestųsi visi šiek tiek susipratusieji. Ten galėtų eiti jų tolimesnis lavinimas ir jų veikimo bendrinimas“. Klube veikė bufetas, knygynas su skaitykla, teatro būrelis. Šiaulių darbininkai taip pat susibūrė į aktyvų klubą, kuriame veikė dramos sekcija ir darbininkų choras, o Šiaulių paštininkų draugijos „Žinia“ 1927 m. atidarytame klube buvo salė su scena, skirta vaidinimams, biblioteka bei valgykla, kurioje nedidelėmis kainomis siūlyti pusryčiai, pietūs ir vakarienė.
Klubas, skatindamas aktyvų paštininkų laisvalaikį, įsigijo įvairaus sporto inventoriaus, muzikos instrumentų, radiją. Toks įvairialypis klubas traukte traukė lankytojus: vakarais po darbo čia žmonės rinkosi skaityti prenumeruojamų laikraščių ir žurnalų, pasiklausyti radijo, pažaisti šaškėmis ar šachmatais.
Dėmesys ir protui, ir kūnui
Miestų darbininkai skatinti skaityti ir užsiimti savišvieta, kad būtų pagerinta jų ekonominė ir socialinė padėtis. Darbininkų švietimas, t. y. XX a. pradžiai būdingas dėmesys bibliotekoms, vakariniams kursams, viešoms paskaitoms, drauge su kitomis veiklomis apibūdinamas kaip kultūrinės demokratijos reiškinys – kultūra ir žinios turėtų būti prieinamos visiems. Išsilavinę ir naujų žinių pasisėmę darbininkai gavo įrankių, reikalingų socialiniam mobilumui. Bibliotekas ir skaityklas su prenumeruojamais leidiniais ir knygų kolekcijomis turėjo Šiaulių paštininkų draugija „Žinia“, Panevėžio pašto tarnautojai, 1929 m. atidaryta keletą tūkstančių knygų turėjusi Pašto, telegrafo ir telefono tarnautojų biblioteka Kaune, Laisvės alėjoje. Ji skaitytojus kvietė užsukti vakarais nuo pirmadienio iki penktadienio (17–19 val.).
Visgi dar ne visi gebėjo skaityti XX a. pirmosios pusės Lietuvoje, todėl įvairios organizacijos stengėsi atkreipti į tai dėmesį ir užsiimti darbininkų švietimu, kad, pramokę skaityti ir rašyti, jie galėtų sėkmingiau įsidarbinti, įstengtų pasirūpinti geresnėmis gyvenimo sąlygomis. 1921 m. Kaune katalikiška „Pavasarininkų“ organizacija įsteigė suaugusiųjų gimnaziją, kurioje mokyta pagal Švietimo ministerijos programą, o didžiausio susidomėjimo sulaukė lietuvių kalbos pamokos. 1924 m. Kaune įsteigti Vinco Kudirkos švietimo draugijos vakariniai kursai suaugusiems, jų tikslinė auditorija – miesto darbininkija: kursai vyko ne centre, o rajonuose, kuriuose gyveno didžioji dalis dirbančiųjų, t. y. Vilijampolėje, Aleksote, Šančiuose, Žaliakalnyje.
Kita tarp darbininkų ir tarnautojų skatinta laisvalaikio veikla buvo sportas ir laiko leidimas gryname ore. Šiltuoju metų laiku miestiečiai vaikštinėdavo po parkus, o žiemą čiuožinėdavo specialiai įrengtose čiuožyklose ar ant užšalusių vandens telkinių. Taip pat siūlyta įrengti sporto sales, kuriose per pertraukas dirbantieji galėtų mankštintis, o ne rūkyti ar užsiimti kita neproduktyvia veikla. 1935 m. tautininkų krypties leidinys „Darbininkų atstovybės balsas“ rašė: „Sportas yra gera priemonė stiprinti sveikatą, ugdyti raumenų jėgą. Sportuodamas darbininkas visuomet bus ir fiziniai ir protiniai tvirtesnis ir atsparesnis savo gyvenime“.
Miestietiškos pramogos: kinas, teatras, vakaronės
Viena populiariausių pramogų – lankymasis kino teatruose. Ji nebuvo labai pigi, bet lengvai prieinama, todėl pritraukdavo didžiulį skaičių lankytojų. 1939 m. per dieną visi Kaune veikę kino teatrai parduodavo apie 6 000 bilietų; daugiausiai žiūrovų sulaukdavo farsai, komedijos ir dramos. Lengvas ir pramoginis filmų turinys vertintas nevienareikšmiškai. 1933 m. „Darbininkas“ rašė, kad „kinuose rodomi darbininko dvasiai svetimi, buržuazijos tuštybėms perrūgę vaizdai“. Kino reiškinį nagrinėję filosofai Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno aiškino: tokio populiarumo filmai sulaukdavo todėl, kad žiūrovus maitindavo geresnio gyvenimo pažadais ir priversdavo bent laikinai patikėti, jog išorinė aplinka tėra fikcinio pasaulio tęsinys.
Profesionalusis teatras darbininkijos gretose nebuvo populiarus: spektakliai būdavo aplenkiame dėl sudėtingesnio turinio ir privalomo aprangos kodo. Tačiau mėgėjiškas teatras pritraukdavo ir aktorių, ir žiūrovų. Pvz., Lietuvos spaudos darbininkų profesinė sąjunga Kaune, Tilmanso salėje, reguliariai rengdavo vakarones su vaidinimais ir šokiais. Į jas gausiai rinkdavosi ne tik profesinės sąjungos nariai, bet ir svečiai; 3-iajame dešimtmetyje į vakarones susiburdavo net iki 700 dalyvių.
Daliai renginių Kauno darbininkai ir tarnautojai nuomodavosi Rotušės salę, ten rengdavo kaukių balius, šokius, šventinius vakarėlius. Į juos būdavo kviečiami ir organizacijoms nepriklausę asmenys, o visas surinktas pelnas skirtas profesinės sąjungos veikloms ar kitiems tikslams: 1933 m. Vilniui vaduoti sąjungos Kauno paštininkų skyriaus vakaronėje dalyvavo apie 200 dalyvių, o pelnas perduotas Vilniaus Geležiniam Fondui. Nebuvo užmirštos ir darbininkų bei tarnautojų atžalos: rengtos kasmetinės kalėdinės eglutės, per kurias vaikai vaidindavo spektaklius, apsilankydavo Kalėdų senelis, nešinas žaislais ir saldainiais.
Vasaros
Vasaros atostogos ir poilsis gamtoje buvo ypač svarbūs tarpukario Lietuvos miestų gyventojams, kurie dirbdavo kenksmingoje aplinkoje, pvz., spaustuvėse ir gamyklose tekdavo kvėpuoti kenksmingais garais, pašte, kilnojant ir rūšiuojant siuntas, sukildavo dulkės. Keliones į kurortus galėjo įpirkti toli gražu ne kiekvienas, todėl dalis rinkosi poilsį priemiesčiuose arba kaimo vietovėse pas artimuosius. Sekmadieniais artimiausi miestams gamtos kampeliai prisipildydavo atokvėpio ieškančių miestiečių: šeimos ir draugai iškylaudavo, maudydavosi, degindavosi saulėje, skaitydavo knygas ir laikraščius, lošdavo kortomis.
Kaune, populiariame Panemunės paplūdimyje, per garsiakalbį transliuota muzika, buvo galima įsigyti užkandžių ir gaiviųjų gėrimų. Į Panemunę valtimis persikelti mėgdavo Žemuosiuose Šančiuose gyvenę Kauno darbininkai. Šiauliuose dirbantieji vykdavo grynu oru pakvėpuoti į Bubių pušyną. XX a. 4-ajame dešimtmetyje profesinės organizacijos jau tendencingai skirdavo dėmesio poilsiui ir laisvalaikiui.
Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinės sąjungos leidinys „Paštininkų žodis“ rašė: „<…> tarnautojas metus išsėdėjęs už rašomojo stalo ar kitą kokį darbą dirbdamas, jis pavargsta, yra reikalingas poilsio, kad protas ir dvasinės jėgos pailsėtų, <…> dirbančiam ištisus metus ir gana nepalankiose sąlygose vieno mėnesio vasaros metu poilsis yra būtinai reikalingas kaip tarnautojų sveikatos, taip darbo produktingumo atžvilgiu.“ Todėl paštininkai ėmė steigti savas sanatorijas: pirmoji atidaryta Palangos pašto pastatų komplekse, o 1928–1929 m. pastato antrajame aukšte įrengti aštuoni kambariai. Nakvynė su maitinimu tekainavo 6–6,5 litus, todėl poilsiautojų netrūko; per vasarą apsistodavo apie 50–60 žmonių. Palangoje pašto tarnautojai laiką leido prie jūros, vakarais lankėsi parke, jame grojo muzika. Sulaukusi didelio populiarumo sanatorija praplėsta, įrengta dar 12 kambarių, kuriuose galėjo ilsėtis žemesnieji tarnautojai. 1932 m. Kaune, Panemunėje, atvėrė duris naujas tarnautojų vasarnamis su 20 kambarių, jame veikė valgykla, siūliusi pigius pietus, buvo ir virtuvėlė, kurioje poilsiautojai galėjo pasigaminti maistą. 1936 m. dar vienas vasarnamis atidarytas Nidoje.
1930 m. Šiaulių paštininkų draugija „Žinia“ inicijavo poilsiavietės statybas Bubių pušyne, o 1932 m. Berčiūnų miške iškilo trys Panevėžio paštininkų švietimo ir kultūros draugijos pastatai. Du iš jų su 10 kambarių buvo skirti pašto tarnautojų ir jų šeimų poilsiui.
Tarpukario Lietuvos darbininkų laisvalaikis buvo itin svarbus – įsitraukdami į bendras veiklas, jie kūrė savitą kultūrą, apjungusią pramogas, sveikatinimąsi, savišvietą ir poilsį. Tai verta prisiminti ir šių dienų dirbantiesiems, pastaraisiais metais vis dažniau patiriantiems perdegimą.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2024, Nr. 12).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
