Pasaulį užvaldžius į vis daugiau skaitmeninių apdarų įvelkamos kelionių kultūros madai, norisi pažvelgti į knygų aptrintais viršeliais karalystę ir kiek kitokius šio konteksto naratyvus. Ten, kur pasitinka organiškas, kartais kiek hiperbolizuotas ar beletristiškas rašymas. Ir būtinai vaizdinga, savita pasakotojo kalba. Regis, čia labai tiktų poeto, teologo Jono Mačiulio-Maironio žodžiai iš jo laiško kolegai A. Jakštui-Dambrauskui dar 1899-aisiais: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus tarp gamtos grožybių.“
Taigi, kur viešėjo, kuo žavėjosi ir ką apie keliones praeityje rašė mūsų literatūros klasikai?
Kai keliauja rašytojai
Iš Brazilijos į Kuršių neriją, nuo pietų Italijos iki šiaurės ir atgal – taip galima pradėti pažintį su lietuvių rašytojų literatūrinėmis klajonėmis, viešnagėmis, vizitais. Aplankyta daugybė kraštų, salų, miestų bei miestelių. Keliauta automobiliais ir traukiniais, jūros keliais ir aeroplanais (Jurgio Savickio kalba). Tikslų būta įvairių – nuo individualių iki visuomeninių, kadangi daugelis pasirinkusiųjų rašytojo dalią turėjo ir kitų kompetencijų bei įsipareigojimų. O kur dar smalsumas pažinti pasaulį!
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė straipsnyje „Muziejaus trečiadienis. Kaip keliauti nekeliaujant?“ teigia, jog literatai netgi leisdavosi į kelią specialiai, norėdami apie tai rašyti. Pasak jos, XX a. pradžioje buvo gan įprasta kurti svečiuose didmiesčiuose, o keliavimo prigimčiai įtaką darė gyvenimo greitis, informacijos sklaida, fotografavimo galimybės. Filologės Aurelijos Mykolaitytės manymu, „XX a. lietuvių autoriai pirmiausia siekė užrašyti tai, kas jiems buvo visai nežinoma, terra incognita“. Lituanistė priduria, jog tarpukario tekstuose juntamas Kuršių nerijos pažinimo džiaugsmas.
Literatai naujas patirtis, užfiksuotas nuotaikas, susikaupusius įspūdžius įprasmindavo pasakojimais, fotografijomis – kas knygose, memuaruose, laiškuose, kas periodinėje spaudoje. Kai kurie rašė vietovių įkvėptą poeziją, apybraižas, eilėraščius. Taigi lietuvių literatūros kontekstas pasipildė įvairaus pobūdžio kelionių tekstais, arba, galima sakyti, programomis ekskursantams. Čia jau kaip pažiūrėsi.
O kaip sekėsi rašyti? Į tai savikritiškai pažvelgdavo kai kurie autoriai, kartais situaciją aptardavo recenzentai. Pastariesiems ne visuomet atrodydavo, kad bet kuris pajėgus imtis šio uždavinio, nes, pasak literatūrologo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus, kelionės aprašymas turi atskleisti lankomos vietovės kultūrinį, religinį ar ekonominį aspektą, o ne vien nuotykius. Pavyzdžiui, rašytojo, fotografo Petro Babicko įspūdžius knygoje „Brazilija. Vaizdai, žmonės, nuotykiai“ (1951) Antanas Vaičiulaitis, vienas žymiausių XX a. Lietuvos rašytojų bei literatūros kritikų, vadino nenuosekliais, esą vartota ir per daug portugališkų išsireiškimų, kurie ima įkyrėti, tačiau pripažino, jog tai galįs būti dokumentas ateičiai. Pats Antanas Vienuolis laiške laikraščio redaktoriui Icchokui Gurvičiui atskleidė, kad yra itin pavargęs, tad nenori spausdinti labai skubotai ir prastai sukurptų, stokojančių literatūrinės vertės tekstų apie savo keliones. Tačiau prozininko, žurnalisto Juozo Pronskaus 1924 m. feljetonas „Lietuvos Sachara. Kuršių Užmaris“, anot istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, atsargiai galėtų būti vertinamas kaip pažintinis vadovas po Kuršių neriją. Būtent pažintinė funkcija geriausiai atspindi tokio pobūdžio aprašymų prasmingumą, tačiau drauge nė kiek nesumažina kitokių tekstų bei leidinių vertės.
O jų šia tematika išties nemažai. Yra išleistos Antano Vaičiulaičio knygos „Italijos vaizdai“ (1949) bei vėliau literatūrinį apdovanojimą pelniusi „Nuo Sirakūzų lig šiaurės elnio“ (1937), Juozo Tumo-Vaižganto kelionių pasakojimai paskelbti jo raštų tomuose „Kelionės“ (VIII t., 1997) ir „Kelionių vaizdai Galicijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje“ (XVII t., 1931). Antano Vienuolio palikimas taip pat nemenkas: „Į svetimus kraštus“ (1930) jis aptaria savo viešnages Vokietijoje, Austrijoje, o kur dar „Laiškai iš Paryžiaus“ (1937), „Laiškai iš Suomijos“ (1938) ir kt. Jurgis Savickis daug važinėjo po Europą automobiliu, apie tai parašė ne vieną knygą. Keletas jų – „Atostogos“ (1928), „Kelionės“ (du tomai, 1938). Populiarioji Petro Babicko apybraiža „Gintaro krantas“ (išleista 1932, 1938, 1958 metais) užgimė po klajonių Lietuvos pajūrio krantu pėsčiomis, po viešnagės į Graikiją radosi „Elada“ ir kt. Tai tik maža dalis minėtojo žanro archyvo. Vaižgantas, Vienuolis, Sruoga rašydavo ir laikraščiams.
Kiekvienas autorius savaip siekė supažinti skaitytoją su lankomos vietos kraštovaizdžiu, atskleisti jos niuansus. Tekstuose nugulę ne tik kelyje regėti gamtos vaizdai, bet ir politikos, istorijos, architektūros, paveldo akcentai, kai kur atkreipiamas dėmesys į labai paprastus dalykus – kaimus ir kelių kokybę, gatves ir miškus, sodus ir darželius, raikytos duonos kiekį ir vyną, moterų skrybėles ir žmonių mentalitetą bei viską, kas nepraslydo pro akylo rašytojo akis. Štai Vaižgantas, dalyvavęs Žalgirio mūšio 500 metų sukakties minėjime Krokuvoje, nusakė ne tik miestą, bet ir žolynais puoštus namus, netgi orą, neliko nepastebėtos smulkiųjų lenkų ūkininkų šiaudais dengtos pirkios. Babicko regėtų vietų vaizdiniai atliepia Bolivijos gatvių tamsumą, Buenos Airių gatvelių šilumą, Italijos dangaus žydrynę. O kaip romantiškai Jurgis Savickis aprašė po žiemos bundantį Lietuvos dangų, atrodantį taip, lyg ką tik didysis tapytojas būtų padėjęs teptuką! Neįmanoma aptarti visko. Šiaip ar taip, smagūs pasakojimai piešia vaizdus, kurie ne mažiau įtaigūs nei nūdienos skaitmeniniai. Netgi šviesaus atminimo Sigitas Geda kadaise sakė, jog Šveicarijos vaizdinys jo sąmonėje susiformavo būtent iš Maironio eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“.
Kelionių patirčių mozaika
„Saulė už Alpių leidos sustingus; / Varpai Liucernos / Dievui aukojo darbus vargingus / Žmogaus ir gamtos“, – garsųjį eilėraštį pradeda Maironis. Regis, Šveicarija lietuvių tautos dainių įkvėpė eilėms. Tiesa, apie keliavimą poetas rašė laiškuose. Viename jų kunigui Juozui Budrikui užsiminė, kad norėtų aplankyti Tenenus (Tauragės apsk.), bet, anot jo, Dievas žino, kaip čia bus. Visgi svečiose šalyse Maironis turėjo progų pasisvečiuoti. Aldona Ruseckaitė rašo: „Gyvendamas Peterburge Maironis bičiuliavosi su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima, tad kartu buvo nukeliavę į Suomiją, Latvijon į Jūrmalą, taip pat lankėsi Italijoje, pabuvojo Romoje, Vokietijoje. O grįžus iš Peterburgo į Lietuvą ir 1909 m. tapus Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, radosi daug finansinių rūpesčių.“ Viename laiške Maironis netgi apgailestauja jau net devyniolika metų negalintis išvykti į užsienį, nes skolos neleidžia, stinga pinigų.
O štai poligloto Jurgio Savickio situacija buvo visiškai priešinga – šiam rūpėjo tik keliauti. Na, dar studijuoti žemėlapius. Gerai išauklėta žmona (paties rašytojo žodžiais tariant) leisdavo jam į kelią traukti vienam. Svarbiausia – gerai apžiūrėti mašiną, nes kelionės ilgos. Savickis jas aprašinėjo šmaikščiai, metaforiškai: Farerų salų kalbos dialektą palygino su rokiškėnų, o Albanijos vėliavos erelis, Jurgio akimis, tesaugo konsulato įstaigą, mat konsulas, atstovaujantis tai šaliai, niekada nėra čia buvęs. Paprastai Savickis knygas leisdavo savomis lėšomis, tačiau viename laiškų kreipėsi į Liudą Girą su prašymu, esą parengęs 150 puslapių kelionių teksto su iliustracijomis; gal šie leistų tokią knygą ar bent jau žvilgteltų?.. Be kita ko, autorius mėgo skaityti kitų įspūdžius, o keliones laikė ir savišvietos reikalu.
Vaižgantas irgi turėjo savitą požiūrį į keliavimą. Jis pabrėžė kalbų mokėjimo privalumus – juk įvaldęs anglų ir vokiečių kalbas, gali išmaišyti visą pasaulį; Juozas Tumas primygtinai siūlė jaunimui taip ir padaryti. Paties Vaižganto viešnagės kitose šalyse buvo visuomeniniais tikslais, tačiau tai netrukdė jam vaizdžiai aprašyti įspūdžių, atkreipiant dėmesį į smulkiausias detales. Štai tekste „Kelionė Okeanu“ preciziškai užfiksuotos kiekvieną dieną nuplauktos jūrmylės. Lygiai taip pat smulkiai nusakytas valgymas garlaivyje – esą, gavo gerti menkos kavos, greičiausiai net ne su karvės pienu, o kanapių. Arbata irgi buvusi neskani, matyt, paruošta iš šiaudų. Vaižganto aprašymai publicistiniai, be pagražinimų, idealizavimo. Jis pasižymėjo savitu požiūriu į daugelį dalykų. Pavyzdžiui, Ameriką apibūdino kaip jauną kraštą, teturintį pinigo dollar dvasią. Visgi, Vaižganto manymu, kelionė kartais žmogų išmoko kitaip pažvelgti į paprastus dalykus. Pats ėmęs labiau vertinti žmogaus fizinį darbą po to, kai Sautamptone prie Lamanšo sąsiaurio pamatė, kaip darbininkai anglis iš vagonų pila… pintinėmis. „Kas ta šienapjūtė!“ – nustėręs mąstė rašytojas.
Antano Vienuolio suvokimu, keliavimo malonumą turi jausti, net jei trūksta lėšų. „<…> kai atsimeni, žmogus, kiek užmokėjai už naktigultą, pietus, karolius ir kitus menkniekius, ir kai pamanai, kad dar reikės mokėti ir už gondolą, ir už barkarolę – už dainą, ir už žibintus, ir dar arbatai duoti, – tai regis, lyg kad tau ant ausies „Verkit aniuolai“ [Dievo pasiuntiniai – J. K.] giedotų!“ – rašė jis. Kūrėjas buvo įsitikinęs, jog, nepaisant skirtumų, laikysenos, įvaizdžių, stereotipų, šalį reikia „iščiupinėti iki paskutinio siūlelio“. Vienuolis apkeliavo išties daug valstybių. Italija su Prancūzija jam pasirodė tingios, persmelktos nuobodulio, bet sužavėjo Austrija bei Vokietija. Kadangi kalnuotos vietovės buvo ne vieno rašytojo svajonė, Antanas irgi siekė ten nuvykti. Nors Karpatų taip ir neaplankė, Alpės jam paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Nenuspėjamąjį Balį Sruogą irgi nepaprastai žavėjo kalnai, įkvėpdavę kūrybai, gyvenimui – juos vadino neapčiuopiamomis erdvėmis. Sykį pasiklausęs istorijos apie Kaukazą, nusprendė ten nuvyksiąs. Ir nuvyko. Dar rašytojas vesdavo ekskursijas studentams, pasirūpindavo visais reikiamais dalykais – nuo vizų iki alpinizmo leidimų. Keliaudamas nuotykiais, akimirkomis, išbandymais dalijosi laiškuose su būsima sutuoktine Vanda Daugirdaite. O viename laiškų bičiulei, muziejininkei Valerijai Čiurlionytei rašė: „Vakar visą dieną valkiojaus po kalnus ir tyčia užsirioglinau ant aukšto kalno. <…> Iš karto rėkiau, paskui šokinėjau, o paskui atsiguliau ant kalno saulėj ir gulėjau.“ Į Alpes kartą Sruoga kopė su kitu rašytoju Juozu Pronskumi, o įspūdžius nusakė kaip netgi labiau pašėlusius nei Kaukaze.
Antanas Vaičiulaitis, kritikavęs Jurgio Savickio rašymo stilių, neabejotinai pats buvo tikras eruditas ir žodžio estetas. Beje, abu turėjo slapyvardžius: Savickis – Rimošiaus, o Vaičiulaitis – Aug. Raginio. Keliavo studentaudamas. Štai ką jis pasakoja skyriuje „Dvi latomijos Sirakūzuos“: „Už šv. Jono katakombų, už amfiteatro griuvėsių ir už aukų stalo, kurį minėjau, rasime antrąją Sirakūzų latomiją – Rojaus latomiją. Ji nėra tokia niūri nė laukinė, kaip jos kapuciniškoji bičiulė. Ji primena ir paprastus, kasdieninius darbus, nes anoje grotoje, iš kurios skliautų capsi sodrus vanduo, prie to sustingusio klano buvo įsimetę Sirakūzų amatininkai – virvių sukėjai. Bet ne dėl jų čia atėjau, tik dėl Dioniso Ausies: tai grota, savo pavidalu primenanti arklio ausį – nežmoniškai ilga ir aukšta šitoji ausis.“ Aprašyta vietovė pasižymi puikia akustika. Anot legendų, Dionisas I iš Sirakūzų minėtoje grotoje kalindavo savo priešus ir klausydavosi jų aimanų. Pavadinimą suteikė garsusis Baroko epochos italų dailininkas Caravaggio’as. Taigi, galima sakyti, kad Vaičiulaičio tekstai, kupini istorinių, kultūrinių bei kt. žinių, atspindi turiningą keliavimą, o ne, literatūrologo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus žodžiais tariant, bastymąsi.
Ir išties, kur tik nebūta, ko tik nepatirta ir neaprašyta – ne mažiau poetiškai norisi pasukti ir prie kelionių Lietuvoje, Kuršių nerijos link. Iš tekstų apie ją bemaž būtų galima sudaryti literatūrinę kelionių Bibliją, kuriai įvairūs autoriai tarytum po eilutę kūrė dar nuo Liudviko Rėzos laikų. Svarbus Juozo Pronskaus įnašas, kadangi jis šį kraštą buvo išmaišęs skersai išilgai, todėl nusakė ne tik gamtą bei žmones, bet ir keltų maršrutus, krautuvėlę, paštą, vaistinę, apsigyventi skirtus viešbučius, nuomojamus namus. Autorius atkreipia dėmesį į Nidą, Juodkrantę, Smiltynę kaip kurortines vietas. 1926 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ publikuotame tekste „Lietuvos Sachara – Kuršių Užmaris: Lietuvos ligonių ir ekskursijų rojus“ (aut. nežinomas) ekskursantai raginti aplankyti Kuršių neriją, o kartu – paskaityti apie J. Pronskaus aprašyto krašto, vadinto Užmariu, grožybes. Petras Babickas, kuris Kuršių neriją buvo tiesiog įsimylėjęs, Neringą savo tekstuose piešė gražiausiomis spalvomis ir epitetais. Jam tai buvo muzikos kūrinys, svajonių sapnas, skaistaus gintaro klodai, bet sykiu ir nykstančių žvejų dainų kraštas, po smėliu palaidoti kaimai. Rašytojas manė, kad kaip arabai lanko šventą Meką, taip kiekvienas lietuvis turėtų aplankyti Neringos karalystę.
Pabaigai
Tarptautiniame socialinių diskusijų forume „Quora“ kyla įvairių svarstymų, kas įdomiau – skaityti kelionių literatūros klasiką, mėgautis socialinėse medijose besivaržančiais vietovių vaizdais, o gal klajoti pačiam? Rodos, viskas įkvepia. Bet yra toks unikalus (gal ir subjektyvus) dalykas – kartais norisi paklaidžioti tais pačiais takais, apie kuriuos rašė vienas ar kitas autorius, net jei labai seniai. Kaip Antanui Vaičiulaičiui leistis tyrinėti akmenimis grįstų itališkų gatvelių, gėrėtis tarytum Lietuvos lygumų romantikos įkvėptu Boso (Beauce) regionu Prancūzijoje kaip Jurgiui Savickiui ar pasiduoti šveicariškai esybei, kaip tą padarė Maironis. Paieškoti Šveicarijos viduryje įsispraudusio ir it erelio akis aplinką stebinčio Rigi Kulm kalno, kuriam rašytojas dedikavo eiles, o gal kaip jam pasivaikščioti Liucernos ežero pakrante, klausantis miestelio bažnyčių varpų gausmo.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 3).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
