Aukštas pareigas daugelį metų Vidaus reikalų ministerijoje ir jos padaliniuose užėmusio įtakingo nūdienos politiko, dabartinio Seimo kanclerio Algirdo Stončaičio rolė, 1991-ųjų gegužę Lietuvos pasieniečiui Antanui Stasaičiui nukovus piktybiškai Šalčininkų pasienio poste savo automobiliu nestojusį, ugnį pirmą į Lietuvos pareigūnus atidengusį sovietinės Baltarusijos milicijos kapitoną Aleksandrą Fijasį, neabejotinai verta skvarbesnio žvilgsnio, juolab, kad vienas pagrindinių šios šokiruojančios istorijos veikėjų iki šiol užima įtakingą valstybinį postą.
Šis senuose stalčiuose dešimtmečius dūlėjęs, dabar atgaivintas įvykis galėjo turėti didžiulę įtaką laisvės kovoms, kurių baigtis tada buvo visiškai trapi ir kabojo toli gražu ne ant paties storiausio Marytės plauko – po A. Fijasio mirties sovietinė propaganda stengėsi kiek įmanoma smarkiau apjuodinti Lietuvą, kaltino ją neramumų kėlimu, padėties destabilizavimu, smurto kurstymu, vaizduodami „litovcų nacionalistus“ kone pabaisomis.
Laimei, sovietai tuo pretekstu nebandė šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos ir sutrypti nepriklausomybės, tačiau milžiniško gaisro pavyko išvengti tik laimingo atsitiktinumo dėka.
Ir štai dienos šviesą pastaruoju metu pasiekia skandalingi liudijimai, kad A. Stončaitis, tuo metu ėjęs VRM kriminalinės policijos komisaro inspektoriaus pareigas, Šalčininkų nuovadoje prieš 34 metus prisidėjo prie Pasienio apsaugos tarnyboje dirbusio A. Stasaičio parodymų išmušinėjimo, reikalaujant „prisipažinti“, jog būtent jis pirmas šovė į baltarusių milicininką. Tuometis pasienietis teigė netgi sulaukęs grasinimų sušaudymu.
Absoliučiai nepagrįsta ir nepasitvirtinusi versija, kad pirmus šūvius paleido lietuvių pareigūnas, 100 procentų atitiko Sovietų Sąjungos poziciją ir jos lūkesčius.
Tad ir kyla daugybė klausimų dėl A. Stončaičio, kuriam tada buvo 29 metai rolės. Ir toli gražu ne tik dėl jo.
Kokia dalis tuomečių teisėsaugos pareigūnų, politikų, kitų valstybės veikėjų buvo visiškai atsidavę nepriklausomybę atkūrusiai Tėvynei? Kiek jų galėjo prisitaikėliškai lūkuriuoti, į kurią pusę nusvirs svarstyklės, ar dar blogiau, kalbėti ir daryti tai, kas naudinga priešui, pilstyti jam palankius naratyvus?
Šūvių Šalčininkų rajone istorijoje neabejotinai vertas dėmesio ir tuomečio laikinojo vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio, palyginti neseniai nešiojusio KGB pulkininko antpečius, vaidmuo, kitų vadovaujančias pareigas užėmusių, po sovietmečio persikrikštijusių Lietuvos VRM pareigūnų pėdsakai.
Būtent jie atkakliai bandė įpiršti mintį, jog pirmas į A. Fijasį šovė Lietuvos pasienietis, nors išsamus tyrimas atskleidė, jog viskas buvo priešingai.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1991 metų gegužės 18-ąją Šalčininkų pasienio poste šūvius pirmas į Lietuvos pasieniečius paleido A. Fijasis, dar iki tol garsėjęs panieka mūsų valstybei, smurtiniais išpuoliais prieš lietuvių pareigūnus, bauginimais ir nesiskaitymu jų atžvilgiu. Būtent jis, Baltarusijos SSR milicininkas iš Gardino srities, tų pačių metų gegužės 5 ir 8 dienomis asmeniškai grasino ginklais Lietuvos pasienio pareigūnams: vieną kartą pistoletu „Makarov“, kitą sykį – automatu AKM.
Tarnybos metu Šalčininkų pasienio poste gegužės 18-ąją pareigas Lietuvos Respublikos vardu vykdęs ir teisėtai A. Fijasį stabdyti apie 13 valandą bandęs A. Stasaitis su kolegomis patyrė brutalų išpuolį – iš pradžių A. Fijasis ant vieno stabdžiusių pareigūnų vos neužlėkė su savo „Lada“, o po to iššokęs į lauką, į Lietuvos pasieniečių ir muitininkų pusę paleido šūvius iš TT pistoleto.
Atsakomąją ugnį atidengęs A. Stasaitis kliudė užpuoliką, kuris vežamas į ligoninę mirė greitosios pagalbos automobilyje.
Kremlių remiantys sovietų laikraščiai, televizijos kanalai beregint ėmė laistytis melo srutomis, taškydamiesi kaltinimais Lietuvai, jos pareigūnus bandydami paversti ypatingais žiauruoliais, o A. Fijasį – kone kankiniu: 1991 metų gegužės 21-ąją „Pravdoje“ buvo tvirtinama, jog jo kūne buvo aptikta 14 (!) kulkų. Tai, žinoma, yra absurdas – šūvių būta dviejų, tačiau turbūt būtų didesnis absurdas tikėtis teisingo įvykių atspindėjimo iš okupantų ir juos remiančios SSRS propagandos atstovų.
Kad pirmas ėmė šaudyti A. Fijasis, paliudijo kartu su A. Stasaičiu dirbę Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai, taip pat autobusu iš Lenkijos atvykę turistai, kurie tuo momentu buvo netoliese. Absoliučiai nešališki liudininkai iš užsienio faktus išdėstė nuosekliai, be painiavos ir prieštaringumų, tad apie jokius melagingus parodymus, suinteresuotumą išstumti tyrėjus iš teisingo kelio į šuntakius negalėjo būti net kalbos.
Šią versiją patvirtino ir Lietuvos pasienyje budėjusių pareigūnų paimto baltarusio ginklo ekspertizė, nusikaltimo vietos, šūvių trajektorijos ištyrimas. A. Fijasio pistoleto TT kulkų pėdsakai medžiuose (viena aptikta įstrigusi medyje) ir kiti įrodymai akivaizdžiai bylojo, kad pirmas puolė būtent baltarusis.
Tačiau 1991 metų gegužės 19-osios naktį, kuomet tyrimas dar buvo visiškai „karštas“, kai dar nebuvo apklausti lenkai ir atlikta daugybė kitų reikalingų veiksmų, sprendžiant iš pasieniečio A. Stasaičio pasakojimo, dėjosi itin keisti dalykai.
Būtent iš šio pareigūno prisiminimų susidaro aiškus įspūdis, kad įtakingi nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai žaidė kažkokį sveiku protu nesuvokiamą žaidimą, kėlusį abejonių, kokioje aikštelės pusėje jie apskritai buvo atsidūrę lemtingų kovų dėl nepriklausomybės laikotarpiu.
Pirmomis valandomis po susišaudymo A. Stasaitis per apklausą patvirtino, jog šovė gindamasis nuo Baltarusijos milicininko, kuris ginklu puolė jį ir kitus pareigūnus.
Tačiau po to įvykiai ėmė žaibiškai suktis Maskvai naudinga linkme.
Gegužės 18-ąją, maždaug prieš vidurnakktį A. Stončaitis su ministru M. Misiukoniu apsilankė Vilniuje pas premjerą G. Vagnorių. Kaip matyti iš paties M. Misiukonio atsiminimų, jis, buvęs KGB pulkininkas, jau A. Fijasio mirties dieną, kaip ir vėliau, buvo linkęs atkakliai laikytis visiškai šališkos, išankstinės, itin skubotos, neobjektyvios, nepasitvirtinusios ir Lietuvai neapsakomai žalingos versijos, kad pasieniečiai šūvius į baltarusį neva paleido pirmi, kad to daryti nebuvo jokio reikalo, nes A. Fijasis esą nekėlė pavojaus.
Po susitikimo su premjeru A. Stončaitis jau gegužės 19-osios naktį sugrįžta į Šalčininkų policijos komisariatą, kur skubiai rengiama antra A. Stasaičio apklausa, dalyvaujant šio komisariato viršininkui Ivanui Jankauskui ir vietos kriminalistu prisistačiusiam Jurijui Petuchovui.
I. Jankauskas, kaip savo prisiminimų knygoje rašė buvęs kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas, ir jam antrino tuometis Eišiškių pasienio posto pamainos viršininkas Petras Pumputis, liūdnai pagarsėjo provokacijomis prieš pasieniečius – nors formaliai turėjo dirbti Lietuvos valstybei, kartu su kitais Šalčininkų milicininkais 1990 metų gruodžio 17-ąją pasienio pareigūnams liepė „nešdintis iš posto į savo Lietuvą“. Pasieniečiams nepaklusus, jie buvo žiauriai sumušti – P. Pumputis nuo smūgių prarado sąmonę, o po to Šalčininkų nuovadoje buvo prirakintas prie radiatoriaus. Ir tai, pasak liudijimų, darė laisvos Lietuvos, iš milicijos į policiją reformuojamos institucijos pareigūnai, nelabai kuo skirdamiesi nuo pasienio ir muitinės postus terorizuodavusių sovietinių OMON smogikų.
To paties I. Jankausko kabinete dėl šūvių į A. Fijasį 1991-ųjų gegužės 19-osios naktį ir buvo apklausiamas pasienietis A. Stasaitis, kurio pirminiai parodymai apie būtinąją gintį, duoti gegužės 18-osios popietę, kažką, matyt, labai suerzino – galimai ir Maskvoje, ir Vilniuje, Lietuvos vidaus reikalų ministerijos viršūnėse.
Būsimas Vyriausybės ir Seimo kancleris A. Stončaitis dalyvauja pasieniečio tardyme naktį, ir tai verčia manyti, kad kompanija labai skubėjo. Taip skubėjo, kad nenorėjo netgi sulaukti ryto.
A. Stasaičio tvirtinimu, po vidurnakčio prasidėjo priešingų parodymų išmušinėjimas: I. Jankauskui išėjus iš kabineto, I. Petuchovui daužant kumščiu į kaklą, o A. Stončaičiui grasinant nužudymu, pasienietis buvo priverstas „prisipažinti“ šovęs pirmas į Baltarusijos milicininką, kuris esą net neturėjo pistoleto.
Tačiau A. Stasaitis iškart pranešė teisėsaugai per tardymą Šalčininkuose patyręs smurtą ir verčiamas pakeisti parodymus baltarusių milicijos kapitono, jau anksčiau „pasižymėjusio“ išpuoliais prieš Lietuvos pareigūnus, naudai (ir tuo pačiu – Lietuvos, jos institucijų nenaudai bei didžiulei Kremliaus naudai).
Išsamus tyrimas – muitininkų, pasieniečių, turistų iš Lenkijos parodymai, ekspertizės, daugelių kitų svarių įrodymų patvirtino, jog pirmas į pasieniečius šovė A. Fijasis.
A. Stasaičiui pavyko apginti savo ir visos Lietuvos garbę, byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, tačiau šį mūsų valstybės likimą nulemti galėjusį atvejį (jeigu Kremlius būtų pasinaudojęs pretekstu apie tariamą „lietuvių smurtą“ pasienyje ir kaitinęs įtampą iki apogėjaus, kaip 1991-ųjų sausį), ypač A. Stončaičio, M. Misiukonio vaidmenis, iki šiol gaubia tiršta migla.
Trijulė, žinoma, neigė Šalčininkų nuovadoje smurtavusi prieš A. Stasaitį ir prievartinį parodymų išmušinėjimą (iš balos ji išlipo sausa, I. Jankauskas ir J. Petuchovas dabar jau yra mirę). A. Stasaičio ir A. Stončaičio žodžiai vienas apie kitą be liudininkų tarsi atrodytų lygiaverčiai, tačiau atidžiau paanalizavus faktus, dabartinio Seimo kanclerio pasakojimas, veiksmai, aplinkybių visuma atrodo išties keistai.
Pirmiausiai, labai abejotina, ar išvis vertėjo apklausinėti A. Stasaitį naktį, tarsi jis kitą rytą ketintų bėgti iš Lietuvos. Netgi labai norėdamas, pasienietis nebūtų galėjęs nuslėpti pagrindinių faktų ir aplinkybių, trukdyti tyrimui.
Antra, A. Stončaičio aiškinimai, jog gegužės 19-osios naktį pagal planą jis turėjo filmuoti A. Stasaičio parodymus, tikslinant aplinkybes įvykio vietoje, skamba labai nesolidžiai ir nė iš tolo nedvelkia profesionalumu – šūviai Šalčininkų rajono pasienio poste buvo paleisti dieną, tad tamsus paros metas tokiems veiksmams absoliučiai netinkamas. Naktis tiktai sukeltų padidintą riziką netikslumams atsirasti.
Ką bylos dalyvis gali tiksliai ir teisingai papasakoti, parodyti naktį, neapšviestoje arba menkai apšviestoje vietoje? Kaip iš viso įmanoma aiškiai nufilmuoti vaizdus po vidurnakčio, ir dar, kaip įvardijo pats A. Stončaitis, jo atsivežta „buitine kameryte“?
Kodėl nebuvo palaukta, kol ateis diena, tuo labiau, kad gegužę rytas švinta greitai – nejaugi per parą pasienio pareigūno atmintis būtų taip smarkiai sušlubavusi, kad jis būtų nieko nebeatsiminęs? Gal išties kažkam reikėjo labai skubėti įvykius pakreipti tam tikra linkme?
Trečia, A. Stasaitis visiškai nepažinojo A. Stončaičio, todėl apkalbinėti jo jam nebuvo jokio reikalo.
Ir ketvirta, apskritai nebuvo jokios logikos, prasmės ir tikslo pasieniečiui liudyti prieš save, staiga keičiant parodymus, ypač turint omeny, jog buvo nemažai nešališkų liudininkų, kurie patvirtino būtent pirminius A. Stasaičio parodymus, jog pirmas puolė šaudyti A. Fijasis.
Visiška nesąmonė, kad žmogus prieštaraudamas turistams iš Lenkijos ir kitiems liudininkams, kelių dešimčių žmonių parodymams, prisiimtų nebūtą kaltę ir stumtų save į kalėjimą už nužudymą.
Tačiau, kaip susidaro įspūdis, tokios įvykio versijos kažkam labai reikėjo, ir tas kažkas tikrai veikė ne Lietuvos labui.
Tai nėra beprasmis ir betikslis kapstymasis po praeitį. Iškalbingų faktų grandinė neabejotinai jungia nepriklausomybės aušrą su dabartimi.
Skeletų savo spintose, tikėtina, turi ne tokia jau ir maža dalis pareigūnų, iki šiol užimančių aukštas pareigas įvairiose valdžios struktūrose.
Taigi, ir klausimai – natūralūs, padiktuoti įtampos kupinos nūdienos realijų: kokia būtų jų laikysena realios Rusijos okupacijos atveju? Kodėl nemaža dalis politikų, visuomenės veikėjų toli gražu ne tik Remigijus Žemaitaitis ar Eduardas Vaitkus, laikosi Rusijos kryptį, tikslus, naratyvus atitinkančio kurso? Ar čia jie patys taip sugalvojo?
Augančio pavojaus akivaizdoje matome vis keistesnius praeities ir dabarties faktus, kurie byloja, jog nei visuomenei, nei juolab valstybės saugumu turinčioms institucijoms nevertėtų prarasti budrumo.
