Šiandien noriu pasidalinti savo mintimis apie vietinės žiniasklaidos svarbą, kuria tikiu. Lietuvoje vietinė žiniasklaida negali būti grynai verslas. Ji gali veikti pagal modelį, kai ją palaiko verslas – užsakydamas efektyvią vietinę reklamą, bei skaitytojai, remdami ją savo dėmesiu arba įsigydami mokamus naujienlaiškius, pavyzdžiui, specialią versiją be reklamos. Prie tokios žiniasklaidos finansavimo gali prisidėti ir savivaldybės bei jų įmonės, kurios skleidžia informaciją gyventojams. Tačiau svarbiausia, kad didžioji dalis gautų pajamų būtų investuojama į profesionalius žurnalistus, tyrimus ir kokybišką informaciją.
Galima sukurti modelį, kuris leistų žiniasklaidai atsipirkti, darbuotojams gauti sąžiningus, rinkos sąlygas atitinkančius atlyginimus. LRT šiuo atveju nelyginsiu, nes dirbti su maždaug 80 mln. eurų biudžetu yra visiškai kita realybė. Nesu tiksliai skaičiavęs, bet vienos LRT biudžetas gali būti didesnis nei visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių kartu sudėjus.
Kaune susiklostė situacija, kai mieste bandoma primesti vieną tiesą. Seniausias miesto laikraštis ir portalas „Kauno diena“ pasirinko būti valdžios pusėje, nepaisant vienašališkų sprendimų, kurie kartais itin palankūs vienos šeimos interesams. Tikriausiai kitaip ir negali būti, kai kasmet iš savivaldybės gaunama apie pusę milijono eurų pajamų.
Tuo tarpu „Kas vyksta Kaune“ sulaukė stipraus Visvaldo Matijošaičio ir jo komandos spaudimo. Vis dėlto mūsų auditorija augo, komanda stiprėjo, todėl natūraliai atsirado ir gilesnių, rimtesnių temų. Suprantama, kad tai nepatiko dabartinei miesto valdžiai. Ironiška, bet prieš ateidami į valdžią jie patys aktyviai kritikavo tuometinius vadovus ir siekė gerų santykių su žiniasklaida, norėdami gauti kuo didesnį palankumą. Esu net gavęs apdovanojimą iš „Vieningo Kauno“, pavadintą „Laisvas Kaunas“. O vėliau tapome vienintele žiniasklaidos priemone, kurios neįleido nufotografuoti mero ir jo naujos nuotakos. Koks čia „Laisvas Kaunas“ pasakyčiau, jei merija kelis metus bijo surengti atvirą spaudos konferenciją žiniasklaidai su savivaldybės vadovais.
Kauno meras apskritai turi labai ribotą supratimą apie žiniasklaidą. Kiek teko susidurti, jis visus žurnalistus laiko intrigantais ir istorijų kūrėjais. Kai kalba pasisuka apie „Kas vyksta Kaune“, jis ima kritikuoti LRT tyrimus apie sūnaus žemes ar kitų žiniasklaidos priemonių straipsnius. Akivaizdu, kad jam vienintelė priimtina žiniasklaida – tai „Kauno diena“, kurios laikraštį jis kasryt randa ant savo stalo. Esu girdėjęs istorijų, kaip neįtikusiems įstaigų vadovams jis numeta laikraštį su pastaba: „Žiūrėk, ką pridirbai“. Nors didelė tikimybė, kad tas straipsnis iš anksto suderintas su savivaldybės viešųjų ryšių skyriumi.
Neseniai turėjome atvejį, kai klientas nustebo, kad reklaminį straipsnį mūsų portale aiškiai pažymime kaip reklamą. Kitą dieną beveik identišką straipsnį pamatėme „Kauno dienoje“, tik su žurnalisto pavarde – tarsi tai būtų redakcinis straipsnis, o ne reklaminis turinys. Mūsų portale tokių atvejų aš, kaip redaktorius, niekada nesu praleidęs, nes svarbiausia – pagarba auditorijai, kuri skaito, vertina ir analizuoja mūsų turinį.
Pradėję analizuoti Kauno tarybos narių veiklą nekilnojamojo turto srityje, pastebėjome, kad šioje srityje aktyviausia yra mero šeima. Kaune nėra kitų politikų, kurie taip sėkmingai derintų statybų leidimus, keistų žemės paskirtis ar užkirstų kelią konkurentams, jei tai nepalanku jų verslui.
Ko gero, šių ir panašių temų pasekmė – Kauno savivaldybė uždraudė savo įmonėms bendradarbiauti su „Kas vyksta Kaune“. Iš mūsų portalo dingo „Kauno butų ūkio“, „Kauno vandenų“, „Kauno energijos“, „Kauno autobusų“, Visuomenės sveikatos centro viešinimo projektai. Visa jų komunikacija dabar vykdoma per „Kauno dieną“, taip pat informaciją skleidžiant per respublikines žiniasklaidos priemones. Su įmonių vadovais, kuriuos pažįstu asmeniškai, kalbėjome atvirai – jie pasakė, kad pagrindinis akcininkas uždraudė dirbti su mumis: „Supranti, Vaidai, geras jūsų portalas, bet dirbsime su jumis, turėsiu trauktis aš“.
Taip pat sklinda gandai, kad savivaldybėje yra žmonės, kurių darbas – analizuoti mūsų straipsnius ir ieškoti teisinės spragos, kad būtų galima mus skųsti. Negaliu to patvirtinti, bet tokia informacija egzistuoja. Žinoma, rašydami ir kurdami, turime įsivertinti visas plonas linijas, nes nenorime įsivelti į bereikšmius teisinius ginčus. Juk pilna atvejų, kai savivaldybė per teismus, apsistatę žinomomis teisininkų firmomis paiminėja žemes, skundžia jiems nepatinkančius sprendimus, žodžiu, miesto gyventojus, verslą, organizacijas įklampindami į nesibaigiančius teismų maratonus. Juk bepigu, kai tai daroma iš miesto biudžeto lėšų.
Kurdamas „Kas vyksta Kaune“, galvojau apie miestą ir jo bendruomenę. Mačiau, kaip „Kauno diena“ bandė tapti nacionaliniu leidiniu ir nusisuko nuo vietos problemų. Mes užpildėme šią nišą ir nepaisant savivaldybės įjungto „juodojo PR“, trukdymo rinkti informaciją, delsimo su atsakymų teikimu ar tiesiog ignoruojant tam tikrus klausimus, tęsiame savo darbą.
Tikiu, kad vietinė, nepriklausoma žiniasklaida gali išgyventi. Tačiau Lietuvoje šį sektorių riboja maža auditorija ir keisti valstybės žiniasklaidos rėmimo modeliai. Pavyzdžiui, spausdintinė žiniasklaida ar vietinės radijo stotys gauna finansavimą pagal etatų skaičių, o internetinė – turi teikti paraiškas projektams ir nežino, ar gaus finansavimą. Tuo tarpu kai kurios spaudos priemonės, kurių tiražai nesiekia nė kelių tūkstančių egzempliorių, jau metų pradžioje turi užtikrintą finansavimą.
Nepaisant visko, viešumoje atsiranda vis daugiau informacijos apie tai, kaip Kaune tvarkomi reikalai, ypač statybų sektoriuje. Gaila, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), net ir gavusi konkrečius faktus, atsako, jog savivaldybėje jau atliktas korupcijos rizikos vertinimas ir tolimesnių tyrimų neplanuoja. Matyt, dabar visi resursai skirti „čekučiams“. Tačiau mano galva, ne mažiau svarbu tirti, kaip Kauno savivaldybės aparatas tenkina vienos šeimos interesus, valdydamas žemės sklypus, keisdamas paskirtis ir išduodamas leidimus. Gal kada nors ateis ir tam laikas.
Šiuo metu Kaune jaučiamas didelis nusivylimas, kurį patiria ne tie, kurie džiaugiasi nauju asfaltu, o tie, kurie susiduria su realiomis problemomis – ignoruojamais skundais, savivaldybės sprendimų nepaisymu, neteisėtais leidimais ir statybų derinimais. Žmonės rašo, kad savivaldybėje nėra vykdomi net statybų inspekcijos sprendimai, dangstomi tam tikri nesąžiningi vystytojai.
Vien tik ko vertas faktas, kad teismas pripažino, kad keli mero sūnaus įsigyti sklypai Vičiūnuose negali būti suformuoti arba jo statomas daugiabutis, kurio statybos leidimas šiuo metu dėl galimų pažeidimų koreguojant detalųjį planą yra sustabdytas ir laukia teismo.
Svarbu pabrėžti, kad „Kas vyksta Kaune“ nėra konservatorių projektas, mūsų nefinansuoja USAID ar Sorošo fondas. Mūsų išgyvenimas priklauso tik nuo verslo ir organizacijų, kurie pas mus reklamuojasi. Kiekvienas jūsų investuotas euras – tai indėlis į didesnę demokratiją Kaune.
Nepaisant visų iššūkių, judame pirmyn. Kuriame temas, domimės statybomis, neteisėtomis statybomis, nagrinėjame nepatogias temas. Artėja mūsų platformos atnaujinimas – su technologiniais sprendimais, kurie leis mūsų naujienoms sklisti dar plačiau. Taip pat dirbame ties nuosavos video studijos sukūrimu.
Ačiū visiems, kurie palaiko. Na ir kritikams – kurie, nepaisant komentarų apie tai, kokie mes „nupirkti“, vis tiek skaito mūsų turinį ir taip prisideda prie mūsų egzistavimo.
