VSD tylos fone – abejotino lojalumo valstybei veikėjų ir netgi atvirai prieš Lietuvą veikiančių jėgų proveržis

Valstybės saugumo departamentas / ELTA, M. Morkevičiaus nuotr.
Valstybės saugumo departamentas / ELTA, M. Morkevičiaus nuotr.

Prorusiškumu iš tolo tvoskiantis dabar jau buvusio finansų viceministro Valentino Gavrilovo pėdsakas dar labiau apnuogino Lietuvos institucijas, turinčias rūpintis valstybės saugumu – jeigu į aukštus postus patenka asmenys, netgi viešai, savo socialinių tinklų paskyrose neslepiantys simpatijų Sovietų Sąjungą ir Rusiją, jų karinę galią šlovinančiam šlamštui, vadinasi, užkardymo sistema buksuoja tarsi senutėlis „Moskvičius“ smarkiai apkerpėjusiu varikliu.

Pažvelgus tiek į atsakingų įstaigų darbo efektyvumą, tiek į visuomenės informavimo mastus, matome graudulį keliantį vaizdą: jei dėl šnipinėjimo Rusijai ar kitos prieš Lietuvą nukreiptos, šiai teroristinei valstybei naudingos veiklos sugebama nutverti tiktai 82 metų konservatorių iš Šiaulių Eduardą Manovą, liūdnai pagarsėjusį buvusį „frontininką“ Algirdą Paleckį ar kitus pavienes, iš esmės smulkias žuveles šioje drumzlinoje nerštavietėje, reiškia, prokuratūrą, Saugumo departamentą ir kitas institucijas krečia vangumo drugys. Ir jų apsukų, reakcijos, pastangų akivaizdžiai nepakankama nūdienos sąlygomis.

Absoliučiai naivu būtų galvoti, kad Rusija nemeta pajėgų užverbuoti, palenkti į savo pusę įvairaus lygmens Lietuvos politikų, valdininkų, teisėsaugos pareigūnų ir kitų įtakingas pareigas valstybės struktūrose užimančių asmenų – Austrijos, Vokietijos ir kitų šalių pavyzdžiai byloja, kad tai vyksta visoje Europoje.

Ir tikrai neįtikėtina, kad daugelį metų Rusijai naudingas giesmes traukiantys Lietuvos veikėjai, kurių dezinformatyvi, prieš Vakarus, Ukrainą nukreipta leksika, visiškai atitinkanti RF strategiją ir jos kryptis, niekaip nėra susiję su agresoriumi, keliančiu didžiulį pavojų ir mūsų šalies nepriklausomybei, su Rusijos tarnybomis.

Jei tu be atvangos, kone kasdien kartoji rusiškų propagandos kanalų tezes, kurių tikslas paveikti kuo didesnę piliečių dalį, manipuliacijomis priversti juos į įvykius žvelgti rytų grobuonies akimis, situaciją vertinti pagal jo sukurptas absurdiškas, įžūliai primetamas taisykles, vargu ar toks tavo elgesys yra atsitiktinis.

Taip pat būtų labai sunku būtų patikėti, kad visi šio triukšmingo, prorusiškais akordais trykštančio ansamblio nariai yra taip puikiai įvaldę konspiracines priemones, kad su dabartiniais VSD, kitų žvalgybinių institucijų pajėgumais, jų disponuojamomis technikos priemonėmis, nebūtų galima prisikasti prie jų ryšių, pajamų šaltinių ar kitų bendradarbiavimą išduodančių ženklų.

Valstybės saugumo departamentas / ELTA / A. Ufarto nuotr.

Iš destruktyvių veiksmų susidaro aiškus įspūdis, kad įtarimą keliantys veikėjai prasiskverbė išties į aukštus postus, pateko į valdančiąją koaliciją.

Tačiau mūsų visuomenė, deja, skendi nežinioje – apsiribojama abstrakcijų persunktais metiniais VSD pranešimais, na, dar kada ne kada pasirodančiais tokiais pat abstrakčiais Saugumo departamento vadovų interviu ar gerokai pavėluotais jų pasiūlymais, kaip antai bausmių už šnipinėjimą sugriežtinimas.

Saugumo struktūros, suprantama, žino gerokai daugiau nei skelbia, ir skelbti žvalgybiniais sumetimais ne viską galima, tačiau gūdi, iki šiurpumo spengianti nūdienos tyla nėra pateisinama.

Tuomet, kada valstybei neabejingiems rinkėjams verkiant reikia kuo daugiau žinoti apie juos supančius, kuo įžūliausių manipuliacijų dėka į valdžią besibraunančius veikėjus, jų konkrečias sąsajas su Rusija, nusidriekusias tiesiogiai ar per tarpininkų grandinę, nei iš VSD, nei iš prokuratūros, nei iš kitų struktūrų faktiškai neišgirstame nė žodžio, o kai į teisėsaugos tinklą pakliūva koks nors kilbukas, per retas kaip saulės užtemimas spaudos konferencijas trimituojama taip, tarsi tai būtų stamboka lydeka ar net šamas.

2003 metais, kuomet VSD pajėgumai ir galimybės buvo nepalyginamai menkesni, tuometis Saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus visuomenės teisę žinoti iškėlė aukščiau už visus žvalgybai taikomus apribojimus, ir tik jo paviešintų faktų apie Rusijos struktūrų apraizgytą Rolando Pakso aplinką dėka, pastarasis buvo nušalintas, tuo pačiu sudraskius plačiai įsikerojusį, valstybei didelę grėsmę kėlusį voratinklį.

Rolandas Paksas / DELFI nuotr.

Dabartinė tyla, kai, pavyzdžiui, viešai pristatytoje VSD saugumo grėsmių analizėje netgi užtušuojami Maskvoje vykusio susitikimo su Kubos maisto pramonės ministru Manueliu Sobrino dalyvių veidai, slepiamas įmonės pavadinimas (o jame, invazijai į Ukrainą vykstant pilnu tempu, dalyvavo Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui ir jo šeimai priklausančios „Vičiūnų grupės“ bendrovės „Vičiūnai-Rus“ vadovaujantys darbuotojai, generalinio direktoriaus pavaduotojas Ruslanas Ozarinskas ir tiekimo vadovas Edgaras Pečiulis, aukščiausiu lygiu atstovavę ne ką kitką, o Rusiją, jos pramonę po RF vėliava), liudija apie negeras, į 1940-uosius panašias tendencijas. Tada prastai informuota visuomenė irgi skendo nežinioje, o susivokimas tapo gerokai pavėluotas.

Vienas institucijų neveiklumo ir jų fiasko konkrečių pavyzdžių, su kuriuo teko susidurti šių eilučių autoriui, yra susijęs su buvusiu A. Paleckio bendražygiu, Socialistinio liaudies fronto vedlio rolę iš jo perėmusiu kauniečiu Giedriumi Grabausku.

Komunistinių pažiūrų neslėpęs G. Grabauskas dar iki Rusijos plačios apimties įsiveržimo į Ukrainą rašė atvirai prieš Lietuvą nukreiptus straipsnius šovinizmą aršiai propaguojančiai žiniasklaidos grupės „Rossija Segodnya“ portalui „Baltnews.lt“, šlovino Lietuvos kompartijos įkūrimo šimtmetį, sovietų valdžios metines mūsų valstybėje, pats dalyvavo šiuose renginiuose, pažymėdamas, kad tai šventiniai įvykiai, fotografavosi šalia raudonų vėliavų. „Šventės“ metu dalyviams G. Grabauskas netgi buvo perdavęs vieno Sausio 13-osios perversmininkų Juozo Jermalavičiaus sveikinimą.

Giedrius Grabauskas (kairėje) / baltnews.lt nuotr.

Lietuvoje akcijas prieš NATO rengdavęs G. Grabauskas užsipuldavo Ukrainos valdžią, nušviesdavo įvykius šioje šalyje taip, kaip skelbiama visose Rusijos valdžios kontroliuojamose visuomenės informavimo priemonėse, šios šalies propagandinėje televizijos laidoje „Rossija 1“ niekino pokario Lietuvos partizanus. Taip pat įtariama, kad būtent jis dar 2019 metais prisidėjo prie plačiai Rusijoje išplatintos dezinformacijos kampanijos, jog vokiečių tankas Kauno žydų kapinėse sudaužė ir išvartė apie 30 paminklų, jose išterliojant nacių svastiką.

Kai interviu metu jis pats man prasitarė jau keletą metų gaunantis atlygį iš „Rossiya Segodnya“ grupės už šleikštulį keliančius savo rašinius ir nuotraukas, ir kuomet tai nedelsdamas paviešinau, iš teisėsaugos, deja, nebuvo jokios reakcijos.

Nepaisant akivaizdžių padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą, priklausymo antikonstitucinėms grupėms ir organizacijoms požymių, G. Grabauskui buvo pareikšti įtarimai tiktai dėl neapykantos kurstymo prieš partizanus.

Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nesuimtas, kiek žinoma, netgi neskirta intensyvi priežiūra elektronine apykoje, tad prieš Rusijos invaziją be jokių kliūčių paspruko į šalį-agresorę, kur bendradarbiaudamas su Ukrainos užpuolimą šlovinančiais portalais toliau šmeižė Lietuvą ir netgi rimtu veidu dėstė, kad A. Paleckis gali būti tapti mūsų valstybės prezidentu.

Algirdas Paleckis / DELFI nuotr.

Iš šio, kaip ir daugelio kitų Lietuvos institucijų susimovimo pavyzdžių matome broko dėmių išmuštą, skubiai koreguotiną paveikslą.

Pirma, visuomenė nepakankamai informuojama apie prorusiškumu trykštančių veikėjų skeletus, kurių jie neabejotinai turi pilnas spintas. Veikiau, ne tik praeities skeletus, bet ir tokią pat pobaisę dabartinę jų veiklą.

Antra, neužkardoma, kad Rusijai, Baltarusijai ir kitoms diktatūroms naudingas giesmes metai po metų kuo atviriausiai traukiantys, Lietuvai žalingus teisės aktus
prastūminėjantys, akivaizdžias abejones dėl lojalumo savo keliantys politikai, valdininkai neprasimuštų į aukštus postus. Patikrinimo filtrai neveikia, jie negriežtinami, į visa tai žvelgiama pro pirštus.

Trečia, už atvirą veikimą prieš Lietuvą negriežtinama atsakomybė, bylas kelti atsisakoma arba jos nutraukiamos, vengiant Baudžiamajame kodekse aiškiau apibrėžti, kad, pavyzdžiui, konkrečiai už Rusijos agresijos prieš Ukrainą neigimą, menkinimą, dezinformaciją šiame kare reikėtų atsakyti baudžiamąja tvarka.

Paliekant landas išsisukti, Lietuvai priešiškos jėgos siautėja, paveikdamos vis didesnę dalį paviršutiniškai mąstančių, emocijomis besivadovaujančių, faktų tikrinti nesivarginančių žmonių.

Vangumu, abejingumu, nepaslankumu kuriama palanki terpė stiprėti penktajai kolonai, kuri sulaukusi savo valandos, taptų pagrindiniu Rusijos okupantų ramsčiu, kasant duobę šalies nepriklausomybei.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA