Po ilgų kelionių iranietis Mohammad pasirinko šeimą kurti Kaune – „Jaučiu ramybę“ Interviu

Mohamedas iš Irano / R. Tenio nuotr.
Mohamedas iš Irano / R. Tenio nuotr.

Šešis metus Lietuvoje gyvenantis iranietis Mohammad Hassani šiandien sėkmingai plėtoja verslą – „nuo nulio“ gamina baldus pagal užsakymą. Pašnekovą į Lietuvą atvedė atsitiktinė pažintis, vėliau tapusi meilės istorija – Mohammad pasakoja, jog tuo metu net nežinojo, kur gi žemėlapyje randasi Lietuva, o šiandien Kaune kuria šeimą.

Į penktą gyvenimo dešimtmetį įkopęs iranietis Mohammad gimė ir užaugo Irane, kartu su trimis broliais ir dvejomis seserimis. Kaip pasakojo Mohammad, būtent iš savo tėvo jis išmoko dailidės amato – šios profesijos sugebėjimus verslininkas pritaiko ir šiandien.

Visgi jau pabaigus vidurinę mokyklą, iraniečiui darėsi ankšta ir jis pradėjo keliauti po artimus kraštus, išmoko anglų kalbos.

Mohammad pasakoja, jog niekad nesitikėjo, jog savo ateitį kurs Lietuvoje. Šeimą Lietuvoje sukūręs vyras su gyvenimo meile Kristina susipažino gana atsitiktinai – padėdamas draugui suorganizuoti pirmąjį tarptautinį maratoną Irane.

Visai neseniai Mohammad išlaikė lietuvių kalbos egzaminą ir jau metus plėtoja verslą – gamina baldus tiek privatiems, tiek verslo klientams.

Apie vaikystę Irane, keliones po Artimuosius ir Vidurio rytus, bei tolimesnį gyvenimą Lietuvoje kalbamės su verslininku, dailide Mohammad Hassani.

– Kiek žinau, gimėte ir gyvenote Irane. Gal nuo to ir pradėkime – papasakokite apie savo gyvenimą Irane.

– Taip, aš gimiau Irane, religingoje šeimoje. Irane baigiau vidurinę mokyklą, tuomet neturėjau galimybės studijuoti universitete. Sekiau savo tėvo pėdomis, mat jis yra dailidė.

Iš jo išmokau profesijai reikalingų sugebėjimų ir juos tobulinau, kol nesusidomėjau anglų kalba. Norėjau ją išmokti, mat stebėdavau Iraną aplankančius turistus, Širazo ir Perspepolio miestuose.

Tada lankydavau turistus senamiestyje ir taip išmokau anglų kalbos. Bet iš tiesų norėjau daugiau išmokti apie gyvenimą už savo šalies ribų. Turbūt ta pagrindinė priežastis, kodėl esu čia (Lietuvoje – aut. past.).

Tuomet kelis metus keliavau dviračiu po Iraną, aplankiau daug skirtingų miestų. Vėliau pradėjau keliauti ne tik po Iraną, bet po visą vidurio rytų regioną.

Pirma kelionė užtruko maždaug apie keturis su puse metų. Pradėjau kelionę nuo Širazo, tuomet keliavau pro Jungtinius Arabų Emyratus, Omaną, Jemeną, tuomet Siriją, Lebanoną, Turkiją, Armėniją, Azerbaidžaną. Galiausiai grįžau namo. Diena po dienos supratau, jog nenoriu likti Irane, noriu persikelti kur nors kitur.

Aš negalvojau apie santuoką ar šeimos kūrimą Irane, nors mano tėvai ragino kurti šeimą Irane. Sakydavo – tu jau senas, kurk šeimą, o aš tik atsakydavau, kad gerai, bet vėliau, ne dabar.

– Kada maždaug baigėte mokslus ir pradėjote keliauti?

– Tuoj pasakysiu. Paprastai skaičiuoju metus Irano kalendoriumi, tuoj pasakysiu…

Portalo pastaba – Irane naujieji metai skaičiuojami panašiai kaip Kinijoje. Pirmoji naujųjų metų diena yra ne sausio 1 d., o kovo 21 d. Pagal Irano kalendorių, šiemet yra 1403 m.

Man atrodo profesinę mokyklą baigiau maždaug 2006 metais, keliauti dviračiu pradėjau maždaug 2008 m.

Nors keliavau ir prieš keliones dviračiu, mat patiko keliauti po Iraną. Ypač po kalnus – kai jau gyvenu Lietuvoje, visai pasiilgstu kalnų. Čia turime tik nedideles kalvas.

Bet maždaug 2008 m. pradėjau rimtas keliones – tuo metu kelionės trukdavo jau ne kelias dienas, o bent 10 dienų, ar kelias savaites.

Tuo metu pradėjau susitikinėti su europiečiais – dalis kontaktų atsirado tada, kai bendravau su turistais ir mokiausi anglų kalbos. Norėjau, kad jie čia atvyktų su dviračiais ir kartu keliautume, aprodyčiau jiems Iraną.

Tas keliones prisimenu šiltai, tik kai pagalvoju, buvo nemažai pavojingų momentų. Bet tai buvo, kaip čia pasakius… Kaip nuotykių ieškojimas.

Teheranas, EPA-ELTA nuotr.

– Pats šešis metus gyvenate Lietuvoje. Ar Jūsų likusi šeima vis dar gyvena Irane?

– Irane yra visa likusi mano šeima, išskyrus sesę. Kurį laiką ji dirbo vieno penkių žvaigždučių viešbučio, esančio Širaze, Viešųjų ryšių skyriuje. Vėliau ji susipažino su vokiečiu, jie kartu išvyko į Vokietiją ir ten susituokė.

Kaip sakėte, aš šešerius metus gyvenu Lietuvoje. O likusi mano šeima gyvena Irane – turiu tris brolius ir dvi seseris. Kiek žinau, mano broliai perėmė mano tėvo įgūdžius ir taip pat yra dailidės.

– Ar dar grįžtate į Iraną, pavyzdžiui aplankyti gimines?

– Žinoma. Galbūt reikėtų pabrėžti, jog nesu karo pabėgėlis ar panašiai – atvykau į Lietuvą kaip imigrantas, ne kaip prieglobsčio prašytojas.

Todėl galiu grįžti į Iraną ir tai darau kasmet, bent kartą. Kartu su žmona Kristina taip pat esame kelis kartus keliavę į Iraną kartu.

Kartais grįžimas nebūna toks sklandus – turiu savo verslą, projektus būtina užbaigti. Kartais jiems tenka mėnesį ar ilgiau palaukti. Tuomet jie manęs klausia – kada gi grįši, jau tuoj naujieji metai!

Naujieji metai (pagal iranietišką kalendorių, tai būtų kovo 21 d. – aut. past.) bus visai greitai, tad jau sulaukiu klausimų iš artimųjų, kada gi grįšiu. Jie norėtų, kad grįžčiau kiek anksčiau, nes naujametinis laikotarpis Irane yra ne mažiau šurmulingas nei čia – masės žmonių apsipirkinėja ir t.t.

Bet prieš išvykdamas dar turiu užbaigti vieną projektą – tai ledų parduotuvės dekoracija. Šiai kompanijai jau buvau padaręs vieną dekoraciją, jiems patiko, tad kai nusprendė atidaryti antrą parduotuvę Vilniuje, sulaukiau jų užsakymo.

Jau kurį laiką dirbu prie šio projekto, tad turėčiau netrukus jį užbaigti. Tuomet galėsiu planuoti kelionę į Iraną.

– Kaip prisimenate Iraną maždaug 2006-2008 metais, kai baigėte mokyklą ir pradėjote keliauti? Ar situacija pasikeitė?

– Ekonominė situacija tuo metu tikrai nebuvo lengva ir nepasakyčiau, kad gerėja.

Dalis žmonių turbūt to net nežino, bet Iranas net nėra prijungtas prie tarptautinės bankų sistemos, mes neturime tarptautinių kortelių kaip „Mastercard“ ar „Visa“.

Tad visuomet turėdavau išsikeisti eurų ir tikėtis, kad tų pinigų užteks.

– Minėjote, jog norėjote pokyčių. Kodėl pasirinkote apsistoti būtent Lietuvoje?

– Tuo metu kai pradėjau keliauti, daugelis europiečių draugų buvo kilę iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Norvegijos, Italijos, šių šalių. Lietuvių tuo metu nepažinojau, bet matyt turėčiau papasakoti, kaip susipažinau su savo žmona Kristina.

Mes susipažinome organizuojant bėgimo maratoną. Tuo metu aš padėjau savo draugui suorganizuoti pirmąjį tarptautinį maratoną Irane.

Mano atsakomybė buvo skleisti žinią apie šį maratoną Irane internetu, kad žmonės galėtų registruotis ir dalyvauti maratone. Aišku, pradėjau nuo savo draugų rato, rašiau jiems elektroninius laiškus.

Taip pat tuo metu sportavau ir naudojausi tokia programėle „Endomondo“.

Tai tokia programėlė, kurioje galima rasti pratimus, sekti savo progresą ir t.t, bet ji turėjo ir tam tikras socialinių tinklų funkcijas – veikė šiek tiek panašiai kaip „Skype“, „Messenger“ ar pan.

Šioje programėlėje galima bendrauti ir su kitais vartotojais, tai taip ir susipažinau su Kristina. „Endomondo“ pradėjau bendrauti su Kristina ir netrukus paklausiau – kur gyveni? Ji atsakė, kad yra iš Lietuvos.

Gana juokinga, bet tuo metu įsijungiau „Google maps“ ir pradėjau žemėlapyje ieškoti, kur gi yra Lietuva. Tuo metu nežinojau, kur yra ši nedidelė šalis.

Daugiau pabendravus aš Kristinos klausiau, ar ji norėtų dalyvauti maratone Irane. Tuo metu ji atsakė, kad dalyvauti negalės, bet pažadėjo, jog su savo draugais pasidalins mūsų maratonui sukurtu internetiniu puslapiu.

Mano nuostabai, galiausiai į maratoną atvyko du lietuviai, abu iš Vilniaus. Tai buvo tėvas ir sūnus – sūnus atvyko daugiau tam, kad palaikytų tėvą.

Su tėvu susidraugavau ir paprašiau jo, kad grįždamas perduotų Kristinai nedidelę dovaną – norėjau jai padėkoti už tai, kad padėjo į varžybas atvykti dvejiems lietuviams. Turbūt tai buvo pirmas mūsų draugystės etapas.

Vėliau bendravome per „Skype“ – iš pradžių susiskambindavome kartą per savaitę, po to du kartus, vėliau kalbėdavomės kiekvieną dieną, tuomet ir su vaizdu. Taip viskas ir rutuliojosi, kol vieną dieną nusprendėme kartu susitikti.

Tiesa, tada nusprendėme susitikti ne Lietuvoje, o Danijoje – Kristina ten planavo švęsti savo gimtadienį.

Ją nustebino, kad negaliu tiesiog imti ir atskristi – pirmiau man reikėjo registruotis vizai gauti, o tai gali užtrukti ir pusę metų. Taigi, galiausiai ji atšventė gimtadienį Danijoje su savo pusbroliu.

O mes susitikome po mėnesio Turkijoje – tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau lengviau nukeliauti neturėdamas jokios vizos ir kuri buvo pasiekiama Kristinai. Tuomet reikėjo turėti tik pasą ir galėjome likti Turkijoje iki trijų mėnesių.

Pamenu tada Kristina bijojo atvykti, nes 2016 m. Stambulo Atatiurko oro uoste buvo įvykdytą teroro ataka. Tik tada juokavau, kad po šios atakos oro uostas tapo saugesniu.

Galiausiai susitikome ir puikiai prisimenu, jog tuo metu buvau labai nedrąsus. Visgi pirmą kartą gyvai sutikau žmogų, su kuriuo iki tol metus bendravau tik internetu, jokio gyvo kontakto neturėjome.

Po mėnesio dar kartą susitikome Turkijoje, o tuomet aš gavau Šengeno vizą, kuri turėjo man leisti atvykti į Lietuvą iki trijų metų laikotarpiui.

Tačiau tik atvykus į Lietuvą, pareigūnai man sakė, jog turiu keliauti į Vokietiją, nes man vokietis padėjo gauti tą vizą. Esą ji čia negalioja.  Aš pareigūnams paaiškinau, kad atvykau aplankyti draugės, pasakiau Kristinos adresą. Viską sutikrinus, galiausiai likau čia, kartu su Kristina.

Pabuvus porą mėnesių čia, bandžiau ieškotis darbo ir radau dvi vietas. Tik patikrinus mano vizą paaiškėjo, jog dirbti negalėsiu – turėjau tik turisto vizą, o reikėjo leidimo dirbti.

Dar po mėnesio mes nusprendėme susituokti. Taip, tai buvo greitai priimtas sprendimas, bet jokių abejonių neturėjau – norėjau likti su Kristina. Turėjome daug panašių interesų, man patiko jos skonis, laisvas požiūris ir kitos savybės. Nemažai kitų žmonių man priekaištaudavo, kad mano profesija nėra „prestižinė“ – nesu gydytojas ar panašiai. O Kristinai dėl to abejonių niekad nekilo.

Mohamedas ir Kristina/ R. Tenio nuotr.

Vėliau teko kreiptis į migracijos departamentą dėl leidimo gyventi suteikimo. Pamenu, kad atvykome kartu su Kristina ir ten tikrino absoliučiai viską – reikėjo užpildyti ne vieną A4 popieriaus lapą su daugybe klausimų. Migracijos departamento darbuotojai tikrino, ar mūsų santuoka nėra fiktyvi, kitas detales. Kai kurių klausimų tikrai nesitikėjau.

Pamenu, jog streso buvo daug, tačiau žinojome, jog mūsų dokumentuose viskas yra gerai, tad leidimas gyventi buvo suteiktas.

– Kaip suprantu, Jūsų teisinė padėtis dabar tokia ir yra – turite leidimą laikinai gyventi ir dirbti?

– Aha. Gavus leidimą laikinai gyventi manęs klausė, ar norėsiu laikyti lietuvių kalbos egzaminą. Tuo metu sakiau, kad man to dar nereikia – turiu darbą, šeimą, vaikus. Tik vėliau supratau, jog kalbą mokėti būtų naudinga, kai bandžiau atsidaryti banko sąskaitą, mat norėjau pradėti nuosavą verslą.

Tai tikrai nebuvo lengva, mat esu iranietis – Iranas šiuo metu yra sankcionuotas Jungtinių Amerikos Valstijų. Nors nesu karo pabėgėlis ar panašiai, bet vien darbuotojams pamačius, kad turiu iranietiškus dokumentus, teko išgirsti daug „ne, negalime“ ir panašiai.

Tuo metu sulaukiau pasiūlymo įkurti verslą, kurio direktorė būtų Kristina. Bet to aš nelabai norėjau – juk tai mano verslas!

Galiausiai man pavyko atsidaryti banko sąskaitą savo verslui, bet tai užtruko kelis mėnesius ir buvau apklaustas bent tris kartus. Keli mano draugai buvo nustebę, kad iraniečiui pavyko atsidaryti banko sąskaitą ir pradėti nuosavą verslą. Taisyklės iš tiesų labai griežtos, tačiau suprantu, kodėl taip yra.

Daug paprasčiau buvo su vairuotojo pažymėjimu – jį gavau po maždaug metų gyvenimo Lietuvoje, sunku nebuvo.

– Kuo skiriasi gyvenimas Irane ir Lietuvoje? Kas pirmiausia pastebima?

– Sakyčiau pagrindinis skirtumas yra ramybė kurią jaučiu, gyvendamas Lietuvoje. Nereikia nerimauti dėl rytojaus. Irane yra kitaip, dėl ekonominės padėties ir kitų dalykų.

Ir Lietuvoje žmonės patys yra pakankamai ramūs. Taip, netoliese vyksta karas, suprantu. Pirmąją dieną kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, sulaukiau daug klausimų iš savo artimųjų Irane, ar man viskas gerai. Susisiekė net ir draugai iš Europos.

Bet aš jiems paaiškinau, jog visgi karas vyksta ne Lietuvoje. Ir net jei karas vyktų čia, aš eičiau ginti šalį ginklu.

Taip, aš nesu Lietuvos pilietis, tačiau aš čia dirbu, gyvenu Lietuvoje su savo žmona ir vaikais. Naudojuosi visomis paslaugomis, tad atrodo, jog krizinėje situacijoje, turėčiau prisidėti prie gynybos. Todėl jau pradėjau domėtis, kokios būtų galimybės prisidėti prie šalies gynybos, neturint pilietybės.

Ir šiaip stengiuosi užsiimti neatlygintina veikla. Na tarkime, mano sūnus lanko darželį. Tai esu nemokamai sutaisęs porą kėdžių ir kitų baldų darželyje.

Kristina kartais sako, kad jai nepatinka lietuviškas oras – amžinai apsiniaukę. Bet man, kaip kilusiam iš Irano, lietuviškas klimatas yra atgaiva. Irane amžinai spigina saulė.

– Yra tekę girdėti, jog į Lietuvą atvykę užsieniečiai susiduria su tam tikromis institucinėmis kliūtimis. Bet kaip vertinate lietuvių bendravimą? Ar jie nereaguoja kaip nors keistai, kai sužino, jog esate kilęs iš Irano?

– Kalbant apie piliečius, jokių problemų nebuvo. Aš rasizmo čia nepatyriau. Ir galiu savo patirtį Lietuvoje palyginti su kitomis Europos šalimis, kurias esu lankęs anksčiau. Žmonės Lietuvoje man nebuvo mažiau draugiški, gal net atvirkščiai. Niekad nebuvau susidūręs su tokiais atvejais, kad pasakyčiau nepažįstamam žmogui apie savo tautybę ir jis išsigąstų.

O dėl banko sąskaitos – nors buvo sudėtinga, aš suprantu, kad banko darbuotojai turi laikytis nustatytos tvarkos.

– Ar kartu švenčiate krikščioniškas šventes? Pavyzdžiui, Kūčias ar Kalėdas?  

– Taip, švenčiame. Ir su Kristina esame buvę bažnyčioje.

Tačiau aš nesu labai religingas žmogus – toks nebuvau maždaug nuo tų laikų, kai pradėjau keliauti.

Aišku, kai keliavau po vidurio rytus buvo įdomu pamatyti, kaip skiriasi religinės apeigos, tai taip ir čia. Man tai įdomu, bet mano paties gyvenime religija neužima didelio vaidmens – man svarbiausia būti geru ir nuoširdžiu žmogumi. Man to pakanka.

– Neseniai išlaikėte Lietuvių kalbos egzaminą. Ar buvo sunku?

– Buvo sunku ir be to, pirma tokia patirtis. Nežinojau ko tikėtis.

Kai galiausiai atvykau į egzaminavimo centrą, tada sužinojau, jog turėsiu sėdėti šalia kompiuterio, kaip per vairavimo teisių teorijos egzaminą.

Iš pradžių egzaminuotoja pradėjo kalbėti ypatingai greitai. Buvau dėl to labai nustebęs, bet na, susikaupiau, atidžiai klausiau ir sugebėjau atsakyti klausimus. Pripažinsiu, jog daug lietuvių kalba neskaitau, tad klausymo dalis man buvo lengvesnė.

Po to sekė pokalbio dalis. Egzaminuotoja man parodė paveiksliuką – kalėdinį medį ir nedidelį kalėdinį turgų. Tada man perskaitė kelis žodžius ir paprašė suformuluoti klausimą.

Iš didesnio atstumo ne visai gerai įžiūrėjau, kas buvo pavaizduota paveiksliuke. Aš jai sakiau, kad neįžiūriu – mano nuostabai, ji pasiūlė pabandyti užsidėti jos akinius.

Užsidėjęs jos akinius netyčia garsiai pasakiau „blemba“. Anksčiau šį žodį neretai vartodavau kalbėdamas su draugais ir panašiai, bet visai nepagalvojau, kad netinkamas laikas vartoti tokius žodžius. Laimei egzaminuotoja garsiai nusijuokė ir tiek – po to paaiškinau, kad nenorėjau taip pasakyti.

Bet lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau, dabar ruošiuosi laikyti Konstitucijos egzaminą. Konstituciją skaitysime kartu su Kristina – ji man sakė, kad ir pati nežino tiek jau daug apie Lietuvos Konstituciją. Kita vertus, bus proga mums kartu daugiau sužinoti.

– Pakalbėkime apie Jūsų profesiją – kaip sakėte, esate baldininkas. Gal galite daugiau papasakoti apie šios profesijos kasdienybę?

– Pradėsiu nuo to, jog iš tiesų visai neabejojau, ar toks verslas bus paklausus Lietuvoje. Tikrai nesidomėjau prieš atvykdamas čia, bet žinojau, jog savo įgūdžius tobulinu nuo vaikystės. Galiu baldus pagaminti ir su paprastais įrankiais.

Kokius tris ar keturis metus dirbau lietuviškoje kompanijoje, kaip eilinis darbuotojas. Bet nusprendžiau, jog noriu daugiau laiko ir dėmesio skirti projektams, dėl to ir nusprendžiau pradėti savo verslą (įmonę UAB „MoBaldai“, aut. pastaba)

Aišku, iš pradžių neturėjau daug kontaktų, klientai manęs tiesiog nežinojo. Pirmasis klientas pradėjus nuosavą verslą buvo užsienietis – gydytojas olandas. Vėliau iš jo susilaukiau ir daugiau užsakymų. Tada susilaukiau užsakymo iš vieno lietuvio, mano žmonos pažįstamo.

Trečiasis užsakymas buvo iš tokio italo, kuris spręsdamas iš mano išvaizdos pagalvojo, kad pats esu italas. Taip ir prasidėjo mūsų pokalbis, o po poros mėnesių gavau pirmąjį užsakymą – reikėjo pagaminti iškabas ledų kavinei.

Savo verslą pradėjau prieš maždaug metus – šiuo metu dirbu vienas, dabar nuomojuosi dirbtuves, po truputį susipirkinėju reikalingus įrankius, kad galėčiau greičiau dirbti.

Mohammad Hassani pagamintas virtuvės baldų komplektas. „MoBaldai“ Facebook paskyros nuotr.

– Daugiau dirbate su individualiais asmenimis, ar verslo klientais?

– Su abiem. Šiuo metu daugiausiai dirbu su dvejomis kompanijomis – UAB „Trukmė“ ir „Ulmas“.

Nors esu užsienietis, manimi visiškai pasitiki. Visgi mano darbai kalba už mane patį, laikausi susitarimų, tad kažkokių trikdžių nebūna.

– Ar sunku dirbti vienam? Kaip suprantu, tenka baldus ir suprojektuoti, taip pat pačiam pagaminti?

– Iš esmės užsakymus vykdau nuo „nulio“ – pats parengiu brėžinius, išmatavimus. Vėliau reikia įsigyti medžiagas, surinkti patį produktą. Klientus konsultuoju – patariu, kokias medžiagas rinktis ar panašiai. Visgi skiriasi ir kaina, kokybė.

Konsultuoju nemokamai, net jei klientas po to nieko ir neužsisako. Kartais tai žmones nustebina – jie man sako, kad sugaišo mano laiką ir panašiai. Bet aš nuraminu, kad viskas yra gerai, man tikrai nesunku pakonsultuoti. Dažniausiai skyrus laiko konsultacijai, žmonės vėliau susisiekia.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Planuoju likti Lietuvoje ir toliau vystyti savo verslą – norėčiau anksčiau ar vėliau turėti savo dirbtuves, o ne tik nuomotis. Kaip minėjau, ruošiuosi Konstitucijos egzaminui.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA