Iki ausų į purvą įpuolusi kompanija po liūdnai pagarsėjusio balsavimo Seime puolė karštligiškai grandytis savo kostiumus, tačiau nevykusios pastangos tik dar labiau išryškino dėmes – nepalaikydami nacionalinių sankcijų dėl brutalumu pasaulį šiurpinančios Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos piliečiams pratęsimo, kuriose yra įtvirtintas ir draudimas importuoti į Lietuvą tam tikrą rusiškos ir baltarusiškos kilmės produkciją, jie nuriedėjo į tokį gilų užribį, kad vargu ar iš ten kada nors išsikapanos.
Ir jokie dezinformatyvūs, demagogija persunkti bandymai pasiteisinti jiems tikrai nepadės.
Antai Ignas Vėgėlė dėstė, jog Rusija Lietuvos sankcijas gali „itin lengvai“ apeiti, importuodama (parlamentarui reikėjo rašyti „eksportuodama“, bet apie jo ekonomines žinias nesiplėsiu) prekes ne į Lietuvą, o į kitas ES valstybes – pavyzdžiui, Latviją.
Tačiau iš tikrųjų Latvija taip pat įvedė šiuos draudimus Rusijai, kaip ir Lietuva, t. y., yra uždraudusi žemės ūkio produktų ir pašarų, kurių kilmės šalis yra Rusija ar Baltarusija, importą į savo šalį. Tai nesunku patikrinti, perskaičius Lietuvos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos nustatymo įstatymą, dėl kurio veikimo pratęsimo praėjusią savaitę ir buvo balsuojama parlamente (žr. galiojančios redakcijos 3 str. 8 d.) ir viešai skelbiamus Latvijos Seimo ir Vyriausybės sprendimus.
Minėtos produkcijos importą Latvija, kaip ir Lietuva, uždraudė 2024 metais. Latvijoje kaip tik dabar svarstomas šių sankcijų pratęsimo klausimas.
Taigi, I. Vėgėlė klaidina visuomenę, bandydamas įpiršti mintį, kad Lietuva šiuo klausimu Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu elgiasi griežčiau nei Latvija.
Priešingai, Latvija minėtus ribojimus, susijusius su žemės ūkio produkcija, įvedė pirmoji iš visos Europos Sąjungos.
Ir čia išryškėja I. Vėgėles ir panašiai mąstančių politikų veiksmai, atitinkantys Rusijos interesus, kryptis, naratyvus ir netgi leksiką.
Rusija siekia paskleisti atskirose ES šalyse dezinformaciją, kad jos neva yra išsišokėlės, todėl pačios labiausiai ir nukenčia, o europinės sankcijos, draudimai, ribojimai pačios RF esą nė kiek neveikia.
Latvijoje per vietos politikus, veikėjus, žiniasklaidos priemones skalambijama, kokie išsišokėliai latviai, Estijoje – estai, Lenkijoje – lenkai ir t. t.
Lietuva, žinoma – ne išimtis.
Tiems, kas abejoja, vertėtų perskaityti R. Žemaitaičio, I. Vėgėlės ir jų gana nemažos bendraminčių kompanijos „perlus“, o paskui palyginti juos su tuo, kas rašoma Rusijoje.
Viskas skamba labai panašiai, kaip šalies agresorės portaluose, laikraščiuose, TV kanaluose.
Kam naudinga tokia skaldanti, tiesa absoliučiai nedvelkianti kryptis, net neverta aiškinti.
Negana to, rusai visam pasauliui bando įpiršti minti kad sankcijos juos dar labiau sustiprina. Suprask, reikėtų jas panaikinti ar sušvelninti, nes Europai nuo to bus tik blogiau, o Rusijai – geriau.
Tačiau RF propagandinės atmatos iškelia tik tuos ekonomikos rodiklius, kurie jai yra naudingi, o Rusijai nepalankius skaičius nutyli.
Pavyzdžiui, trimituojama, kaip Europos Sąjungos šalys didina tam tikros produkcijos įsigijimą iš Rusijos (dujos, iškastinis kuras, trąšos ir kt.), tačiau atkakliai nenorima viešinti visumos paveikslo, o būtent, kad bendras ES eksportas į valstybę agresorę nuo 2021 iki 2024 metais sumažėjo 65 proc., o importas iš Rusijos – net 78 proc.
2024 metais Rusijos prekių eksportas į Europą susitraukė 20 proc., importas – 6,9 proc.
Lietuvos rodikliai, lyginant 2021 ir 2024 metus, taip pat pakankamai ženklūs – eksporto su Rusija kreivė krito 83 proc., importo – netgi 95 proc.
Taigi, paimamos kelios ekonomikos šakos su Rusijai parankiais, augančiais rodikliais, o kitos, su mažesniais skaičiais, užmaskuojamos. Štai toks ir „objektyvumas“.
Galima paskaityti, vėlgi, ką šiais klausimais rašo žemaitaičiai ir vėgėlės – jų postringavimai iš esmės sutampa su tuo, ką perša Rusijos propaganda, t. y, labai panašūs nutylėjimai, labai panaši leksika apie ES „veidmainystes“.
Kritikos lavinos sulaukę Seimo nariai puolė teisintis, kodėl nepalaikė sankcijų Rusijai pratęsimo
Ir kai R. Žemaitaitis skleidžia dezinformaciją apie „rekordinius“ „Gazprom“ pelnus, visuomenei vertėtų ne pulti aklai tikėti šiais išvedžiojimais, o tiesiog patikrinti faktus, panagrinėti ne vieną, o bent 2-3 skirtingus šaltinius.
Nemaža dalis naudingą Rusijai ir jos bendrininkei Baltarusijai kursą skleidžiančių Lietuvos veikėjų sulenkia stuburą vos rusams pikčiau nusičiaudėjus, ir tai kelia didelį nerimą – jeigu jau pirmi audros lašai prikaupia pilnas kišenes baimės, tai galima tiktai įsivaizduoti, kaip jie lankstytųsi, jeigu atskrietų bent kiek smarkesnė vėtra.
Pavyzdžiui, 2022 metų vasarą kilęs triukšmas, svarstant dalies rusiškų krovinių gabenimo nutraukimo į Karaliaučiaus sritį klausimą, apnuogino daugelį politikų, kurie po grasinančių rusų tiradų ėmė inkšti ir aimanuoti, kaip baisu, kas dabar bus, plačiai tiražuodami savo išgąsčių pliūpsnius.
I. Vėgėlė ir panašaus kurso skleidėjai ėmė kalbėti tokia pačia leksika, kaip Ukrainos užpuolikė, tarsi vaizduodami Rusiją auka, o Lietuvą – kaltininke („Kaliningrado blokada“, „provokacija“ ir pan.), nors galite vartyti kaip norite 2022 metų kovo 15 d. ES Reglamentą Nr. 448 dėl sankcijų Rusijai, ten nebuvo net menkiausių užuominų, kad gali būti kokios nors ES narės teritorija, ruožas, „koridorius“, kuriuo tam tikros prekės (XVII priede išvardinti geležies, plieno produktai, etc.) iš agresorės taško A galėtų pasiekti tos pačios agresorės tašką B.
Pirminė, tvirta Lietuvos pozicija dėl prekių nepraleidimo buvo visiškai teisinga, tačiau tiek tarptautinis spaudimas, tiek vietos politikierių keliamos audros stiklinėje padarė savo neigiamą darbą – sankcijos Rusijai nebuvo sugriežtintos, ir tai reiškė, kad okupantai toliau galėjo kelti ar bent palaikyti esamą savo ekonomikos, prekybos lygį, RF teritorijoje pristatydami prekes iš vietovių „A“ į „B“ (prekių cirkuliavimas agresorės viduje padėjo išsilaikyti įmonėms, kurių mokesčiai kapsėjo į Rusijos karo mašiną, virsdami naujomis bombomis, tankais, dronais ir raketomis).
Komentuodamas ES teisės aktus I. Vėgėlė aiškino, jog draudimas netaikomas Rusijos įmonėms, tranzitu gabenančioms prekes per Europos Sąjungą tarp Karaliaučiaus srities ir Rusijos, tačiau jis nepaminėjo savo komentuojamo punkto (2022 m. balandžio 8 d. ES Tarybos Reglamentas Nr. 576) antros sakinio dalies: „Jeigu tokių prekių transportavimas nėra draudžiamas pagal kitas šio Reglamento nuostatas“).
Tačiau būtent to paties Reglamento IV priede ir yra nurodytas draudžiamų įvežti geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktų sąrašas.
Tas pats sąrašas minimas ir 2022 metų kovo 15 d. Reglamento Nr.428 XVII priede, o šio Reglamento straipsnio 3g punkte „c“ aiškiai nurodoma, jog draudžiama „Vežti XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų metalų) produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“.
Sprendžiant iš šio apibrėžimo, sąvoka „vežti“ apima produkcijos įvežimą apskritai, nesvarbu, tranzitas tai būtų į ES šalis ar prekių judėjimas tarp Karaliaučiaus srities ir likusios Rusijos dalies.
Tad kam čia advokataujama, kieno naudai kalbama?
Į akis taip pat krinta pakankamai ženklios Lietuvos politikų dalies požiūris į sankcijas apskritai, naudingas agresorei jų gairių ir padarinių traktavimas.
Pavyzdžiui, jie dėsto, kad va, kokios veidmainiškos Europos šalys, kalbančios apie vertybes, tačiau tuo pačiu didinančios prekybos apimtis su agresore.
Taip, sankcijos yra per silpnos, nepakankamos, rusai jas neretai apeina, išlieka daug skylių, yra išties daug veidmainystės, parsidavėliškumo, nužmogėjimo pavyzdžių, ir tai labai kenkia Europai, ypač Ukrainai, nes Rusijos iždą per mokesčius pasiekiantys pinigai skiriami kraujo upes gilinančios agresorės karo pramonei.
Tačiau ar kada nors kas girdėjote, kad I. Vėgėlė, R. Žemaitaitis ir visi kiti panašia kryptimi tekantys veikėjai būtų pasiūlę sugriežtinti sankcijas Rusijai, kad RF biudžetą papildyti įgalinančios landos būtų užkamšytos, kad neaugtų Rusijos BVP, o tuo pačiu susitrauktų ir jos kariniai pajėgumai?
Šaukdami, kad sankcijos Rusijos neveikia (ir užuot siūlę jas padaryti griežtesnėmis), jie atvirkščiai, siūlo sankcijas švelninti arba naikinti, t. y., pašalinti net ir tuos pernelyg menkus valstybei-teroristei, jos piliečiams taikomus apribojimus, kas reikštų dar didesnį RF karo mašinos subujojimą, dar geresnių sąlygų sudarymą agresoriui, keliančiam didžiulę grėsmę ir Lietuvos nepriklausomybei.
Susidaro įspūdis, kad I. Vėgėlė „klausimų forma“ aiškiai leidžia suprasti, jog dėl pratęstų nacionalinių Lietuvos sankcijų Rusija nuostolių nepatirs, o Lietuvai toks žingsnis atneš „neproporcingai didelę žalą“.
Kokiais skaičiavimais, realiais pagrindimais remiantis, varinėjamos šios kalbos?
Kaip „argumentą“ ištraukdamas epizodą su Latviją, esą rusai sankcionuojamas prekes (žemės ūkio produkciją ir pašarus) galės įvežti į ES per šią valstybę, apeidama Lietuvą, I. Vėgėlė susimovė – latviai taip pat yra uždraudę šios produkcijos importą į savo šalį.
Taigi, regis, nelabai ką mes matome, išskyrus klaidinimus ir nepamatuotus baimės kokteilių pilstymus.
Balsavusieji prieš sankcijų Rusijai ir Baltarusijai, jos piliečiams pratęsimą arba susilaikiusieji gali kiek nori mosuoti „pragmatiškumo“ kortomis, traukti vis naujas demagogijų puokštes savo pseudomotyvacijose, tačiau akivaizdu viena: prekiauti su agresoriumi, ženkliai prisidedant prie jo biudžeto papildymo, sudarant galimybę jam pumpuoti pinigų injekcijas į karinę žudymo ir ekspansijų mašiną, yra ne tik neracionalu, bet ir nežmoniška.
Ir šios realybės niekas nepakeis.
Ir kovą su žmoniškumu jie beviltiškai pralaimėjo.
Ir jiems teks su tuo gyventi.
