Kas Kauno „karaliui“ ir jo svitai svarbiau: žmonių nuomonė ar jų balsai?

V. Matijošaitis / R. Tenio nuotr.
V. Matijošaitis / R. Tenio nuotr.
V. Matijošaitis / R. Tenio nuotr.
V. Matijošaitis / R. Tenio nuotr.

Visvaldas Matijošaitis amžinai nevadovaus miestui – paauksuota grandine su Kauno herbu ir kitomis regalijomis jau po 2 metų, o vėliausiai po šešerių pasidabins jau kitas politikas, ateis kita komanda, tad norisi tikėti, jog naujasis vairininkas labiau paisys žmonių nuomonių, atidžiau į jas įsiklausys, dažniau susitikinės su gyventojais, labiau gerbs politinius oponentus, nevengs debatų ir diskusijų aktualiomis temomis.

Kad naujojo vadovo požiūris į visuomenę, jos rūpesčius bus nuoširdesnis ir šiltesnis, o jis pats – gerokai atviresnis. Kad išeitys ir sprendimai bus priimami ne siaurame įtakingųjų ratelyje, o plačiai aptarus problemas, atsižvelgus į piliečių pastabas ir pasiūlymus.

Visgi sunkiai tikėtina, jog sustabarėjusios, autokratija iš tolo trenkiančios mašinos vairą perims V. Matijošaičio sūnus Šarūnas Matijošaitis (kas veikiausiai reikštų stagnacijos tęsinį miestą apėmusioje pelkėje), kuris tėvui einant mero pareigas, įsigijo daugybę sklypų mažesnėmis nei rinkos kainomis, po to, kai žmonėms buvo atkurtos nuosavybės teisės.

Realiau būtų manyti, kad visuomenė anksčiau ar vėliau atsisakys šios vis didesnių skandalų bangų skalaujamos šeimynos paslaugų.

Taip, jos įtaka pažinčių ir sukaupto milžiniško turto dėka išliks, tačiau ar toliau bus lemtinga, priklausys tik nuo pačių kauniečių, atėjusių prie balsadėžių rinkimų dieną.

Todėl miesto, ko gero, laukia neišvengiami pokyčiai – labai tikėtina, kad net ir neužgimus naujam, Kauno visuomenę sutelkti ir įkvėpti pajėgiančiam lyderiui, balsavimas mero rinkimuose jau 2027 metais vyks principu ne „už“, o „prieš“, panašiai kaip per praėjusius Seimo rinkimus arba 2015-ųjų pavasarį, patraukiant nuo „sosto“ charizmos, veiklumo stokojusį konservatorių Andrių Kupčinską.

Belaukiant gaivesnių vėjų, galima pažvelgti į V. Matijošaičio ir jo rato veikėjų palikimą – būtent, per viešumo, žmonių nuomonės paisymo, bendravimo, įsiklausymo, atsižvelgimo į jų padėtį, požiūrį prizmę.

Ir vaizdas, deja, primena dabar vyraujantį cepelinų spalvos dangų be jokių prošvaisčių ir spindulėlių. Absoliuti, bekraštė, monotoniška, pilka nykuma, ir jei neturėtum laikrodžio, negalėtum pasakyti, rytas čia, diena, ar vakaras.

Visuomenė turėjo sukrutėti jau 2015 metais, kuomet vos atėjusi į valdžią V. Matijošaičio stovykla nurėžė pasisakymų per miesto Tarybos posėdžių laiką iki 60 sekundžių, o klausimams užduoti laiko paliko vos 30 sekundžių.

Tai buvo tiesaus kelio į autokratiją pradžia, smūgis demokratijai į paširdžius, atimant galimybę opozicijai pasakyti kažką nepatogesnio ir aštresnio naujojo karaliuko ir jo svitos atžvilgiu. Taip pat smūgis rinkėjams, kurie platesnių viešų diskusijų, aptarimų dėka galėjo pasisemti daugiau informacijos apie mieste vykstančius procesus.

Ir tai su savo komanda padarė tas, kuris pats dar būdamas opozicijoje aimanavo, kaip tuometė valdžia nenori girdėti mažumoje esančių oponentų.

Atėjęs į valdžią debatų, prieš rinkimus plačiai transliuojamų viešų diskusijų dėka, „sudirbinėdamas“ per jas silpnokai atrodžiusį tuometį merą A. Kupčinską, V. Matijošaitis, regis suvokė šių pagrindinių demokratijos atributų reikšmę ir bumerango pavojų.

Nuo V. Matijošaičio krestelėjimo į mero kėdę, debatuose jį būdavo galima išvysti panašiai kaip jauną mėnulį danguje.

Nuo visuomenės buvo atsitveriama vis storesne tylos ir arogancijos siena – protestuojančius dėl savivaldybės veiksmų žmones meras paniekinančiai, tarsi žvelgdamas iš aukštybių į skruzdėles, įvertino „Buvo, buvo. Vaikšto“, nepagarbių frazių, atvirai demonstruojant polinkį varžyti žodžio laisvę, sulaukdavo apie verslą Rusijoje ir kitus nepatogius klausimus išdrįsę užduoti žurnalistai, su žmonėmis būdavo nesitariama arba akivaizdžiai per mažai kalbamasi, priimant sprendimus svarbiais miestui klausimais.

Kiekvienas rinkėjas, absoliučiai nesvarbu, nuo politinės pozicijos, regis, turėtų užduoti sau pačius paprasčiausius klausimus: „Ar tikrai mane gerbia šis veikėjas ir jo aplinka? Ar su manimi būdavo tariamasi? Ar mano balsas, nuomonė iš tikrųjų girdima, atsižvelgiama į lūkesčius?“.

Čia galima pirštu besti į daugelį dalykų: gatvių susiaurinimą, drastiškai apmokestintą įvažiavimą į kai kurias Senamiesčio teritorijas, numarinus verslą šiame prestižiniame rajone, rinkliavų už automobilių stovėjimą netgi toli nuo centro esančiose vietose (pvz., Savanorių prospekte) įvedimas, besidangstant absurdiškais pretekstais, visiškai neskoningų žibintų centrinėje Senamiesčio gatvėje įrengimas, pilkos kaip tas cepelininis dangus naujojo Laisvės alėjos grindinio parinkimas.

Palyginkite Šiaulius, Palangą, Šilutę, Birštoną, Alytų, Marijampolę, Kupiškį. daugelį kitų miestų, kurių centrinės aikštės, gatvės, pėsčiųjų zonos nuklotos daug šiltesnėmis, gražesnėmis spalvomis ir paklauskite dar kartą savęs – ar tai tikrai atitinka mano, neabejingo miestui piliečio, lūkesčius, norus, interesus?

Ar tikrai buvo atsižvelgta į gyventojų nuomonę, surengta pakankamai aptarimų ir svarstymų, buldozerio principu iškertant medžius miesto centre ir kituose miesto mikrorajonuose? Ar iš tikrųjų visi keli šimtai medžių buvo pakirsti ligų ir turėjo būti pašalinti?

Užduokite sau klausimą, ar tikrai mano, Kauno gyventojo, interesus atitinka prieš porą savaičių savivaldybės išduotas leidimas šalia Ąžuolyno statyti daugiabučius ir viešbutį? Iš esmės tai yra invazija į vieną populiariausių mieste žaliųjų zonų, pritraukiančių tūkstančių žmonių. Ar mane tenkina nuostabaus gamtos kampelio sudarkymas vardan verslo užmojų?

Ar V. Matijošaitis su savo komanda pranešė rinkėjams apie savivaldybėje skubiai stumiamas Nemuno ir Nevėžio santakos kraštovaizdžio draustinio apsaugos zonų korektūras, už kurių kyšojo paties mero statybos firmos ausys? Ar paklausė – sutinkate, žmonės, su šiomis pataisomis? Ar jis susitiko su šiems planams kategoriškai prieštaraujančia Lampėdžių bendruomene, teikėsi jai paaiškinti, kas vyksta?

Ar savivaldybės vadovas informavo žmones, kad kitos unikalios gamtos vietovės Šančiuose „špakliavimo“ asfaltu užmojai yra naudingi jo buvusiam patarėjui ir sūnaus Š. Matijošaičio verslo partneriui A.Etneriui, kurio firmai šalia naujos gatvės ten būtų buvę gerokai lengviau pardavinėti naujus daugiabučius? Ar V. Matijošaitis prieš šių planų stūmimą net nesilaikant atstumų iki sklypų ribos, nuvyko pas gyventojus, kurių į protestus susirinko net 6000, pasakojo, kas dedasi, paklausė jų nuomonės?

Ar atsiklausė V. Matijošaitis žmonių nuomonių, kai jam tapus meru į aukštus postus „Kauno vandenyse“, „Kauno švaroje“, „Kauno energijoje“ ir kitose savivaldybės įmonėse įvairiais laikotarpiais atplasnojo „Vičiūnų“ bei „Vieningo Kauno“ atstovai – K. Pesenka, M. Šimkus, V. Matijošaičio sūnaus firmoje dirbantis G.Gatanauskas, minėtas Š.Matijošaičio verslo partneris A. Etneris? Ir tai tik dalis išvardintų „savųjų“, kurie nutūpė miesto valdžios gūžtose.

Ar jūs, kauniečiai, tikrai nuoširdžiai galvojate, kad šiam jau trečią kadenciją miestą valdančiam veikėjui ir siaurai aplink jį susibūrusių verslo-politinei grupei iš tikrųjų rūpi jūsų nuomonė labiau nei jūsų balsai? Kada jis atvažiavo į jūsų seniūniją, pasiūlė susitikti, pasidomėjo jūsų bendruomenės problemomis? Ar meras kada nors asmeniškai susitiko su Vilijampolės, Žaliakalnio, Šančių, Petrašiūnų, Eigulių, Centro ir kitų bendruomenių atstovais, atvykęs pasigilino į jų rūpesčius? Jei taip, kada konkrečiai, kiek kartų, ar tokie susitikimai vyksta nuolatos?

Ar meras teiravosi gyventojų, ką jie mano apie tai, kad jo sūnaus Š. Matijošaičio nekilnojamojo turto verslui palankus sprendimai būdavo priimami jo, V. Matijošaičio, vadovaujamoje komisijoje? Ar gyventojų balsas čia nors kruopelę turėjo įtakos?

Ar meras su savo aplinka paaiškino kauniečiams, kodėl savivaldybei prireikė priešintis Kauno centre stūksančio, seniai miesto vaizdui kenkiančio pastato-vaiduoklio „Britanika“ rekonstrukcijai, kuriame planuojama atidaryti verslo centrą? Juk nauda miestui, sutvarkius benamių apšnerkštą aplinką būtų akivaizdi, tačiau abejotina, ar tai būtų naudinga paties V. Matijošaičio šeimai, kurios valdomas verslo centras „Magnum“ yra visai netoli „Britanikos“ ir šią atnaujinus, veikiausiai atsirastų didelė konkurencija.

Galime kalbėti be atvangos, kad ir kitose savivaldybėse yra daug nepotizmo, nesiskaitymo, neskaidrumo pavyzdžių, tačiau su tokiu požiūriu akligatvyje klaidžiosime dar dešimtmečius.

Nereikia baksnoti į kitus – valykimės savo miestą, išpjaukime jame įsikerojusius pūlinius, neleiskime atsirasti naujiems augliams, stovėdami demokratijos sargyboje.

Blogiausia išeitis – tylėti arba aimanuoti, kad nepavyks nieko pakeisti. Viskas įmanoma. Ir tai priklauso nuo kiekvieno kauniečio indėlio.

Kuo garsiau protesto balsai skambės, tuo greičiau pelkė bus išjudinta.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA