Jeigu ant pūlinio užtepsi storą pudros sluoksnį, anaiptol nereiškia, jog tokiu būdu jį išnaikinsi. Tačiau atsakingų institucijų atstovams, matyt, atrodo priešingai, ir šis požiūris ypač išryškėja, praskleidus teisėsaugos sferos šydą.
Praėjusią savaitę Kauno apylinkės teisme svarstant vyro pagrobimu įtariamo, su nusikalstamu pasauliu siejamo 32 metų Armino Pimpio suėmimo klausimą, tiek prokuroras, tiek teisėja mūru stojo prieš šio organizuotos gaujos vadeiva laikomo vilniečio fotografavimą: prieš posėdį, kuriame A. Pimpis dalyvavo nuotoliniu būdu, žurnalistams buvo griežtai užkirstas kelias padaryti bent kelias ekrano su jo atvaizdu nuotraukas.
Kad pats sulaikytasis, šiuo metu kitoje byloje teisiamas dėl šiurpių smurtinių nusikaltimų organizavimo, nedegė troškimu viešintis, tai suprantama, tačiau nejaugi valstybės įgaliotiems pareigūnams jo norai yra svarbiau už visuomenės teisę žinoti apie rezonansiniais nusikaltimais įtariamus asmenis, paskui kuriuos velkasi besikartojančių inkriminuojamų brutalių išpuolių šleifas?
Atsidūręs teisiamųjų suole dėl nusikalstamos gaujos organizavimo, kurios smogikai, bylos duomenimis, vieną aukų Lazdijuose sudegino, taip pat apiplėšė pensininkų porą Širvintose, žiauriai ją sumušdami, A. Pimpis praėjusią savaitę pateko į teisėsaugos akiratį dėl 40 metų vyriškio pagrobimo.
Policija pranešė, jog pagrobtasis vėlų vakarą buvo rastas surakintas antrankiais greitkelyje, važiuojamojoje dalyje, vykstant nuo Kauno link Vilniaus – iš lakoniškos pareigūnų informacijos susidaro aiškus įspūdis, jog jį bet kuriuo momentu galėjo pervažiuoti kiti automobiliai. Ant nukentėjusiojo kaklo buvo matyti didelė, galimai durtinė žaizda.
Ar demokratinės valstybės, kurioje gerbiamas viešumas, viešas interesas, piliečiai turi teisę žinoti, kas yra įtariamas tokiais mafijos klestėjimo laikus primenančiais užpuolimais?
Teisėsaugos tvirtinimu, A. Pimpio suburtos organizuotos gaujos nariai prieš vykdydami plėšimus persirengdavo kurjerių tarnybos uniformomis, pasirūpindami kaukėmis, lipniomis juostis, virvėmis, pirštinėmis, peiliais ir net benzinu aukoms pagąsdinti, o vienas užpultųjų savo namuose Lazdijų centre netgi buvo gyvas sudegintas. Manoma, jog kurjeriais būdavo persirengiama, siekiant sudaryti pirminį įspūdį, kad prašalaičių bijoti nereikia.
Beje, pastarosiomis dienomis teisme paaiškėjo, kad A. Pimpis pats oficialiai užsiima siuntų išvežiojimu po visą Lietuvą, pristatydamas prekes adresatams – bent jau teigė jo advokatas.
Taigi, dėkime ant svarstyklių, kas svarbiau: įtariamojo norai likti neįvardintam ar visuomenės teisė žinoti, kad yra toks viešas paslaugas teikiantis asmuo, prekių išvežiotojas, kuriam inkriminuojamas vadovavimas būtent kurjerių uniformomis persirengdavusiai gaujai?
Ar įtariamo vienoje, teisiamo kitoje byloje piliečio pageidavimai ir lūkesčiai yra svarbesni už tai, kad visuomenė žinotų, kas jis per vienas, turėtų galimybę pamatyti jo atvaizdą?
Žinoma, egzistuoja nekaltumo prezumpcija, tačiau kai inkriminuojami nusikaltimai yra itin žiaurūs, itin sunkūs, kai išpuoliai kartojasi, kiti piliečiai turi teisę bent jau žinoti, kas juos supa.
Ir tokius „herojus“ ne tik reikia, bet ir būtina viešinti – vardan tos pačios visuomenės saugumo.
Daugiau šia tema
Jeigu A. Pimpis ar panašūs į jį bus išteisinti, taip bus ir parašyta, nieko nenuslepiant nuo skaitytojų.
Tuo tarpu teismų ir prokuratūros atstovų elgesys, slepiant įtariamojo rezonansiniais išpuoliais vardą, pavardę, uždraudžiant jį fotografuoti, viešumą tiesiog nokautuoja, ir tai absoliučiai nesiderina su demokratinės valstybės principais.
Kitas įsimintinas atvejis susijęs su nušalinto prezidento Rolando Pakso patarėju nacionalinio saugumo klausimais dirbusiu, buvusiu Seimo nariu, vėliau aukštas pareigas Raseinių rajono savivaldybėje užėmusiu Remigijumi Aču.
Kai R. Ačui buvo iškelta baudžiamoji byla už pasikėsinimą įvykdyti seksualinį nusikaltimą prieš paauglį, nuo visuomenės apie tai buvo nuslėpta dangstantis nepilnamečio teisių apsauga.
Suprantama, negalima viešinti tokių seksualinių nusikaltėlių, kurių aukos yra jų šeimos nariai arba iš artimesnės aplinkos apskritai, nes tada iškart taps žinomi ir nukentėjusieji, netgi jų neįvardijus.
Tačiau vaikinas, nukentėjęs nuo praeityje garsaus politikos veikėjo, nėra susijęs su juo nei giminystės, nei kitais ryšiais, iš kurių būtų galima identifikuoti auką, paskelbus šią šokiruojančią istoriją. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, paties nusikaltimo paskelbimas nukentėjusiojo asmenybės neatskleidė.
Besidangstant nepilnamečio teisėmis, realybėje, norint to ar ne, buvo gelbstimas pats į purvą puolęs žinomas visuomenės veikėjas, kuriam didžiausiu smūgiu veikiausiai tapo ne teismo skirta bausmė – 5 tūkst. eurų bauda, o pats gėdos paviešinimas.
Ir nežinia, ar šis veikėjas vėl nebūtų pasukęs į politiką, viešąjį administravimą, užėmęs aukštus postus, jeigu ne viešumo bangos, nušlavusios net mintis apie tolesnę karjerą valstybės ar savivaldos institucijose.
R. Ačo nusikaltimo iškėlimą į dienos šviesą lėmė žurnalistų darbo sėkmė, jų sugebėjimas gauti iš šaltinių aktualią visuomenei informaciją.
Tačiau nebūkime naivūs ir nemanykime, kad tai vienintelis nuo visuomenės slėpto seksualinio pobūdžio nusikaltimo prieš nepilnamečius, kuomet baudžiamojo atsakomybėn patraukiamas aukštas pareigas užėmęs/užimantis politikas, pareigūnas, valdininkas, atvejis.
Panašių bylų, apie kurias neskelbiama nei policijos suvestinėse, nei teismų tvarkaraščiuose, slepiant tamsią įvairaus lygio veikėjų praeitį, veikiausiai yra gerokai daugiau nei galima įsivaizduoti.
Taip pat ir pagrobėjų, kitais brutaliais nusikaltimais įtariamų asmenų pavardės neviešinamos, paminant visuomenės teisę į žinojimą, kokie žmonės ją supa.
Klerkų mėginimai smarkiau užmaskuoti problemas nieko gero, žinoma, neduos – jei apie tai niekas nerašys ir nerodys, tai nereiškia, kad jų neliks.
O labiausiai piktžolės ir suveši ten, kur apsimetama, kad vagos yra be priekaištų.
Kuo daugiau bus viešumo, kuo labiau bus iškeliamos problemos, aptariant jas, ieškant išeičių, kaip užkardyti nusikaltimus, efektyviau nubausti nusikaltėlius, tuo greičiau pavyks spręsti susikaupusias bėdas.
Ir svarbiausia, viešumas neretai tampa paskutine priemone pasiekti teisingumą, netgi tada, kai situacija atrodo visiškai beviltiška.
