Tinkamesnės vietos pašnekesiui su Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiuoju garso režisieriumi Arnoldu Akelaičiu nei įrašų studija nerastume. Čia saugomi skirtingo laikotarpio muzikos instrumentai svečiui byloja apie technologinį progresą, bet interviu herojui garso nepraleidžiančios sienos primena daug daugiau: iki išnaktų trukusius įrašus, diskusijas su kompozitoriais, aktorių balsus. Šioje studijoje A. Akelaitis jau 40-ąjį sezoną įrašinėja, montuoja, restauruoja, miksuoja, kol spektaklio muzika pasiekia sceną.
Kaip teatras tapo namais
„Atsitiktinumas ar Aukščiausiojo valia lėmė, kad atsidūriau teatre – grįžęs po armijos ieškojau darbo. Nesinorėjo būti šviesaus atminimo tėvelio išlaikytiniu. Geras draugas nusprendė padėti ir pasikalbėjo su teta – aktore Danute Juronyte. Teatras nebuvo nepažįstamas – mano klasės auklėtoja Danutė Čaikauskienė vadovavo mokyklos dramos būreliui, o jos vyras – aktorius ir režisierius Raimondas Čaikauskas. Grojau, domėjausi įvairia technika, vedžiau mokyklos šokius. Paskambinau tuometiniam vyriausiajam teatro garso režisieriui Algimantui Kučinskui. „Ateik, pakalbėsim“, – pasakė. Nuo to „ateik“ praėjo jau 40 metų“, – prisiminė A. Akelaitis. Ir su garsu žmonės dirba ne vienerius metus. Šiame skyriuje dabar – dar trys operatoriai. Arnoldas juokiasi: „Administracinio darbo, grafiko sudarymo, prisipažinsiu, nemėgstu ir jau nepamėgsiu, o visa kita širdžiai labai artima.“
Muzikos kelias į sceną
Pasak Arnoldo, nūdienos spektaklių žanrai labai skiriasi. Kartais muziką parenka režisierius, kompozitorius kviečiamas ne visada ir nebūtinai parašo muzikinę partitūrą muzikantams, nes ištobulėjus technologijoms atsirado kitų sprendimo būdų. Sunku įvardinti, ką vadinti kompozitoriumi. „Anksčiau ne autorinę muziką vadindavome muzikiniu apipavidalinimu, o dabar – viskas daug laisviau. Gal ir gerai. Nenoriu kabinėtis, bet yra tekę sulaukti įrašų, kurių autorine kūryba nepavadinčiau, – sako Arnoldas ir detaliai supažindina su darbo specifika: – Po įrašų, montažo ir suvedimo muzika keliauja į sceną. Darbas repeticijose ir spektakliuose už garso pulto yra ne toks paprastas ir atliekamas ne automatiškai.
Taip, yra skirtingų kompiuterinių automatizuotų programų. Pavyzdžiui, garsas turi baigtis aktoriui išeinant iš scenos, kai iš žiūrovo regos lauko pradingsta personažo ištiesta ranka. Bet aktorius gali suklupti, sulėtinti žingsnį ir tada tas kompiuterinis, automatinis garso nuslopinimas bus negyvas, neišlauktas, nors rankiniu būdu pasiekiamas. Pats daug metų leidau muziką spektakliuose ir žinau: kai pasijungi į veiksmą, jauti gyvą nervą, esi spektaklio dalis. Tuomet yra tikra. Mano užduotis – muzikinę medžiagą pritaikyti mūsų scenoms, sustyguoti garsinę partitūrą. Scenų akustika ir įranga salėse skiriasi, tačiau norisi, kad muzika „neiškristų“ iš konteksto – suskambėtų ir plėtotų konkretų spektaklio režisieriaus sumanymą. Šiais laikais praktiškai visa spektaklio erdvė užpildyta garso, kartais žiūrovams net negirdimo (nejaučiamo?), tačiau kuriančio spektaklio atmosferą. Prireikia nemažai pastangų, kad išeitų kokybiškas, visavertis kūrinys.“
Kai dar sukosi juostiniai magnetofonai
Į teatrą Arnoldas atėjo 1985 m., tad matė, kaip sparčiai progresuoja technologijos: „Įsidarbinus teatras įdiegė vengrų gamybos magnetofonus STM. Jie atitiko to laiko aukščiausius standartus ir buvo gaminami iš švediškų dalių. O prieš tai buvęs rusiškas „Mez“ dirbo taip triukšmingai, kad paleidimo relės garsas priversdavo atsisukti pusę salės. (Juokiasi.) Gastrolėse naudojome savo rankomis patobulintus lietuviškus magnetofonus „Daina“. Paskui atsirado mini diskų ir kompaktinių diskų grotuvai, kompiuterinės programos, leidžiančios automatizuoti procesus. Į jas, tiksliau, į tiesmuką, buką jų panaudojimą žiūriu rezervuotai: nors ir pats suprogramuoju garso lygius repeticijose, bet juk kitą dieną ir aktorius užkimsta, ir ne jo diena pasitaiko. Garso režisierius ar operatorius, gyvai reaguodamas į esamą situaciją, gali aktoriui padėti garso lygio pokyčiais grįžti į tonaciją, spektaklio ritmą. Jokiomis automatinėmis priemonėmis to nepasieksi. Antra vertus, tobulėjanti įranga verčia neužmigti ir nuolat mokytis. Bet kokiu atveju technologijos turi tarnauti žmogui, jo tobulėjimui, kūrybai. Manęs nežavi nūnai madingas jų teatras. Spektaklyje noriu suprasti režisieriaus pasirinktos medžiagos atrakinimo raktą, matyti aktorių akis, išgirsti, ką jie man, žiūrovui, nori pasakyti. Jeigu šitai įvyksta, o scenografija, grimas, rekvizitas, garsas, šviesos, atlikdami savo funkciją, tarsi ištirpsta, tai man ir yra tikro spektaklio gimimas. Visavertis pavykęs spektaklis būna tada, kai žiūrovai po spektaklio sako: „Koks geras, nuostabus spektaklis“, o ne: „Kokios gražios šviesos, dekoracija ar graži muzika…“
Arnoldas primena ir svarbų technologijų trūkumą – jos sparčiai sensta, o atnaujinimų nebeišleidžiama, įranga nebegaminama. Garso sistema teatre susideda iš daugelio elementų: pultų, kompiuterių, akustinių sistemų, garso apdirbimo procesorių ir viso kito. Keičiant ar atnaujinant vieną, subyra visa grandinė, o tai jau nemenkos investicijos teatrui.
Koncertų patirtis ir naujovės teatro scenoje
Arnoldui gerai pažįstama ir koncertų įgarsinimo specifika: klasikinės muzikos, populiariosios, džiazo ir t. t. Jis bendradarbiavo su bliuzo grupe „Veto Bank“ ir Arina. Apie tai norisi išgirsti plačiau.
„Koncertai labai padėjo mokytis ir tobulėti. Ypač užsienyje. 10-ajame dešimtmetyje stovėjau už legendinių pultų, apie kuriuos Lietuvoje galėjome tik pasvajoti. Ten pažinau ir visai kitą garso kultūrą. Buvo metas, kai mūsų sporto halėje per koncertus kolonėlės baubė, nes kuo stipriau, tuo geriau… Supratau, kad ne viskas, kas garsu, yra gerai. Nepriklausomybės pradžioje per keliones pirmiausia susirasdavau muzikos prekių parduotuves ir prisirinkdavau garso technikos katalogų. Draugai taip pat parveždavo. Visagalio interneto nebuvo, studijuodavau aparatūrą iš jų, kad prisėdęs prie bet kurio pulto mokėčiau naudotis. O gyvenimas ir nenumatyti gedimai išmokė spręsti problemas čia ir dabar. Pagrindinis to meto garso režisierių atributas – lituoklis. (Juokiasi.) Lietuvoje anksčiau nebuvo paviršinių mikrofonų, pirmasis teatre juos panaudojau ir pavadinau varlėmis – jų forma buvo panaši į vaikystėje matytas ant vieškelio sutraiškytas sudžiūvusias varles. Dar anksčiau teatre pradėjau taikyti pakabinamus mikrofonus. Kolegos perėmė šią naujovę. Beje, dabar madinga kryžiuko formos medicininiu pleistru mikrofoną priklijuoti aktoriui prie skruosto. (Juokiasi.) Štai naujausiame spektaklyje „Kartoteka“ nėra jokių mikrofonų, nes režisierius Gintaras Varnas, sėdėdamas salėje, pats atkreipia aktorių dėmesį, kai jie kalba per tyliai ar neartikuliuotai. Dramos spektakliuose, mano manymu, mikrofonai turėtų būti naudojami kaip tam tikras spektaklio garsinio sprendimo raktas. Tikiu, praeis šis pleistrų laikas“, – sako pašnekovas.
Koncertų ir muzikos festivalių dalyvio kortelės. Patricijos Gagaitės nuotrauka
Kas kelia didžiausią triukšmą scenoje
Garsas – ir muzika, ir bet koks triukšmas. Tiesa, daugiausia triukšmo šiandien sukelia būtent kita techninė įranga. Įjungus Didžiojoje scenoje visus prožektorius kartu, pasak garso režisieriaus, pasiekiamas gatvės triukšmo lygis. Arnoldas pasakoja: „Roberto Wilsono „Doriane“ naudojami senieji prožektoriai be triukšmingų ventiliatorių. Mūsų spektakliuose nėra piktnaudžiaujama garsumu. Netikėtas garsas, taip, veikia. Spektaklyje „Ričardas III“ naudojome įrašą – režisieriaus Jono Vaitkaus čaižų ir staigų riksmą „cha“ – galvos nukirtimo scenoje: apšviesti iki pečių aktoriai vyrai iš lėto sukdavo galvas, tada pasigirsdavo įrašas. Aišku, kad būdavo efektas. Visgi garsų manipuliavimo prasme teatras neprilygsta šiuolaikiniam kinui. Stengiamės išlaikyti garso kultūros lygį. Vengiame žemų dažnių, kai garso lygis didelis, tai kenkia žmonėms, turintiems širdies stimuliatorius. Žemi dažniai sukelia nerimo, baimės jausmą. Per kulminacijas, finalus garsumas didesnis. Jeigu viskas atitinka tai, kas vyksta scenoje, žiūrovas nepageidaujamo jausmo nepatiria.“
Ar pavyks atverti gausią teatro muzikos fonoteką?
Šiandien teatras atveria visuomenei sukauptus archyvus: nuotraukas, vaizdo įrašus, o teatro kompozitorių, tokių kaip Felikso Bajoro, Viktoro ir Giedriaus Kuprevičių, Vidmanto Bartulio, Giedriaus Puskunigio, unikalūs kūriniai saugomi senose laikmenose. Ar įmanoma šį lobyną padaryti prieinamą, suskaitmeninti? Arnoldas šiuo klausimu atsargus: „Taikomos autorių teisės. O kas nors iš autorių gal ir nenorėtų savo kūryba dalintis. Teatro muzika labai specifinė, gali būti įgrota specialiai „kreivai“, nes taip reikėjo spektakliui. Viešojoje erdvėje tokia muzika gali būti neteisingai suprasta. Dar nepamirškime, jog nėra garantijos, kad nebus pirataujama, persirašoma. Tačiau išsaugoti teatro muziką ateities kartoms būtina. Tam reikia labai daug išteklių ir laiko, – didžioji dalis muzikos yra senose garso juostose. Nemažai esu suskaitmeninęs, bet dar yra ką veikti. Juosta sukasi realiuoju laiku, negali pagreitinti proceso, o dar pasitaiko nutrūkusių vietų. Suklijuoti irgi reikia mokėti. Per teatro rekonstrukciją saugojau fonoteką, kad ji nepražūtų, – nešiojau į tam nepritaikytas patalpas stiklainiukus su vandeniu santykinei drėgmei palaikyti. Tai, ką saugome mūsų ir kituose teatruose, yra tikras Lietuvos kultūros paveldas, istoriniai dalykai, tik liūdna, kad į viską žiūrima paviršutiniškai. Laikmenos sensta. Atrodytų, naujesnis išradimas – kompaktiniai diskai, bet visiškai netinka muzikai saugoti – jų darbinis paviršius po keliolikos metų nusilupa kaip saldainių popierėlis.
G. Kuprevičius pats rūpinasi šeimos kūryba, tad jo muzika ir partitūros atsidūrė asmeniniame archyve. V. Bartulio įrašytą muziką perdaviau jam dar gyvam esant, tikiuosi, kad ji turėtų būti šeimos archyve. G. Puskunigio dvigubą kompaktinę plokštelę „Muzika teatrui“ yra išleidęs mūsų teatras. Skubu ir baiminuosi, kad be manęs niekas to nepadarys, nes jaunimas jau nebemoka elgtis su juostiniais magnetofonais. Per pandemiją vykdavau į teatrą ir perrašinėdavau, o dabar, sezono metu, neatsiranda laisvo laiko. Man teatro muzikos palikimas yra labai brangus. Tos magnetofono juostos turi savo energiją ir net kvapą. Su G. Puskunigiu ir su V. Bartuliu kurdavome naktimis. O ir muzikantai tik vakarais būdavę laisvi, nes dieną kur nors dėstė, grojo orkestre, – likdavo vėlus vakaras ar naktis. Ir labai skaudu, kad teatro korifėjai vienas po kito išeina: V. Bartulis, Faustas Latėnas, Anatolijus Šenderovas. Galiu tik pasidžiaugti: 2008 m. F. Latėno kurta muzika mūsų spektakliui „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ atgijo naujame pastatyme pagal šią pjesę Vilniaus senajame teatre. Ir režisierius Raimundas Banionis, ir dailininkas Sergejus Bocullo – tie patys ir ta pati Latėno muzika.“
Kaip dužo langas ir kur gimė Šekspyriška audra
Jei spektaklio scenoje prireikia zyzimo, garso režisierius užsuka į internetinę biblioteką – joje gausu tokių garsų. Bet originalus garsas, pasak Arnoldo, teatre yra vertybė. „Man neįdomūs garsai iš bibliotekų, viską stengiuosi įrašyti pats. Pamenu, pas mus gastroliavo du skirtingi teatrai, o spektakliuose skambėjo tas pats lifto garsas. (Juokiasi.) Kai estų režisierius Peeteris Jalakas, mūsų teatre statęs „Audrą“, papasakojo spektaklio koncepciją, per atostogas vasarą diktofonu įrašinėjau garsus pajūryje: ėjau per audrą ir pliaupiant lietui prie jūros, stovėjau kopose klykiant žuvėdroms, barškinau supamą krėslą per liūtį, kurdamas laivo denio garsą. Viską apdorojau ir panaudojome spektaklyje. O senais laikais buvę ir taip: pasistačiau juostinį magnetofoną prie teatro budėtojo, per langą iškišau laidą, aktorius Viktoras Šinkariukas privažiavęs gazavo savo „Žigulius“, užvedinėjo, trankė dureles, o aš laksčiau aplinkui su mikrofonu. Taip įrašinėjom garsus spektakliui „Pirelli“. Buvo įdomu siekti rezultato minimaliomis priemonėmis.
To paties aktoriaus ir režisieriaus spektakliui „Ragatkė“ rašėme finalą – dūžtančio lango stiklo garsą. Garso įrašų studijoje daužėm įvairiausią stiklą: nuo langų iki trilitrinių stiklainių. Iš jų sumontavau bendrą didelį bum. Po daugelio metų vienam projektui man pasiūlė lango dužimo garsą. Atidariau failą, pasiklausiau, o ten – tas pats dūžtantis langas! Mano klausos lengvai neapgausi. Neįsivaizduoju, kaip jis buvo perrašytas ir kaip atsidūrė internetinėje erdvėje.“
Kad gyva muzika skambėtų
Arnoldą glumina, kad jaunimas privengia kompozitorių autoritetų, pavyzdžiui, Algirdo Martinaičio, Kuprevičiaus – jie kūrybingi ir šiuolaikiški, nors ir garbaus amžiaus. Jam apmaudu, kad Kuprevičiaus „Devynbėdžiai“ rampos šviesą išvys ne Kaune, o Panevėžio muzikiniame teatre.
„Nemėgstu „sintetikos“. Šis ruduo padovanojo atgaivą širdžiai – darbą su kompozitoriumi Martynu Bialobžeskiu „Kartotekoje“. Studijoje vėl skambėjo gyvi instrumentai. Kai muzika autorinė ir gyva, ji kitaip alsuoja, yra visavertė, įvairialypė spektaklio dalis. Garsai, muzika teatre, kaip ir gyvenime, turi galybę prasmių ir paskirčių: nuo elementarios iliustracijos iki rimtos filosofijos…“ – įsitikinęs Arnoldas.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 1).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
