Kauno rajono muziejaus fonduose saugomas ne vienas istorijos ir fotografijos perlas. Išskirtinis eksponatas – XIX a. pabaigos nuotraukų albumas su užraktu, muziejui padovanotas Algirdo Rinkevičiaus. Jo močiutės brolis Aleksandras Germanas (1864–1948) gavo albumą 1895 m. kaip padėką iš Jono Podbereskio „už trejų metų nuoširdų ir patikimą administratoriaus darbą Aukštdvario dvare“. Iš unikalių fotografijų atsiskleidžia ne tik Užnemunės evangelikų liuteronų giminės istorijos fragmentai, bet ir primirštų Kauno apylinkių dvarų likimai bei patriotiškų Amerikos lietuvių veikla.
Plati germanų giminė
Nėra lengva rekonstruoti svetimo gyvenimo pasakojimą, juolab jei kalbama apie plačiai pasklidusios giminės istoriją. A. Germano albume gausu XIX a. II pusės – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais darytų fotografijų, be užrašų arba tik su lakonišku brūkštelėjimu – „pussesere 16 miatu“, „pusbrolis“, „dvare“… Solidžių vyriškių portretai (pažymėtos tik pavardės), matyt, tai – buvę Aleksandro draugai ar kolegos. Puošnia, karoliukais išsiuvinėta suknele vilkinti pusseserė, nežinoma „Petravišenė“ balta suknia, perlų vėriniu ir tiara, šeimos, vaikų nuotraukos (Charkive daryti berniuko su knyga ir mergaitės su rožės šakele portretai). Pamėginkime iš detalių bent apytikriai atkurti šio spalvingo praeities pasaulio kontūrus.
Aleksandro Julijono Germano (Hermann) tėvai – Augustinas Hermanas, gimęs Kalesninkų dvare (Alytaus r.), tarnavęs Kižių palivarke, ir Karolina Fiszer, gimusi Klebiškyje (Prienų r.) ir gyvenusi Balbieriškio miestelyje. 21 metų jaunikis vedė 25 metų nuotaką 1861 m. Prienų evangelikų liuteronų bažnyčioje, tiesa, santuokos metrikuose pažymima, kad Augustinas Hermanas – Romos katalikų tikybos. Tad nieko nuostabaus, kad ir jo sūnus Aleksandras 1906 m., jau brandaus amžiaus, Vilkijos katalikų bažnyčioje vedė Oną Petrovičiūtę (g. 1862) iš Ringovės. Apie Aukštdvario dvaro administratoriaus ir Raudondvario grafų Tiškevičių dvaro ūkvedžio palikuonis informacijos rasti nepavyko.
Germanų giminės būta išties plačios, pasklidusios po Užnemunę ir už jos ribų. Kaip ir didelė dalis Lietuvos vokiečių, kilusių iš Rytų Prūsijos žemių, telkėsi daugiausia Prienų apylinkėse, bet jų pėdsakų pavyko aptikti ir Ūdrijos, Liudvinavo, Skriaudžių, Gelgaudiškio Romos katalikų parapijose, Šakiuose bei Amerikoje. J. Podbereskio dovanotame albume saugomos fotografijos, darytos Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Rėvelyje (Taline), Sankt Peterburge, Maskvoje, Charkive, Bydgoščiuje, Varšuvoje ir Eleonorave, prie Skirsnemunės.
Eleonoravo dvaras su Panemunės (Gelgaudų) pilimi 1905 m., mirus Stanislovui Puslovskiui, atiteko jo dukrai Marijai Puslovskai-Tiškevičienei, Aleksandro Tiškevičiaus žmonai. Būtent čia, ko gero, tuoj po vedybų apsigyveno Aleksandras Germanas, nuotraukose – ūkio kieme vaikštinėjančios riebios kiaulės su paršeliais, džiūstantys skalbiniai, šienovežis, dukterėčių ir sūnėnų viešnagė sodyboje, giminaitės, besigrožinčios išpuoselėtu gėlynu. Tikra tarpukario metų idilė.
Deja, netruko ateiti tamsūs laikai, Antrasis pasaulinis karas, okupacijos. Lageryje žuvo A. Germano sūnėnas, sesers Julijos Germanaitės-Rinkevičienės sūnus, Lietuvos karininkas Juozas Rinkevičius (1899–1945), Komijoje dėl sunkių tremties sąlygų mirė ir pusbrolio Viktoro Germano duktė Leokadija Germanaitė-Kairaitienė (1912 – apie 1944), mokytoja, dirbusi Tytuvėnuose. Pats Aleksandras Germanas pergyveno karą, mirė 1948-aisiais, palaidotas Kauno Žemųjų Šančių kapinėse.
Aukštadvario Podbereskių pasiekimai ir negandos
Aukštdvario (Wysoki Dwór) (Kėdainių r.) (nepainioti su Aukštadvariu!) dvarą Čekiškės parapijoje XIX–XX a. pr. valdė Podbereskių (Druckių-Podbereskių) giminė. Žemės ten būta labai derlingos, vešėjo uosynai, ąžuolynai ir liepynai. Vietinis Česlovas Jankūnas taip prisiminė dvaro aplinką:
„Dvaras įkurtas /… / maždaug dešimties hektarų žemės plote. /… / Maždaug ties nuokalnės viduriu, į pietus, stovi gyvenamasis namas – „palocius“, nuo jo į pietų pusę – didžiuliai gėlynai, vaismedžiai, slyvos, vyšnios, trešnės. /… / Nuo gėlynų iki žemutinės kalvos buvo daržai, o kalvos apačioje stovėjo didžiulis kluonas javams sukrauti – labai didelis, net ketverių durų. Dešiniau buvo tvartas gyvuliams laikyti, „valaune“ vadinamas“. Taip pat Č. Jankūnas prisimena dvare buvusius tvenkinius, liepų alėją, dviejų aukštų raudonų plytų mūrinį namą (buvusį kumetyną), kelią, apsodintą beržais ir vadintą „Špaleriu“ (juo vakarais ponai eidavę pasivaikščioti), didžiulį svirną ir ledaunę.
Valdoje šeimininkavo sutuoktiniai Michałas Podbereskis, Ksavero sūnus (1834, Vilnius – 1905, Musninkai) ir Elena iš Fergizų Podbereskienė (m. 1913, Musninkai). Aukštdvario dvaras garsėjo pavyzdingu ūkininkavimu. Auginti užsienietiškų veislių galvijai, avys ir kiaulės. Lenkiškoje XIX a. pab. spaudoje esama ne vienos žinutės apie sėkmingą dvaro produkcijos pristatymą žemės ūkio parodose: 1874 m. laimėtas bronzos medalis už miltus, sviestą ir sūrį. Taip pat auginti linai, pašariniai runkeliai, kriaušės ir obelys, slyvos, vynuogės. 1877 m. dvare netgi buvo įkurtas fabrikas, gaminantis ratus, ašis ir vežimus. Fabrikas veikiausiai žmonos garbei pavadintas „Helena“. Produkcijai gaminti reikalinga medžiaga buvo čia pat – ratai lenkti iš ąžuolo, uosio ir beržo medienos. Zofija Podbereskaitė, M. Podbereskio proanūkė, pasakojo, kad fabrike pagamintus vežimų ratus ir geležinkelio stočių baldus gabendavo parduoti į Kyjivą, Maskvą ir kitur.
1878 m. spaudoje minima, kad fabrike „Helena“ dirbo 100 žmonių, o metinė gamybos vertė pakilo iki 300 tūkst. rublių. Esama žinių, kad 1879 m. fabrikas sudegė, bet buvo atkurtas (užsimenama, kad perkeltas į Kauną). Visgi verslas nesiėjo taip sklandžiai. Pasak lenkiškos spaudos, Michałas Podbereskis stipriai įsiskolino (minima bent 500 tūkst. rb. suma), 1882 m. pardavė fabriką giminaičiui Izidoriui fon Römeriui už 100 tūkst. rb., tuomet išvyko į užsienį. Römeriai apmokėjo fabriko skolas, o grįžęs iš užsienio M. Podbereskis su jais dėl įmonės nuosavybės įsivėlė į teisminius ginčus, užsitęsusius iki 1891-ųjų. Tik įsikišus pagalbos konsorciumui, kuriam priklausė I. ir B. Römeriai bei Povilas Konča, Podbereskių Musninkus ir Aukštdvarį pavyko išsaugoti vaikams.
Netrūko ir šeiminių tragedijų. 1894-aisiais, kaip tik tuo metu, kai Aukštdvaryje tarnavo A. Germanas, nuo difterijos mirė dvylikametė šeimininkų dukra Jadvyga. O štai 1897 m. nuo džiovos Aukštdvaryje užgeso ir jos penkiolikmetė sesuo Konstancija. Gali būti, kad A. Germano albume esančios Podbereskaičių nuotraukos yra kurios nors iš paauglystėje mirusių seserų.
Dvarininko žmona Elena Podbereskienė gyveno Kaune ir stengėsi išlaikyti dvarą, kurio ūkio reikalus tvarkė sūnus Jonas Podbereskis. Šis buvo vedęs Eleną Mikuckytę, Antano Mikuckio dukrą. Įdomu, kad su Čekiškės parapijos Mikuckiais giminiavosi ir Povilas Višinskis, 1905 m. šio miestelio bažnyčioje vedęs Juzefą Mikuckytę, ir tų metų vasarą praleidęs Aukštdvario dvare.
Asmuo, dedikavęs A. Germanui nuotraukų albumą, yra Michało Podbereskio sūnus Jonas. Pats jis mirė Aukštdvaryje 1911 m. nuo kraujo užkrėtimo, kaip rašoma nekrologe, mažo miestelio šundaktarių nugydytas. Po Jono mirties Aukštdvario dvarą valdė Sofija Podbereskaitė-Andrijauskienė su broliu Steponu Podbereskiu.
Įtakingoji ponia Johana ir Adelė iš Pitsbergo
Nuotraukų albume į akis išsyk krinta impozantiškos matronos, laikančios Amerikos vėliavą ir Lietuvos trispalvę su Vyčiu, portretas. Tai – Adelė Germanaitė-Varašienė, Karolio Varašiaus (m. 1924), JAV lietuvių bendruomenės veikėjo, Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) iždo globėjo, žmona.
1886 m. Jono Šliūpo iniciatyva Šenandoa įkurtas Susivienijimas visų lietuvininkų Amerikoje. 1890 m. jis susijungė su Susivienijimu lietuvių katalikų Amerikoje, o nuo 1896 m. veikė Susivienijimo lietuvių Amerikoje pavadinimu. Moterys susivienijimo narėmis galėjo tapti lygiomis teisėmis su vyrais. Per savo istoriją ši JAV lietuvių visuomeninė organizacija nuveikė išties daug JAV lietuvių kultūros, švietimo, socialinėje srityje. Susivienijimo nariai rinko aukas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, nukentėjusiesiems nuo Pirmojo pasaulinio karo.
A. Germano giminaitė Adelė įsiamžinusi su visa šeima: vyru Karoliu Varašiumi, sūnumi Aleksandru, dukromis Viktorija ir Alena. Įdomu, kad ji ne vienintelė moteris iš Germanų giminės, susijusi su SLA. Johana Varašienė (Johanna Vare-Varašienė), A. Germano pusseserė, ištekėjusi už bankininko Broniaus Varašiaus, 1949 m. nekrologe „Sandaroje“ įvardijama kaip „žymi mūsų veikėja“, priklausiusi „Sandaros“ 25-ai kuopai ir keletą metų jai pirmininkavusi, taip pat priklausiusi SLA, aktyviai dalyvavusi „Birutės“ chore.
*
A. Germano albumas – tikras džiaugsmas ne tik istorikui, bet ir senosios fotografijos tyrinėtojui. Čia aptinkame nuotraukų, darytų V. Zatorskio, E. Lawdanskio fotoateljė Kaune, M. Buchhalterio – Marijampolėje, Jansono – Sankt Peterburge, Juliuszo Mieno – Krokuvoje (Edvardo Reinoldo Tiškevičiaus portretas), A. V. Strauso, brolių Čižų (Freres Czyž) – Vilniuje, M. F. Viltrakio – Vilkaviškyje ir kt. Gal kada nors ir mergaitė su rožės šakele bus prikelta iš užmaršties.nbsp;
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 2).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
