JAV prezidento Donaldo Trumpo tūpsniai ir komplimentai teroristinės valstybės vadeivai Vladimirui Putinui, įvardijant jį vos ne taikos balandžiu, šokiravo demokratinį pasaulį, kuris ne be pagrindo įžvelgė šiuose viražuose analogijas su liūdnai pagarsėjusiu istoriniu Miuncheno suokalbiu, atidavusiu tuometinę Čekoslovakiją Hitlerio „sudraskymui“. Niūrios naujo pasaulio perdalijimo tarp kruvino Rusijos diktatoriaus ir ciniško JAV prezidento nuotaikos užplūdo viešą erdvę: politikos apžvalgininkai, visų rūšių ekspertai, tinklaraštininkai ir žurnalistai skambina pavojaus varpais, ragindami demokratines valstybes ir sveiko proto bei moralės nepraradusius politikus vienytis bendros grėsmės akivaizdoje.
Iš tikrųjų, mano manymu, šis kai kam netikėtas įvykių posūkis dar nereiškia neišvengiamos apokalipsės ir artimiausiu metu neduos jokių konkrečių rezultatų. Kitaip sakant, derybų tarp kariaujančių pusių mes ateinantį pusmetį neišvysime, o „dialogas“ tarp Rusijos ir Ukrainos bus tęsiamas kruvinais mūšiais, dronų antskrydžiais, raketų salvėmis ir bombų lietumi. Kodėl? Todėl, kad Ukraina puikiai žino, kad net ir laikinas konflikto įšaldymas yra naudingas tik agresorei Rusijai.
Štai kodėl kieto „bachūro“ įvaizdį puoselėjantis V. Putinas taip nevyriškai nuolaidžiavo D. Trumpui, štai kodėl Kremliaus propagandos agentai Ukrainoje, Lietuvoje ir Vakaruose taip intensyviai bando įpiršti mintį, kad Ukraina tuoj tuoj žlugs, greitai nebebus kam kariauti – tam pasitelkia meistriškai kurpiamas melagienas ir tendencingai išryškinamus Ukrainos sunkumus. Rusijos propagandistai nuėjo dar toliau – net pradėjo grasinti vadinamiems „z patriotams“, baugindami juos bausmėmis, jei jie tuoj pat nepakeis savo karingos retorikos, reikalaujančios kovoti iki Kijevo užėmimo.
Propagandos tikslas aiškus – įtikinti politikus ir visuomenę, kad būtina kaip įmanoma greičiau sėsti prie derybų stalo. Tuo tarpu tiesa yra ta, kad šiuo metu Rusija sparčiai artėja prie išsekimo ribos: sovietinės šarvuotos technikos atsargos eina į pabaigą, raketas tampa vis sunkiau gaminti dėl galiausiai pradėjusių veikti sankcijų, norinčių kariauti savanorių mažėja sulig kiekvienu mėnesiu (nepaisant siūlomų kosminių atlyginimų), visuomenėje pradedamas jausti karo nuovargis, infliacija kyla nesustabdomais tempais, rezerviniai Rusijos fondai tuštėja, pajamos iš naftos krenta dėl vis brangstančių sankcijų apėjimo mechanizmų taikymo ir būtinybės pardavinėti naftą su žymiomis nuolaidomis Kinijai bei Indijai, dujų milžinė „Gazprom“ – ant bankroto slenksčio.
Civilinė ekonomika dūsta dėl darbo rankų trūkumo, brangstančių žaliavų ir aukštų palūkanų normų. Negana to, net ir gausiai valstybiniais pinigais maitinama karo pramonė, iki ausų įklimpo į skolas, nespėja vykdyti užsakymų ir laiku neišmoka atlyginimų darbininkams. Derybų pauzė Rusijai reikalinga kaip šviežio oro gurkšnis. Bet ne tam, kad realiai susiderėtų dėl karo nutraukimo, o tam, kad gautų galimybę atsigauti ir pulti vėliau su nauja jėga. Štai kodėl Trumpo pastangos pasiekti taikos susitarimą bet kokiomis sąlygomis labai primena bandymus išmesti gelbėjimo ratą skęstančiam Rusijos diktatoriui.
Nes Putinas karo nutraukti jau nebegali. Nors karas sėkmingai marina Rusijos ekonomiką, tačiau tai daro palaipsniui, o štai karo veiksmų pabaiga ekonomiką nužudytų akimirksniu. Staigiai sustotų karinės pramonės įmonės, į gatvę būtų išmesta daugybė bedarbių, kariškiai ir jų artimieji netektų solidžių atlyginimų: drastiškai kristų vartojimas, kuris pribaigtų ir taip vos kvėpuojančią ekonomiką.
Šalis per naktį patirtų 90-ųjų lygio krachą. Iš fronto grįžtų šimtai tūkstančių psichologiškai suluošintų karo nusikaltėlių, kurie, manote, sėkmingai integruotųsi į visuomenę ir kurtų šalies ateitį? Ne. Jie darytų tai, ką daryti sugeba: plėštų, žudytų, girtautų, keltų masinius neramumus, o gal net ir atsuktų ginklus (kuriais jau užtvindyta Rusijos juodoji rinka) prieš valdžią. Putino diktatūrai tai reikštų neišvengiamą galą, todėl jis kariaus kol bus gyvas.
Šis kruvinas karas, deja, negali baigtis derybomis, nes ir vienai, ir kitai pusei tai reikštų visišką pralaimėjimą. Todėl baisiausio XXI a. pradžios konflikto baigtis sutaps arba su Putino mirtimi, arba su Rusijos žlugimu. Reikia tikėtis, kad laukti liko neilgai.
